Daug sužinotume, ko galime tikėtis dvasine, psichologine ir (geo)politine prasme iš popiežiaus Leono XIV, jeigu pasiklausytume jo telefoninio pokalbio su Putinu, įvykusio birželio 4 d. Putinas neskambino popiežiui tam, kad išgirstų „paraginimą siekti taikos“. Jis skambino tam, kad naująjį popiežių „prazonduotų“.
Pokalbio neabejotinai klausėsi, kaip visada vykstant tokiems pokalbiams, plati FSB komanda, jos psichologai ir kiti analitikai, kurių užduotis buvo išanalizuoti Leono XIV asmenybę, išmatuoti jo skirtumus nuo popiežiaus Pranciškaus, nustatyti, ar, kiek ir kaip bus įmanoma juo manipuliuoti ir naudotis.
Jeigu popiežius, išgirdęs įmantrias gerai paruošto Putino kalbas, parodė atvirumą, minkštumą, tikėjimą ir pasitikėjimą, jie suprato, kad jis nebus kliūtis žudyti, koks iki nesenų laikų nebuvo joks Vakarų lyderis, įskaitant Pranciškų. Jeigu popiežius buvo kaip siena – principingas, reiklus ir uždaras bet kokiai manipuliacijai – tuomet jie suprato, kad turi problemą.
Būtų nepaprastai informatyvu visiems, mokantiems atlikti asmenybės analizę, išgirsti ir pamatyti Leono XIV tartus žodžius, toną, laikyseną, reakcijas, kalbantis su tuo, kurį galime laikyti įsikūnijusiu mūsų laikų blogiu.
Mums nebuvo įmanoma minėtame pokalbyje dalyvauti. Esu tikras, kad naująjį popiežių pažinsime pamažu, tradiciniais būdais, iš viešajai erdvei – Bažnyčiai ir pasauliui – skirtų darbų ir gestų. Jau žinomi jo asmenybės bruožai leidžia nuspėti ir kai kuriuos jo pontifikato savitumus. Popiežiaus institucija nėra nuasmeninta, ir pamename, kokią didelę reikšmę turėjo Jono Pauliaus II, Benedikto XVI ar Pranciškaus charakterio savitumai.
Leonas XIV yra emociškai jautrus, nepaprastai empatiškas ir matematiškai racionalus, puikus organizatorius. Jį pažįstantys pabrėžia jo kuklumą (kai kada ir drovumą) bei norą likti nuošalyje, kai jo intervencija nėra būtina, ir sugebėjimą išmintingai, preciziškai, tvirtai reikšti savo poziciją, kai reikia tai padaryti.
Leonas XIV yra vienuolis, išmanantis subtiliausius žmogaus sielos ir psichikos procesus, taip pat pagaunantis netikėtą Dievo veikimą žmogaus ir žmonijos gyvenime: tokia yra teologinė šv. Augustino ordino, kuriam jis priklauso, misija.
Leonas XIV yra emociškai jautrus, nepaprastai empatiškas ir matematiškai racionalus, puikus organizatorius.
Įsišaknijęs evangelijoje, Leonas XIV jungia du kraštutinius Bažnyčios istorijos polius: viena vertus, pirmųjų amžių Bažnyčios Tėvų tradiciją, kita vertus, reformatoriškojo II Vatikano susirinkimo dvasią ir nutarimus. Jis tikrai nebus popiežius-wokistas, kokiu jį jau spėjo apšaukti katalikai kraštutiniai nacionalistai (Steve Bannon).
Jam svetimas ir tradicionalizmas, kuris tik kartoja prieš porą šimtų metų susiformavusias teologines idėjas: šio plauko tradicionalizmą jis yra atvirai kritikavęs dar būdamas kardinolu (žymioji kritika J. D. Vance‘ui), ir jau kaip popiežius pasisakė prieš užsidarymą politiniame nacionalizme.
Jam yra sava II Vatikano susirinkimo dvasia, kurioje jis subrendo dirbdamas Peru: didžiausią poveikį jam darė tie šio susirinkimo dalyviai Lotynų Amerikos vyskupai, kurie pasisakė už ryškias reformas, tačiau prieš radikalios išsilaisvinimo teologijos brutalumą.
Leonas XIV yra centro figūra: netikėtai greitas jo išrinkimas liudija apie tai, kad tiek bergoliškoji reformistų, tiek konservatyviai nusiteikusi kardinolų stovykla jame įžvelgė visus patenkinančio sutarimo galimybę. Leonas XIV neatsitiktinai pasirinko Leono vardą: Leonas XIII (1878-1903) buvo popiežius reformatorius, įsišaknijęs kuriančioje tradicijoje, o ne tradicionalistinėje tų pačių įpročių kartotėje, į kurią katalikai taip mėgsta įsisukti prarasdami gyvybingumą.
Katalikai laukia konkrečių naujojo popiežiaus sprendimų. Jis žadėjo tęsti Pranciškaus pradėtą visuotinį sinodą. Tačiau kaip? Kokie klausimai jo akiratyje yra svarbiausi? Kaip jis mato vyskupų, kunigų, pasauliečių atsakomybės pasiskirstymą visuotinėje Bažnyčioje? Ar jis kels moterų diakonystės (ne kunigystės) klausimą? Kunigų celibato? Ar laukti atnaujintos Vatikano pozicijos liturginiais klausimais? Kokius teologinės minties pokyčius jis inspiruos?
Leonas XIV yra centro figūra: netikėtai greitas jo išrinkimas liudija apie tai, kad tiek bergoliškoji reformistų, tiek konservatyviai nusiteikusi kardinolų stovykla jame įžvelgė visus patenkinančio sutarimo galimybę.
Kaip spręs klerikalizmo ir piktnaudžiavimo galia Bažnyčioje, įskaitant dvasininkų seksualinius nusikaltimus, problemą? Kaip reguliuos Vatikano ir vietinių bažnyčių, turinčių specifinių poreikių ir milžiniškų tarpusavio skirtumų, santykį? Kokį vaidmenį eklektiškame pasaulyje jis numato Europai? Kaip apibrėš antrą kartą susituokusių ar LGBT+ katalikų gyvensenos vertę ir priėmimo modalumus? Kokiais ekumeninio dialogo su kitomis krikščioniškomis konfesijomis ir kitomis religijomis principais jis remsis?
Koks jo požiūris į migracijos procesus ir ekonominių migrantų kultūrinę integraciją turtingesnėse šalyse? Puikiai žinodami jo vartotojiškos visuomenės kritiką, ar galime tikėtis novatoriškų pasiūlymų pasaulinės ekonomikos sektoriuje? Koks bus naujojo popiežiaus diskursas ekologijos, klimato kaitos temomis?
Jau pirmąją dieną po išrinkimo jis kabėjo apie naujųjų technologijų svarbą. Kokią prasmę jis suteiks joms, ypač dirbtiniam intelektui? Pagaliau, kokį vaidmenį Leonas XIV prisiims geopolitikoje, karo akivaizdoje, kokie bus jo santykiai su diktatoriais, kaip naujins gynybinio „teisingo karo“ doktriną, kurią jo pirmtakas buvo nustūmęs į šalį?
Tačiau labiau už viską Bažnyčia ir pasaulis laukia iš popiežiaus Leono XIV dvasinės lyderystės. Jie laukia jėgos, kuri vienytų visus geros valios žmones. Jie tikisi, kad naujasis popiežius bus Uola, į kurią atsirėmus ar žvelgiant iš toliau jaustųsi visus siejanti gija. Kai popiežius kalbės, jis turės kalbėti taip, kad kiekvienas geros valios žmogus, nepriklausomai nuo religijos, kultūros ir įsitikinimų, jaustų, kad sakomi svarbūs dalykai jam asmeniškai ir visiems bendrai.
Popiežius turės kalbėti taip, kad sužadintų kiekviename žmoguje glūdintį fundamentalų sielos judesį. Šventas Augustinas sakė, kad Dievas pažįsta mus kur kas geriau, nei mes pažįstame save, kad Jis yra mumyse kur kas giliau, ištikimiau, originaliau, nei galime įtarti. Šį giluminį sluoksnį, kuriame gyvena gyvasis Dievas, popiežius Leonas, šv. Augustino mokinys, turės savo žodžiais ir gestais kažkaip sujudinti surambėjusioje Bažnyčioje ir nerimastingame pasaulyje.
Kai popiežius kalbės, jis turės kalbėti taip, kad kiekvienas geros valios žmogus, nepriklausomai nuo religijos, kultūros ir įsitikinimų, jaustų, kad sakomi svarbūs dalykai jam asmeniškai ir visiems bendrai.
Šio popiežiaus-vienuolio psichologinė, intelektualinė ir dvasinė konstitucija yra tinkama tokiai lyderystei. Leonas XIV ne teoriškai, o gyvenimišku patyrimu pažįsta ir moka suvienyti skirtingus kultūrinius pasaulius, mentalitetus, filosofijas: jis, amerikietis iš Čikagos, tai demonstravo dirbdamas Pietų Amerikoje. Atėjo laikas tai daryti su visa žmonija.
Tačiau visame pasaulyje geros valios žmonės laukia dar kai ko. Jie laukia tokio dvasinio lyderio, kuris duotų aiškią atspirtį blogiui. Jeigu lyderis bus tik „geras visiems“, jo pozityvioji žinutė apie taiką, meilę, gelmes ir mus vienijančią giją išsivadės. Jėzus ne tik mylėjo žmones, bet ir aršiai barė kai kuriuos iš jų (ypač veidmainius ir fariziejus, kurie darė nusikaltimus prisidengę Dievo vardu). Kol esame šioje Žemėje, šviesa visada yra antitamsa.
Kai kardinolas Prevost‘as buvo išrinktas popiežiumi, žiniasklaidoje sakiau, kad tai bus popiežius antitrumpas. Kai kurie mano nuoširdžiai gerbiami žmonės viešai atsakė, kad tikisi, jog šis popiežius nebus „anti“ prieš nieką – visus priims, visų atžvilgiu bus atviras ir geranoriškas, visuose įžvelgs gėrio grūdą ir tik į jį apeliuos. Tačiau ši „gero visiems“ pozicija pasitarnautų blogiui. Ji ir vėl maišytų nusikaltėlį ir auką, išduotų kenčiančius ir alkstančius teisingumo, dar labiau klaidintų paklydusius. Žmonija turi matyti, kad blogiui priešinamasi.
Blogis pasaulyje yra konkretus. Jam atstovauja konkretūs nusikaltėliai su vardais ir pavardėmis. Jie pradeda karus, žudo ir pridengia žudančius, atima apsiginti skirtus ginklus, meluoja, vagia, prievartauja. Ypač dažnai jie visa tai pridengia tradicinių vertybių lozungais ir netgi Dievo vardu: tuomet lengva suvedžioti dalį tikinčiųjų. Leonas XIV turės su jais kalbėtis ir demonstruoti diplomatiškumą. Bet tik iki tam tikros ribos – kompromiso ribos.
Šiuo metu žmonijai kaip niekad reikia, kad iškiltų galinga moralinė jėga, kuri viso pasaulio akivaizdoje tartų nusikaltėliams: „Ne! Jūs nenugalėsite!“
