JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad Rusijos lyderis V. Putinas „visiškai pašėlo“. Šis pareiškimas nuskambėjo po to, kai naktį į sekmadienį Rusija rekordiniu dronų skaičiumi įvykdė kruviną ataką prieš Ukrainą. Tiesa, D. Trumpas girdamasis vėl kartojo, kad Putiną „pažįsta seniai ir su juo visada sutardavo“, ir eilinį kartą nepašykštėjo kritikos Ukrainos prezidentui V. Zelenskiui, kuris esą kalba ne tai, kas derėtų.
Ar šį D. Trumpo pasisakymą galima laikyti požymiu, kad JAV politika Rusijos atžvilgiu gali keistis, ar D. Trumpas galų gale praregės, kad Putinas jį vedžioja už nosies? Kaip bebūtų, D. Trumpas neilgai trukus bus priverstas atsisakyti neutralumo imitavimo ir galų gale aiškiai apsispręsti dėl savo pozicijos.
Jungtinių Valstijų pasirinkimas artimiausiais mėnesiais nulems, kur bus nubrėžtos skiriamosios linijos ir kaip pasaulis atrodys daugelį metų ateityje. Jau seniai nebuvo tokios situacijos, kai ant svarstyklių lėkštelių padėta tiek daug.
Baltieji rūmai iki šiol davė ne vieną signalą, kad JAV gali ne tik atsisakyti savo dominuojančio vaidmens užtikrinant tvarką pasaulyje, bet ir Vakarų pasaulį vienijančias vertybes iškeisti į merkantilinius interesus. Akivaizdu, kad aštriausiai šis klausimas iškyla vertinant Rusijos plataus masto invaziją Ukrainoje. D. Trumpo administracijos požiūris į ją iki šiol išlieka prieštaringas ir dviprasmiškas, tačiau akivaizdu, kad neapibrėžta situacija negali trukti ilgai.
Jau praėjo ir viena diena, per kurią Trumpas žadėjo pasiekti taiką, praėjo ir šimtas dienų, per kurias pagal Trumpo pažadus turėjo būti sustabdytas karas, o jokių konkrečių susitarimų tarp kariaujančių pusių nėra pasiekta.
JAV valstybės sekretorius Marco Rubio 2025 m. balandžio 18 d. pareiškė, kad Jungtinės Valstijos pasitrauks iš taikos derybų tarp Rusijos ir Ukrainos, jei artimiausiomis dienomis nebus aiškių pažangos ženklų. 2025 m. balandžio 28 d. valstybės sekretorius kalbėjo, kad artėjanti savaitė bus lemiama nustatant JAV vaidmenį Rusijos ir Ukrainos taikos derybose. Šie paskelbti terminai praėjo, tačiau aiškumo nėra.
Paradoksalu, tačiau iš D. Trumpo lūpų daugiau priekaištų dėl kilusio karo sulaukė Ukrainos prezidentas V. Zelenskis nei Putinas ir Rusija. Vis dėlto pagal principinę JAV poziciją vienodai atsakingos laikomos abi kariaujančios pusės. Rusijai toliau telkiant jėgas tegul ir didesnės perspektyvos neturinčiam puolimui, nuolat smūgiuojant civiliniams objektams vis labiau ryškėja kontrastas tarp tų spalvų, kuriomis Putiną piešia Trumpas, ir niūrios realybės. Vis aiškiau, kad JAV užimama tariamai neutrali pozicija yra nelogiška, dirbtinė ir nemorali.
JAV prezidento administracijos atstovai, nesurasdami kitų paaiškinimų, kodėl vis dėlto taip akivaizdžiai nuolaidžiaujama Putinui, mėgina pateikti pragmatinius argumentus: esą Putino nereikia erzinti, nes tik tokiu būdu su juo galima palaikyti dialogą, o toks dialogas esantis vienintelis būdas pasiekti taiką. Vis dėlto dabar jau akivaizdu, kad pokalbiai su Putinu ir jo įgaliotomis delegacijomis niekur neveda, ir šis JAV neutralumo pateisinimas jau nebegali nieko įtikinti.
D. Trumpo požiūris nuolat kaitaliojasi, jo pareiškimai dažnai būna prieštaringi, tačiau ilgai tai tęstis negali, ir galų gale Trumpas bus priverstas apsispręsti.
Yra akivaizdu, kad JAV prezidentas asmeniškai jaučia palankumą Putinui bei Si ir niekina, jo požiūriu, silpnus ir kairuoliškus ES lyderius. JAV prezidentas nieko nenori žinoti apie istorinį Vakarų bendrumą ir kartu nuveiktus epochos reikšmės darbus. Situaciją pasaulyje jis linkęs vertinti pagal tai, kiek pasaulio lyderiai ištaria liaupsių jo atžvilgiu ir kiek galima sudaryti naudingų prekybos ar investicijų sandorių.
Vis aiškiau, kad JAV užimama tariamai neutrali pozicija yra nelogiška, dirbtinė ir nemorali.
Taigi yra tikėtinas scenarijus, pagal kurį JAV pasirenka izoliacionistinę poziciją, atsisako lyderystės užtikrinant stabilumą pasaulyje bei taiką Europoje. Tai reikštų, kad NATO, kuris ilgus dešimtmečius sudarė Vakarų kolektyvinio saugumo pagrindą, yra išformuojamas arba tampa neveiksnus, ir pasaulio tvarką pradeda diktuoti Kinijos, Rusijos ir Irano aljansas.
Tačiau toks scenarijus nėra neišvengiamas. Daugelis apžvalgininkų iki šiol tikisi, kad Trumpo poziciją privers pakoreguoti nusistovėjusių prasmingų ryšių su Vakarų partneriais istorinė patirtis, ankstesnių JAV prezidento administracijų įdirbio inercija, racionalesnių jėgų persvara artimiausioje Trumpo aplinkoje, respublikonų kongresmenų ir JAV visuomenės nuomonė.
Galų gale viliamasi, kad pats D. Trumpas perpras Putino veidmainiškumą ir klastą, kuri aiški kiekvienam stebėtojui, išskyrus patį Trumpą.
Pastarojo laiko tendencijos liudijo, kad vis realesnis tampa pirmasis scenarijus. Trumpas sužlugdė gegužės 10 d. Europos lyderių Kyjive paskelbtą iniciatyvą skelbti ultimatumą Putinui dėl besąlygiškų paliaubų, kurios, kaip buvo reikalaujama, turėjo įsigalioti po dviejų dienų. Paties JAV prezidento gegužės 19 dienos pokalbis su Putinu, kiek galima spręsti iš Trumpo ir Rusijos pusės pasisakymų, vyko Putinui primetus pokalbio toną ir temas.
Atrodo, buvo likęs tik žingsnis, ir Trumpas pradės kalbėti apie poloviečius ir pečenegus, žodis žodin kartodamas Putino mėgstamas istorines pasakas.
Tai reikštų, kad NATO, kuris ilgus dešimtmečius sudarė Vakarų kolektyvinio saugumo pagrindą, yra išformuojamas arba tampa neveiksnus, ir pasaulio tvarką pradeda diktuoti Kinijos, Rusijos ir Irano aljansas.
Vis dėlto Putino išsisukinėjimas ir laiko tempimas tapo pernelyg akivaizdus, kad to nepradėtų įtarinėti ir po pirmojo įspūdžio atitokęs JAV prezidentas, todėl komentaruose apie netrukus galimai įvyksiantį lūžį dėl paliaubų ir kariaujančių pusių susitarimo neišvengiamai būdavo paminima alternatyva: JAV pasitraukimas, atsisakymas aktyvaus vaidmens siekiant taikos.
Esant tokiai neapibrėžtai situacijai 2025 m. gegužės 20–22 dienomis Banfe, Kanadoje, vykusiame G7 finansų ministrų ir centrinių bankų vadovų susitikime buvo paskelbtas bendras pareiškimas, kuriam netikėtai pritarė ir JAV. Prieš tai svetainė „Politico“, remdamasi šaltiniais derybų grupėje, skelbė apie JAV vyriausybės pareigūnų prieštaravimą, kad Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą būtų apibūdinta kaip „neteisėta“.
Vis dėlto paskelbtame pareiškime, kuriam pritarė ir JAV, teigiama: „Smerkiame nuolatinį žiaurų Rusijos karą prieš Ukrainą ir reiškiame pagarbą didžiuliam Ukrainos žmonių ir ekonomikos atsparumui. Ukraina patyrė didelę destrukciją. G7 lieka įsipareigojusi nepalaužiamai remti Ukrainą ginant jos teritorinį vientisumą, teisę egzistuoti, taip pat jos laisvę, suverenitetą ir nepriklausomybę siekiant teisingos ir ilgalaikės taikos.“
G7 pareiškime pasveikino vykstančias pastangas siekti paliaubų, tačiau jei paliaubų nebus pasiekta, pasisakoma už sankcijų Rusijai griežtinimą, Rusijos valstybinio turto įšaldymą ir už prievolę Rusijai atlyginti Ukrainai padarytą žalą.
Yra akivaizdu, kad JAV prezidentas asmeniškai jaučia palankumą Putinui bei Si ir niekina, jo požiūriu, silpnus ir kairuoliškus ES lyderius.
Čia verta priminti, kad JAV apstulbino Vakarų partnerius, kai 2025 m. vasario 24 d. balsavo prieš JT rezoliuciją, smerkiančią Rusijos veiksmus Ukrainoje, ir prieštaravo G7 pareiškime vadinti Rusiją „agresore“. JAV nepritarė G7 bendram pareiškimui, smerkiančiam kruviną Rusijos ataką Ukrainos Sumų mieste balandžio 13 d., per Verbų sekmadienį, ir rezoliucija liko nepriimta. Taigi akivaizdu, kad G7 pareiškimas Kanadoje liudija ženklų JAV pozicijos pokytį.
Dėmesio centre yra ir praėjusią savaitę JAV senatorių demokrato Richardo Blumenthalio ir respublikono Lindsey Grahamo inicijuojamas įstatymo projektas, numatantis naujas sankcijas Rusijai, įskaitant 500 proc. muito tarifą importuojamoms prekėms iš šalių, perkančių rusiškus energijos išteklius: naftą, dujas, uraną ir kitus produktus.
Įstatymas visų pirma būtų nutaikytas į Kiniją ir Indiją. Šios šalys naudojasi Rusijos vadinamuoju šešėliniu laivynu, dėl kurio apeinamos Rusijai pritaikytos sankcijos. Senatoriai skelbia, kad įstatymo projektą remia 81 senatorius, taigi ir daugelis respublikonų.
L. Grahamas, kuris yra artimas D. Trumpo bendražygis, gegužės 22 d. apkaltino Putiną sąmoningai trukdant taikos deryboms su Ukraina. „Per ilgai stovėjome nuošalyje. Per daug žmonių buvo išžudyta Putino rankomis“, – sakė Grahamas Senate, pabrėždamas, kad Putinas pernelyg ilgai žaidžia su JAV atstovais.
Putino agresiją jis sulygino su nacistinės Vokietijos grėsme 1938 m. ir ragino nekartoti Jungtinės Karalystės ministro pirmininko Neville‘io Chamberlaino klaidos taikstantis su agresoriumi.
Žinoma, nėra aišku, ar tokiam įstatymui pritars Baltieji rūmai, be kurių aprobavimo įstatymo projektas sunkiai prasiskins kelią Kongrese. Vis dėlto žiniasklaidos šaltiniai teigia, kad L. Grahamas dėl šio įstatymo nuolat konsultuojasi su Baltaisiais rūmais, ir tai yra išties tikėtina.
Trumpas ir jo aplinkos žmonės iki šiol nuolat skelbė, kad JAV gali pasirinkti poziciją atsiriboti nuo pastangų pasiekti taiką Ukrainos kare, nes pasaulyje Jungtinės Valstijos esą turi kitų, svarbesnių reikalų. Vis dėlto darosi akivaizdu, kad JAV nusišalinant Trumpui niekaip nepavyktų išsaugoti veidą, nes jis ir per rinkimų kampaniją, ir pastaraisiais mėnesiais yra pernelyg daug apie tai kalbėjęs, komentavęs, pernelyg dažnai žarstėsi pažadais
Be to, Rusijos plataus masto invazija nėra koks nors antraeilis klausimas. Jau minėtas senatorius L. Grahamas Senate kalbėjo, kad Kinija, puoselėdama savo agresyvius tikslus, atidžiai stebi, kokią poziciją užima JAV ir kaip pasibaigs Rusijos agresija. Trumpo laukia pasirinkimas, ir jis turės įvykti gana greitai.
