Kas buvo Jorge Mario Bergoglio, popiežius Pranciškus? Dramatiška ir prieštaringa asmenybė. Jis spindėjo švelnumu ir didvyriška meile, bet buvo ir pernelyg griežtas, netgi nuožmus ir autokratiškas. Bažnyčioje jis sukėlė beveik beprotišką viltį, bet taip pat – karčiausią nusivylimą. Pasauliui jis demonstravo iki tol popiežiui neregėtą atvirumą, bet daugybę jo veiksmų yra sunku paaiškinti. Teks palaukti išsamių ir realistinių tyrimų, stengiantis suvokti šio didžio žmogaus asmenybę. Čia pasidalinsiu keliais elementais.
Jo akyse ypatingą reikšmę turėjo šeimos įvykis, nutikęs dar prieš jam gimstant. Jo seneliai bandė emigruoti iš Italijos į Argentiną su sūnumi, būsimu popiežiaus tėvu. Turėjo sėsti į laivą, kuris dėl viduje esančių emigrantų pertekliaus paskendo netoli Brazilijos krantų. Bet seneliai nesugebėjo susitvarkyti visų reikalų ir į laivą nespėjo, turėjo palaukti kito.
Kažkuriuo gyvenimo momentu Pranciškus šią istoriją interpretavo kaip jam skirtą ženklą: jis yra šiame pasaulyje tam, kad gintų visus skęstančius. Rūpinimasis gyvenimo paraštėse (socialinėse, psichologinėse, dvasinėse) atsidūrusiais žmonėmis jo vertybių hierarchijoje užėmė pirmą vietą, aukštesnę nei rūpinimasis išlaikyti socialines institucijas ir tapatybes. Atidesnis žvilgsnis čia įžvelgs prieštaravimą ir pavojų.
Jaunystėje Bergoglio domėjosi politinės kairės idėjomis, kurias Argentinoje reprezentavo peronizmas. Jis palaikė kairuolišką judėjimą Guarda de hierro. Tačiau šios organizacijos nariu netapo. Norėjo išvengti politinio angažavimosi, nes socialinius reikalus siekė spręsti pirmiausia iš dvasinės, ne politinės, perspektyvos.
Todėl nesijungė ir prie žymiosios išsilaisvinimo teologijos, kuri politinį veikimą laikė esminiu autentiško rūpinimosi vargšais elementu: teologija ir politika čia sudarė vienį ir buvo tokių šios teologijos šalininkų, kurie vertė paprastas vienuoles imtis ginklo.
Peronizmo „liaudies“ idėją Bergoglio interpretavo pirmiausia dvasinėje, ne politinėje perspektyvoje: II Vatikano susirinkimo tekstuose minimą „Dievo tautą“ jis matė kaip paprastų žmonių, trokštančių meilės, judėjimą. Iš čia – jam, kaip ir visai Lotynų Amerikai, būdingas „liaudies misticizmas“: Jėzus gyvena paprastų žmonių kasdienybėje, skleisdamas mylintį (nebūtinai politinį) rūpestį artimo žmogaus elementariaisiais socialiniais poreikiais.
To neužteko išsilaisvinimo teologijos šalininkams, bet to buvo per daug Josephui Ratzingeriui, kuris tokią II Vatikano susirinkimo interpretaciją laikė per daug simplistine ir netenkinančia Bažnyčios intelektualaus teologinio polėkio. Bergoglio tylomis visada konfliktavo su J. Ratzingeriu, kaip konfliktuoja skurdūs kasdienybės gestai su iškiliais intelekto aktais.
Be to, Bergoglio buvo stipriai įkvėptas savo mokytojo, dėsčiusio jam seminarijoje, Juano Carloso Scannone‘ės. Tipiška šio mintis: „Norint žinoti, ką reikia tikėti, turime klausyti magisteriumo. Bet norint žinoti, kaip reikia tikėti, reikia žiūrėti į tikinčią Dievo tautą, į tai, ką ji jaučia.“ Iš čia – Pranciškaus kritika, o kartais ir neigiamas nusistatymas prieš Europą. Jo akyse Europa yra praradusi paprastų žmonių jauseną, paskendusi intelektualizme, todėl europiečiams sunku atpažinti Dievo veikimą realiame gyvenime.
1976 m. Argentinoje valdžią perversmu paėmė ir kairiuosius nušlavė kraštutinių dešiniųjų karinė chunta, vadovavusi šaliai iki 1983 m. Tai – viena baisiausių Argentinos istorijos atkarpų, pažymėtų žmonių grobimais, kankinimais, žudymais. Tuo metu Bergoglio vadovavo Argentinos jėzuitų provincijai. Neabejotinai sunkiausias jo gyvenimo etapas pagal politines aplinkybes.
Ir tada jis dar nebuvo tas Bergoglio, kurį mes pažįstame ir kuris bus išrinktas popiežiumi. Tada jis buvo jaunas vyras, ant kurio pečių užkrito per sunki našta. Daugybė biografų (ne tų, kurie viską popiežiaus gyvenime mato egzaltuotai, bet tų, kurie stengiasi matyti tikrovę) teigia, kad jo vadovavimas Argentinos jėzuitams buvo blogas. Žinoma, tokiose aplinkybėse reikėjo būti genijumi, kad jis būtų buvęs geras.
Jo akyse Europa yra praradusi paprastų žmonių jauseną, paskendusi intelektualizme, todėl europiečiams sunku atpažinti Dievo veikimą realiame gyvenime.
Jėzuitai buvo susiskaldę: vieni palaikė fašistinę diktatūrą, kiti linko prie kairuoliškos išsilaisvinimo teologijos. Vyskupai rėmė chuntą, jos ryškiausias atstovas admirolas Massera buvo asmeninis apaštalinio nuncijaus Pio Laghi, artimo Jonui Pauliui II bendradarbio, draugas. Bergoglio teko laviruoti neįmanomose situacijose. Kai kas jį kaltina kolaboravus su diktatūra, netgi išdavus draugus, kai kas – tiesiog tylėjus, kaip tylėjo Pijus XII Antrojo pasaulinio karo metais.
Atrodo, būtent tada susiformavo Bergoglio būdingas rūstumas, nepasitikėjimas niekuo, poreikis viską iki smulkmenų kontroliuoti pačiam – bruožai, kuriuos ir po 40 metų raportuos jo bendradarbiai Vatikane.
Bergoglio niekada nerėmė chuntos. Bet chuntą rėmė JAV amerikiečiai, tie svetimšaliai „gringos“, kaip juos vadina Lotynų Amerikoje, visada pagadinantys gyvenimą panašiai, kaip mums Europoje jį visada gadino rusai. Iš čia – instinktyvus Bergoglio nepasitikėjimas JAV. Jį turėtume turėti omenyje, kai bandome aiškintis mums nesuprantamą Pranciškaus poziciją Rusijos ir Kinijos atžvilgiu.
Jo argentinietiška istorija neleido jam suprasti Centrinės ir Rytų Europos tragedijos, kaip lenkiška Jono Pauliaus II biografija jam užkirto kelią objektyviai įvertinti Lotynų Amerikos padėtį ir išsilaisvinimo teologijos priežastis.
1980 m. palikdamas provincijolo postą, Bergoglio paliko jėzuitų bendruomenę dar labiau susiskaldžiusią – taip, kad naują vadovą teko kviestis iš kitos šalies, iš Kolumbijos. Po to keletą metų Bergoglio vadovavo jėzuitų Teologijos ir filosofijos fakultetui. Čia taip pat buvo kaltinamas autoritarizmu, perdėtu griežtumu, konfliktavo su bendruomene: dar viena nesėkmė. Buvo išsiųstas į Vokietiją ruošti daktaro disertacijos. Disertacijos jis neužbaigė: viduje kažkas vyko, graužė, slėgė. Artėjo krizė.
Atšauktas į Argentiną, Bergoglio buvo paskirtas paprastam kunigo darbui Kordoboje. Atrodo, viskas turėjo baigtis čia, konstatuojant nesėkmingą gyvenimą. Bet viskas čia tik prasidėjo. Savo psichologinę krizę Bergoglio išgyveno kaip mistikams gerai žinomą „tamsiąją dvasios naktį“, kuri išsprendžia viską, atveria begalybę, leidžia tiesiogiai prisiliesti prie dievybės.
Būtent Kordoboje jis tapo tuo Bergoglio, kuris buvo išrinktas popiežiumi. Visų didelių žmonių gyvenimuose turėtume ieškoti krizės. Jų didybė gimsta jos metu.
Tiesa, tai, kas tuo metu vyksta, dažniausiai nėra pasakojama: viena vertus, tai intymu, kita vertus, tai būtų sunkiai suvokiama. Bergoglio neabejotinai patyrė depresiją, kovą, ribines situacijas ir dievišką meilę. Nuo tada iki mirties jo kalbos pasižymėjo ypač realistiškais pasakojimais apie velnią, angelus ir stebuklus.
Kiti pasakys, kad tai būdinga jėzuitų dvasingumui. Bet galime klausti: su kokiomis dvasiomis Kordoboje kontaktavo šis buvęs literatūros ir psichologijos dėstytojas, pasižymėjęs ypač lakia vaizduote? Galbūt tai, kas vyksta vaizduotėje, turi atitikmenį kitame realybės lygmenyje ir atveria kanalą į realistinį ryšį su anapusinėmis būtybėmis, panašiai kaip, sekant Carlu Jungu, su Dievu neužmezgame ryšio kitaip nei per jo archetipą, didžiąją mūsų pasąmonės realiją?
Kad ir kas vyko Kordoboje, Bergoglio sąmonė ten buvo transformuota. Ir tarsi jo vidus būtų ruošęs pokyčius išoriniame gyvenime, 1992 m. Buenos Airių arkivyskupas Antonio Quarracino visiems netikėtai jį pasirinko savo augziliaru. Karjera prasidėjo antrą kartą, bet Bergoglio jau – kitas, nors ir... tas pats. Liko griežtumas, autoritarizmas, aukščiau visko – bekompromisis rūpinimasis materialiai ir dvasiškai skęstančiais.
Bergoglio neabejotinai patyrė depresiją, kovą, ribines situacijas ir dievišką meilę.
Kai buvo išrinktas popiežiumi, žurnalistai ieškojo gražių besišypsančio arkivyskupo Bergoglio fotografijų. Tokių beveik nebuvo – visose fotografijose jis atrodė, kaip prasitarė vienas iš ieškotojų, „lyg kalėjimo prižiūrėtojas“.
Tačiau atsirado kai kas svarbesnio: paprastumas, išmintis ir meilė, apie kuriuos jau buvo kuriami filmai ir rašomos knygos. 1998 m. Bergoglio tapo Buenos Airių arkivyskupu ir jo pastoracinė veikla pasaulyje suspindėjo taip, kad 2005 m. konklavoje jis turėjo daugiau šansų tapti popiežiumi už J. Ratzingerį.
Apie šią konklavą pasakoję kardinolai teigė, kad jos dinamika buvo aiški: Bergoglio rinko vis daugiau balsų ir jo išrinkimą sustabdė tik jo aiškiai parodyti ženklai, kad popiežiumi būti jis nepasiruošęs. Reikėtų ir vėl įsismelkti į jo sąmonės procesus tarp 2005 ir 2013 m., kad suprastume, kas vyko šiuos 8 metus ir kodėl, sulaukęs metų, kai vyskupai išeina į pensiją, jis pasijuto pasiruošęs popiežystei.
Kai buvo išrinktas popiežiumi, žurnalistai ieškojo gražių besišypsančio arkivyskupo Bergoglio fotografijų. Tokių beveik nebuvo – visose fotografijose jis atrodė, kaip prasitarė vienas iš ieškotojų, „lyg kalėjimo prižiūrėtojas“.
Šypsena ir atsipalaidavimas Bergoglio veide radosi tik tapus Pranciškumi: galbūt todėl, kad reikalavo pareigos, galbūt dėl to, kad jų naštos svoris išvadavo iš visų dar likusių subjektyvių polinkių link savęs paties ir suteikė to legendinio spontaniškumo, kurio liudininkais, šiek tiek apstulbę, visi buvome.
Tai buvo laisvas popiežius, laisvesnis už visus, valdžiusius moderniaisiais laikais. Kai kurie Bažnyčios hierarchai, suvokdami šios laisvės pobūdį, buvo ne juokais susirūpinę. Slovėnų kardinolas Francas Rodé, nebalsavęs už Bergoglio, į jo išrinkimą reagavo žodžiais: „Tai bus katastrofa.“
Nes tai buvo laisvė, leidusi Pranciškui nebijoti daryti klaidų. Jis žinojo, kad klysta dažnai ir kad klysta todėl, kad visko detaliai neapgalvoja. Jis jautė, kaip pats yra prasitaręs, vidinę šviesą, kuri ateina iš anapus ir verčia elgtis pagal kitokius kriterijus nei tie, kuriuos diktuoja mūsų įprastinis protas. Pranciškus žinojo, kad daugybę dalykų kitų akyse daro netinkamai. Jis taip pat žinojo, kad Dievas jį pasirinko būti popiežiumi.
