JAV prezidentas D. Trumpas nepaiso nusistovėjusių politikos normų ir laužo, rodos, nepajudinamas sprendimų priėmimo taisykles. Kaip galima paaiškinti jo fenomeną? Trumpo sėkmę didele dalimi nulėmė jo asmenybė, kuria žavisi nemenka dalis visuomenės. Kita vertus, patinka tai kam ar ne, tokio populiarumo negali sulaukti net žavingiausias žmogus, jeigu jis neišreiškia tam tikrų epochos tendencijų, aktualių vertybių, neatstovauja tam tikroms idėjoms ir mąstymo bei veiklos stiliui.
„The Washington Post“ neseniai paskelbė Natalie Allison analizę „Šešios Trumpo pasaulio rėmėjų grupės“. Straipsnyje teigiama, kad per antrąjį prezidentinį laikotarpį Trumpas sugebėjo pritraukti kur kas įvairesnius elektorato segmentus nei Respublikonų partijai pavykdavo iki šiol.
Pirmoji tarp įvardijamų grupių, stipriausia tarp jų – MAGA (D. Trumpo šūkio „Make America Great Again“ trumpinys) populistai. Tai daugiausia darbininkai, palaikantys antiimigracinę politiką, pasisakantys už mažesnį valstybės reguliavimą, palaikantys Trumpo įvedamus muitus.
Antroji grupė – tradiciniai respublikonai, kurie nemėgsta profsąjungų ir pasisakantys prieš didesnius mokesčius turtingiesiems. Jie yra laisvosios rinkos šalininkai ir yra dažnai nuvertinami tikrųjų „trampistų“, tačiau savo įtaką partijoje išlaiko.
Trečioji grupė – vadinamosios mažos vyriausybės idėjos rėmėjai libertarai. Jie šiuo metu yra Trumpo rėmėjai, nors daugeliu klausimų nepritaria jo politikai.
„The Washington Post“ neseniai paskelbė Natalie Allison analizę „Šešios Trumpo pasaulio rėmėjų grupės“. Straipsnyje teigiama, kad per antrąjį prezidentinį laikotarpį Trumpas sugebėjo pritraukti kur kas įvairesnius elektorato segmentus nei Respublikonų partijai pavykdavo iki šiol.
Ketvirtoji grupė – religiniai konservatoriai. Jie ryškiau prisidėjo Trumpui pirmąjį kartą laimint rinkimus, o šiuo metu jų įtaka mažiau pastebima. Vis dėlto įtakingi protestantai ir konservatyvūs katalikai išlaiko didelę įtaką Trumpui priimant sprendimus.
Penktoji grupė – Silicio slėnio dešinieji, kurie siekia mažesnio reguliavimo dirbtiniam intelektui, kriptovaliutoms ir pasisako už mažesnę socialinių tinklų turinio kontrolę.
Šeštoji grupė – perbėgėliai, buvę demokratai, tokie kaip Robertas F. Kennedy Jr. ir Tulsi Gabbard. Čia patenka demokratai, kuriems nepatinka vis labiau ryškėjantis Demokratų partijos „leftizmas“, taip pat vakcinų skeptikai ir didelių farmacijos kampanijų kritikai.
Čia išvardytos grupės nėra vieningos, tarp jų nuolat įsiplieskia ginčų. Trumpo asmenybė kol kas sugeba pritraukti įvairių interesų žmones, tačiau sunku pasakyti, ar tokia koalicija išliks Trumpui palikus politiką.
Vertinant šių grupių pažiūras galima aptikti jas vienijantį bendrą vardiklį: tai skeptiškas požiūris į valstybės įtaką ir reguliavimą, demokratijos nuvertinimas, žavėjimasis galia ir stiprios rankos ilgesys. Nenuostabu, kad Respublikonų partijai pradėjus lygiuotis į Trumpą, gana ženklią įtaką įgijo neoreakcijos (internete mėgstama trumpinti NRx) arba Tamsiosios apšvietos filosofinis bei politinis judėjimas. Šio judėjimo šalininkai yra įsitikinę, kad liberalioji demokratija yra viso labo apgaulinga širma, negarantuojanti piliečiams teisių bei stabilumo, linkusi į korupciją ir nuosmukį.
Vienas iš pagrindinių šio judėjimo ideologų yra Curtisas Yarvinas, kuris teigia, kad šiuolaikinės Vakarų valstybės yra pasenusios ir pernelyg biurokratizuotos, dar daugiau – jos negali būti reformuotos iš vidaus. Pasak Yarvino, pokyčiai turi būti vykdomi remiantis dviem svarbiausiais šaltiniais: naujausiais inžinerijos pasiekimais, juos įdiegiant į politikos sferą, ir Antikos laikų bei kitų praeities mąstytojų, kurie kalbėjo apie monarchijos bei feodalizmo pranašumus, darbais. Tokio modeliavimo išdava: demokratijos turi būti atsisakyta, valstybė turi būti griežtai centralizuota ir valdoma kaip korporacija, o valdovo arba monarcho pareigos turėtų panėšėti į korporacijos generalinio direktoriaus funkcijas.
Yarvinas dalyvavo prezidento Trumpo inauguracijoje, ir jo idėjos tampa vis populiaresnės. Vargu, ar į jo išvedžiojimus gilinasi pats Trumpas, tačiau jis daro įtaką tokiems ryškiems veikėjams kaip viceprezidentas JD Vance’as bei rizikos kapitalo investuotojas ir Respublikonų partijos mecenatas Peteris Thielis, jį palaiko ne vienas Silikono slėnio milijardierius.
Trumpo asmenybė kol kas sugeba pritraukti įvairių interesų žmones, tačiau sunku pasakyti, ar tokia koalicija išliks Trumpui palikus politiką.
Atrodo, kad su šia ideologija, kuria yra persiėmusi dalis Trumpo aplinkos, reikia skaitytis jau dabar. Įvertinus šį kontekstą darosi aiškiau, kodėl Trumpas priimdamas sprendimus visų pirma įvertina tarptautinių korporacijų savininkų interesus, kodėl jis laužo liberalios demokratijos taisykles ir visur kur stengiasi vadovautis verslo logika, kodėl jis žavisi Putinu (Yarvinas teigia, kad Putinas įkūnija monarchijos valdymo formą) ir jaučia panieką demokratinėms ES valstybėms.
Pats terminas „Tamsioji apšvieta“ skatina prisiminti ir tai, kas buvo Apšvieta, ir klausti, ar tokiu būdu Apšvietos tradicija artėja prie pabaigos. Apšvieta – tai XVIII a. Europoje kilęs intelektinis ir kultūrinis judėjimas, suteikęs protui didžiausią reikšmę ir tikėjęs jo galiomis pažinti pasaulį bei pakeisti visuomenę. Apšvieta susijusi su mokslu ir pažanga, senųjų autoritetų nukarūnavimu, žmogaus teisėmis, tolerancija. Romantizmo sąjūdis, konservatyvizmas, religinė mintis istorijos eigoje ne kartą metė iššūkį Apšvietos tradicijai. Vis dėlto patyrusios daugybę transformacijų Apšvietos idėjos iki mūsų laikų sudaro daugelio žmonių ir visuomenių pasaulėžiūros pagrindą.
Tai įvertinus, būtina atkreipti dėmesį ne tik į Trumpo ideologiją, tačiau ir į jo veikimo bei komunikavimo stilių, laužantį iki šiol nusistovėjusias solidžios politikos normas. Nemenka dalimi Trumpas yra socialinių tinklų fenomenas. Jis užtvindo socialinius tinklus savo emocingomis, neretai aštriomis, kritikuojančiomis ar net įžeidžiomis, nesantaiką kurstančiomis žinutėmis ir, akivaizdu, mėgaujasi per visą pasaulį nubėgančiu tų žinučių emociniu bei informaciniu išlydžiu. Skelbiamų faktų atitiktis realybei tampa nesvarbi, nes pasisakymai skirti ne informacijai perteikti, ne įrodinėti ar nuomonei pagrįsti, o nukreipti tiesiai į emocijas siekiant sukelti momentinį šalininkų susitelkimą bei palaikymo bangą.
Dar visai neseniai žurnalistai tikrindavo, kiek vieno ar kito JAV prezidento kalbose pasitaiko klaidų bei netikslumų. Juos būdavo galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Kalbant apie Trumpą, padėtis yra drastiškai pasikeitusi: dabar jau tektų skaičiuoti, kiek jis savo įrašuose panaudoja tikslių faktų, nes dauguma jo teiginių turi tendenciją daugiau ar mažiau prasilenkti su realybe. Žinoma, daugeliui toks komunikavimo stilius vis dar atrodo keistas ir nepriimtinas, tačiau yra akivaizdu, kad daugybė žmonių tai priima, o nemenka dalis netgi Trumpo šalininkų pripažįsta, kad jie iš JAV prezidento net ir nesitiki tikslios informacijos. Suprask – Trumpo fenomeno esmė glūdi kažkur kitur.
Kalbant apie Trumpą, padėtis yra drastiškai pasikeitusi: dabar jau tektų skaičiuoti, kiek jis savo įrašuose panaudoja tikslių faktų, nes dauguma jo teiginių turi tendenciją daugiau ar mažiau prasilenkti su realybe
Kaip tokia padėtis tapo įmanoma? Į šį pokytį galima žvelgti kaip į paradigmos kaitą: Apšvietos idealai ir racionalus veikimas išsisėmė, prarado žavesį ir užleidžia vietą romantizmui, emocijoms, herojiškiems veiksmams.
Iš pirmo žvilgsnio galbūt tai pasirodys keista, tačiau ne kas kita, o akademinė terpė, universitetai, kuriuos pastaruoju metu itin ūmiai ėmė pulti Trumpo administracija, prisidėjo rengdama prielaidas naujam iracionalizmo pliūpsniui. Trumpas galanda dantį prieš universitetus, nes mato juos kaip „leftizmo“ tvirtoves, tačiau ši Trumpo reiškiama nemalonė tam tikra prasme yra paradoksali. Juk būtent intelektualai ir politinė kairė pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarino dekonstrukcijos idėjas, skelbiančias karą „didiesiems pasakojimams“. Daugelis kairiųjų intelektualų ir visuomenės aktyvistų populiarino idėjas, kad bet koks reiškinių vertinimas yra reliatyvus, o tiesa tėra diskursyvinis konstruktas, sąlygotas istorinių aplinkybių. Taip buvo suformuota mąstymo kultūra, sujaukusi tradiciškai nubrėžtas ribas vertinant faktus ir žinias. Šia kultūra šiandien naudojasi radikalai, iškreipdami tikrovę ir platindami „alternatyvius faktus“, o kartu joje patogiai įsitvirtina ir kraštutinės dešinės ideologai.
Nemenka dalimi Trumpas yra socialinių tinklų fenomenas.
Naujų vėjų dvelksmu naudojasi ir Rusija. Verždama diktatūros mazgą ji remiasi skirtingais principais, lyginant su kitomis diktatūromis. Rusija neturi sustabarėjusios ideologijos, griežtų principų ir kanonų, kuriais iki šiol remdavosi įvairaus plauko diktatoriai. Šiuo metu firminė Rusijos frazė – „viskas ne taip jau vienareikšmiška“. Dabartiniai Rusijos propagandistai net nemėgina sukurti logiškos bei pagrįstos interpretacijos iliuzijos (ką, pavyzdžiui, stengdavosi daryti sovietiniai propagandistai). Jie meluoja žinodami, kad visuomenė jų melu nepatikės, tačiau tai tapo nesvarbu. Nepatogiems faktams paaiškinti valstybinė Rusijos žiniasklaida vienu metu skelbia tris ar keturias skirtingas teorijas, tačiau tai nieko nebestebina. Rusijos propagandistai turi pasiteisinimą: jie meluoja todėl, kad meluoja ir Vakarų žiniasklaida, meluoja visi: kitaip esą neįmanoma, nes bet kokia informacija visada yra skirta savų interesų gynybai, o tiesa išvis neegzistuoja.
Taigi atsivėrusi nauja skirtis dalija visuomenę ne į politinę kairę ir dešinę, bet į tuos, kurie pasisako už kritinį mąstymą, racionalumą ir nuosaikumą, ir tuos, kurie kuria alternatyvią realybę, gyvena socialinių burbulų emocijomis. Kartu tai yra skirtis tarp tų, kurie remia demokratiją, ir tų, kurie ilgisi tvirtos rankos, žavisi diktatoriais ir mėgina pasaulį įtraukti į pavojingą, nieko gero nežadantį eksperimentą.
