Pradėkime nuo Lietuvos verslo paveikslėlio, kurį pateikia „Verslo žinios“: „Lietuvių startuolis „BlackSwan“ (UAB „Juodosios gulbės technologijos“), dirbantis kosmoso technologijų srityje ir turintis bendradarbiavimo su Europos kosmoso agentūra patirties, šiemet pradeda plėtrą į Jungtines Amerikos Valstijas.
Marius Klimavičius, „BlackSwan“ vadovas, sako, kad jų tikslas – pakeisti rinkoje seną, dar nuo aštuntojo dešimtmečio naudojamą programinę įrangą, kuria vis dar remiasi kosmoso industrija. Šis kosmoso startuolis vysto dvi sistemas, skirtas kosminių misijų planavimui ir palydovų navigacijai. „Abu produktai susiję su viena pagrindine problema – vis augančiu palydovų skaičiumi orbitoje ir vis sunkesniu jų eismo valdymu. Esamų rinkos pasiūlymų šiems poreikiams dažnai nepakanka, todėl matome nišą efektyvesniems sprendimams“, – pasakoja M. Klimavičius.
Dabar persikelkime į Žemę ir paklausykime, ką apie pasiūlytąją kandidatę į premjero postą Ingą Ruginienę ir apie jos patirtį sako vienas iš valdančiosios koalicijos vadovų Saulius Skvernelis: „Yra kaip yra, tegu pabando.“
Sugretinkime šiuos du paveikslėlius. Tarp jų – praraja. Verslininkai, siūlantys moderniausias technologijas, besidarbuojantys sudėtingiausiose, aukščiausios kompetencijos reikalaujančiose tarptautinėse rinkose, o iš kitos pusės – prie valstybės vairo stoti pasirengusi politikė, dėl kurios sugebėjimų netgi bendražygiai abejodami trauko pečiais.
Atidžiai sekiau I. Ruginienės pasisakymus, skambėjusius po to, kai ji buvo nominuota į aukštas ministro pirmininko pareigas. Su kokiomis idėjomis, kokia Lietuvos vizija ji ateina į šį postą? Deja, strateginių įžvalgų, ryškių idėjų, naujų pasiūlymų I. Ruginienė nesuformulavo. Kalbėjo ji apie tai, kad stengsis didinti pensijas, labiau į dialogą įtraukti socialinius partnerius. Tačiau ar tai viskas, kas dabar aktualu Lietuvai?
Verslininkai, siūlantys moderniausias technologijas, besidarbuojantys sudėtingiausiose, aukščiausios kompetencijos reikalaujančiose tarptautinėse rinkose, o iš kitos pusės – prie valstybės vairo stoti pasirengusi politikė, dėl kurios sugebėjimų netgi bendražygiai abejodami trauko pečiais.
„Lietuva – maža žemės ūkio šalis“, – kažkada sakė Andrius Mamontovas. Tačiau dabar ji tokia nebėra. Lietuvoje užsimezgė ne vienas startuolis – iš jų kai kurie tapo vienaragiais. Visuomenėje, taip pat ir ekonomikoje, vyksta spartūs pokyčiai, vieni iš jų palankūs, kiti – grėsmingi.
Lietuvai reikia aiškios ateities vizijos, skubių sprendimų, tvirtos lyderystės. Vien džiugi nuotaika ir pažadas būti gerai visiems yra mažoka.
I. Ruginienė yra siūloma į pareigas kilus skandalams dėl buvusio ministro pirmininko Gintauto Palucko veiklos ir aštriai iškilus klausimui dėl politikų veiklos skaidrumo bei politikų etikos traktavimo pačioje socialdemokratų partijoje. Pretendentė turėtų įvertinti susiklosčiusią padėtį ir išdėstyti savo poziciją dėl to, kokių nuo šiol bus laikomasi politikų etikos standartų. Visuomenė laukia tokio paaiškinimo, tačiau iki šiol jis nenuskambėjo.
Lietuvai reikia aiškios ateities vizijos, skubių sprendimų, tvirtos lyderystės. Vien džiugi nuotaika ir pažadas būti gerai visiems yra mažoka.
Artimiausiais metais Lietuvos laukia nemažai iššūkių. Ar valstybė padės įmonėms, kurios patirs nuostolių dėl įsisiūbuojančių muitų karų? Lietuva įsipareigojo artimiausiais metais skirti milijardus eurų gynybai. Kokiu būdu šie pinigai bus skirti – surinkti mokesčių pavidalu ar pasiskolinti? Jei taip, kokiomis sąlygomis? Kaip šie pinigai bus panaudoti, ar pavyks sukurti modernią, naujausias tendencijas atitinkančią gynybos sistemą, kiek pavyks investuoti į savą gynybos pramonę? Ar didėjant išlaidoms gynybai bus išlaikytos socialinės paramos programų apimtys? Kokia Lietuvos regionų ateitis – koks bus regionų politikos turinys, koks vaidmuo čia bus skiriamas savivaldai? Kaip bus įveikta krizė ir chaosas švietime?
Lietuva turi įtvirtinti pažangą ir dar sparčiau persiorientuoti į aukštos pridėtinės vertės gamybos ir paslaugų sektorius, įvertinus tai, kad konkurencija tarp valstybių šiose srityse yra didelė ir nuolat didėja. Kokia bus politika pritraukiant tiesiogines užsienio investicijas, kurios pastaruoju metu stagnuoja? Ar Lietuva, bendradarbiaudama su Taivanu, galų gale taps puslaidininkių gamybos šalimi? Kaip Lietuva toliau plėtos elektronikos ir aukštųjų technologijų pramonę? Ar šalis ir toliau sieks lyderiauti – jei taip, kokius instrumentus naudos – „Fintech“ sektoriuje? Kaip bus įgyvendinamas valstybės siekis biotechnologijų sektoriaus dalį 2030 m. padidinti iki 5 proc. BVP? Galų gale, ar bus skatinama pereiti prie keturių dienų darbo savaitės – tai pačios I. Ruginienės anksčiau propaguota idėja. Jau nekalbant apie tai, kad iš ministro pirmininko daug tikimasi, užtikrinant, kad Lietuvos balsas kur kas tvirčiau būtų girdimas tarptautinėje erdvėje – pastaruoju metu Lietuva kažkodėl iškrito iš naujus pasiūlymus teikiančių Ukrainos rėmėjų tarpo.
Jau nekalbant apie tai, kad iš ministro pirmininko daug tikimasi, užtikrinant, kad Lietuvos balsas kur kas tvirčiau būtų girdimas tarptautinėje erdvėje – pastaruoju metu Lietuva kažkodėl iškrito iš naujus pasiūlymus teikiančių Ukrainos rėmėjų tarpo.
Paskutinis, bet ne mažiau svarbus reikalavimas ministrui pirmininkui – platus akiratis, kultūros procesų ir istorijos išmanymas, socialinių procesų suvokimas. Nesuprantant savo žodžių svorio ir konotacijos kyla rizika paslysti kiekviename žingsnyje, kaip jau nutiko pretendentei paaiškinus, kad ji yra „sovietinis vaikas“.
Kandidatui į ministrus pirmininkus neturėti savų idėjų ir viso labo apsiriboti teiginiu, kad dabartinė vyriausybės programa „tinka ir patinka“ – gerokai per mažai. Pažadas visais klausimais tartis su partijos bičiuliais ir koalicijos partneriais, žinoma, geras, tačiau ministrui pirmininkui tuo kliautis nepakanka. Matematinė dauguma ar garsiau rėkiančiųjų balsas toli gražu ne visada veda į optimalų sprendimą.
Nenuostabu, kad premjero pareigos paprastai siūlomos patyrusiems, kvalifikuotiems, didelį pasitikėjimą užsitarnavusiems politikams. Šiuo metu susiklostė tokia keista padėtis, kai atrodo, kad vienintelis reikalavimas ministrui pirmininkui yra neturėti kompromituojančių reputacijos dėmių. Gali susidaryti įspūdis, kad toks nusiteikimas vyrauja socialdemokratų partijoje ir net visoje visuomenėje. Sunku pasakyti, gal dėl to kalta ir paviršutiniška politinių procesų analizė viešojoje erdvėje, kai politinis gyvenimas vaizduojamas viso labo kaip žaidimas, viešųjų ryšių akcijos ar grožio konkursas.
Lietuvos visuomenė tapo sudėtingesnė, labiau išsilavinusi, atviresnė pasauliui. Įvairios verslo ir kitos visuomenės struktūros vis labiau integruojasi į tarptautinę aplinką, o demokratijos sąlygomis įgijusi patirties pilietinė visuomenė įgyja vis daugiau kompetencijų diskutuoti sudėtingais ir subtiliais klausimais. Dėl aštrėjančios tarptautinės konkurencijos, greitų technologinių pokyčių, pasaulyje tvyrančio netikrumo ir vis naujų krizių atsiranda būtinybė greitai reaguoti į iššūkius, priimti kompetentingus sprendimus.
Dėl aštrėjančios tarptautinės konkurencijos, greitų technologinių pokyčių, pasaulyje tvyrančio netikrumo ir vis naujų krizių atsiranda būtinybė greitai reaguoti į iššūkius, priimti kompetentingus sprendimus.
Tačiau atrodo, kad dabartinė valdančioji dauguma neturi energijos, negali pasiūlyti aiškios programos, stokoja tikrų lyderių ir ryškesnių asmenybių. Politikos senbuviai atrodo išsisėmę ir yra netekę patrauklumo rinkėjų akyse, o nauja politikų karta nėra užauginta.
Socialdemokratai ne kartą parodė, kad yra visiškai praradę moralios politikos orientyrus ir neturi kritinės masės kompetentingų partijos narių, o tai ryškiai liudija didesnės patirties neturinčios I. Ruginienės nominavimas į ministro pirmininko poziciją. Tokia padėtis vienoje iš svarbiausių politinių partijų yra ir rimta visos Lietuvos problema. Šalis, jos visuomenė turi teisę tikėtis, kad su ja nebus lošiama „pasiseks – nepasiseks“ loterija. Savo ruožtu prezidentas, atrodo, visai nebrangina savo autoriteto, yra praradęs lyderiavimo tonusą ir pasitenkina situacija, kai tarsi plaukiama pasroviui.
Socialdemokratai ne kartą parodė, kad yra visiškai praradę moralios politikos orientyrus ir neturi kritinės masės kompetentingų partijos narių, o tai ryškiai liudija didesnės patirties neturinčios I. Ruginienės nominavimas į ministro pirmininko poziciją.
Socialdemokratai kartais teisinasi, kad nepriklausomybės aušroje į aukštas pozicijas taip pat neretai būdavo iškeliami patirties stokojantys, menkai žinomi žmonės. Iš tiesų, taip ir buvo. Tokių rizikingų paskyrimų istorija kaip sykis ir rodo, kad kai kurie iš jų pasiteisindavo, o kiti vesdavo į nesėkmę. Tačiau reikia prisiminti tuometes aplinkybes, kurios ryškiai skyrėsi nuo dabartinių. Kandidatų į pareigas pasirinkimas objektyviai buvo menkas, juolab sukaupta sovietinė patirtis ne visada pasitarnaudavo atgimstančios valstybės siekiams.
Kita vertus, bent iš dalies buvo galima kliautis kitų valstybių patirtimi, kurios pavyzdžiai buvo aktyviai siūlomi. Tuo metu buvo aiškūs bendrai sutarti valstybės tikslai, suvieniję absoliučią daugumą politikų – tai reformos ir integracija į euroatlantines struktūras. Šiuo metu iš politikų laukiama, kad jie nubrėžtų šalies kryptį sudėtingoje tarptautinėje ekonominėje ir politinėje situacijoje, kompetentingai spręstų specifines problemas ir savo autoritetu užtikrintų visuomenės stabilumą. Visuomenė yra išaugusi iš vaikiškų kelnaičių, todėl juo labiau negalima taikstytis su diletantiškumo apraiškomis ir sutikti su tuo, kad jos yra neišvengiamos.
