Valdžios ir visuomenės santykiai demokratinėje santvarkoje – subtili tema, kurią aptarti itin sudėtinga. Atstovaujamoji demokratija turi nemažai sisteminių trūkumų.
Dar 18 a. Jeanas-Jacques‘as Rousseau savo garsiajame veikale „Visuomenės sutartis“ rašė: „Anglų tauta mano esanti laisva, tačiau ji labai klysta; ji laisva tik rinkimų į parlamentą metu.“ Pasak J.-J. Rousseau, po rinkimų piliečiai patenka į būseną, prilygstančią vergovei, o tai, kaip jie pasinaudoja savo trumpais laisvės laikotarpiais, liudija, kad jie išvis neverti laisvės.
Atstovaujamosios demokratijos sąrangoje iš tiesų glūdi ne vienas prieštaravimas, o padėtį dar labiau komplikuoja tai, kad pasaulyje demokratija šiuo metu išgyvena ne geriausius laikus.
Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas turi savo demokratijos teoriją, kuri praktikoje reiškia, kad atsisakoma daugelio Vakarų valstybėse pripažintų demokratijos vertybių. Ne viena pasaulio valstybė atvirai išsižada demokratijos, o kitur ji įgauna iškreiptas formas.
Tenka pripažinti, kad nemenka dalis demokratijai išsakytos kritikos yra teisinga. Tačiau girdint ir matant tai, kas vyksta, reikia įvertinti ir dar vieną aplinkybę: kiekviena santvarka, kuri gali būti svarstoma kaip alternatyva atstovaujamajai demokratijai, turi ne mažiau, o greičiausiai dar daugiau struktūrinių bėdų.
Demokratija yra susijusi su žmogaus teisėmis ir asmenybės laisve, ir tai nėra vien tušti žodžiai. Monarchinėje santvarkoje karalius gali būti išmintingas ir geras, tačiau niekas neapsaugotų nuo neišmanėlio ir netgi bepročio karaliaus, o autokratija neišvengiamai tampa korumpuota ir pamina žmogaus teises.
Ko galime tikėtis, reikalauti iš demokratijos? Tai yra svarbus klausimas, į kurį atsakoma kitaip, nei klausiant apie bet kurią kitą santvarką. Mat demokratija kur kas labiau nei kitos santvarkos atspindi pačios visuomenės būklę, jos pilietinį sąmoningumą ir kultūrą plačiąja prasme.
Vienas pagrindinių JAV nepriklausomybės deklaracijos autorių Thomas Jeffersonas pabrėžė, kad demokratija ir laisve gali naudotis tik visuomenė, kurią sudaro sąmoningi, aktyvūs, viešojoje diskusijoje dalyvaujantys piliečiai. Tai yra aksioma. Demokratija negali duoti to, ko nėra pačioje visuomenėje.
Kai klausiame apie demokratijos kokybę, klausimas yra atgręžiamas į visuomenę, į kiekvieną pilietį. Patogu kritikuoti politikus ir jiems suversti visas bėdas, tačiau tiesa ta, kad politikus išrenka piliečiai, ir piliečiai jiems kelia reikalavimus tarp rinkimų. Politikai veikia konkrečioje visuomenėje pagal standartus, kurie susiformuoja toje visuomenėje.
Koks turi būti demokratinės visuomenės lyderis? Jam tenka trys plačios funkcijos: savo veikloje jis turi atspindėti visuomenės poreikius, jis turi turėti sugebėjimų būti mediatoriumi tarp skirtingų visuomenės interesų grupių, galų gale jis turi siūlyti naujas idėjas.
Pakalbėkime apie Lietuvą. Lietuvos viešojoje erdvėje dažniausiai skambantis politikams keliamas reikalavimas yra susijęs ne su tuo, ką jie turi nuveikti, o kokie jie turi būti – reikalaujama, kad politikai laikytųsi politikos skaidrumo principų, kad darbai nesiskirtų nuo žodžių.
Vis dėlto pasirodo, kad laikytis skaidrumo, politikos etikos normų yra didelis iššūkis. Net ir didžiulę patirtį sukaupusios partijos niekaip neišmoksta spręsti šių problemų, kai jos iškyla tarp jų narių, nors politinės etikos pažeidimus puikiausiai identifikuoja tuo atveju, kai juos padaro politiniai oponentai.
Visuomenės dėmesys šiuo metu sutelktas į ministro pirmininko Gintauto Palucko paskolos iš nacionalinio plėtros banko ILTE gavimo ir panaudojimo aplinkybes. Klausimų G. Paluckui dėl šios paskolos vis daugėja ir šis procesas, panašu, greitai nesibaigs. Akivaizdu, kad ši neapibrėžta būsena, neišsklaidyti įtarimai, liepsnojančios emocijos tampa rimtu kliuviniu vyriausybei priimant svarbius sprendimus, siūlant bei pagrindžiant reformas.
Ministras pirmininkas praranda autoritetą siūlyti jautrius, daugelį žmonių paliesiančius mokesčių įstatymų pakeitimus.
Ministras pirmininkas praranda autoritetą siūlyti jautrius, daugelį žmonių paliesiančius mokesčių įstatymų pakeitimus. Kad ir koks bus teisinis šių įvykių vertinimas, neišeina kitaip nei keista ir keliančia klausimų vadinti situaciją, kai asmuo tą pačią dieną pirmininkauja vyriausybės posėdžiui, o po pusvalandžio įsikūnija į smulkųjį (ar vidutinį) verslininką ir priima įmonės sprendimus dėl paskolos gavimo iš nacionalinio banko.
Kas gali patikėti, kad premjero valdomos įmonės prašymas nagrinėjamas lygiai taip pat principingai, kaip ir kitų pretendentų. Sunku neįžvelgti čia interesų konflikto. Dėl šios situacijos vyriausybės darbas artimiausiu metu bus jei ne paralyžiuotas, tai apsunkintas. Galima spėti, kad neapibrėžta situacija turi potencialo tęstis ilgai, o besitęsiančio skandalo metu praradimai vyriausybei ir partijai nuolat didės.
Atrodo, kad artėja momentas, kai socialdemokratai daugiau laimėtų priėmę tegul ir skausmingą, rizikingą sprendimą – atstatydinę vyriausybę bei pakeitę premjerą, nei vis giliau grimzdami į skandalo verpetą. Tiesa, matant tai, kad partija akivaizdžiai stokoja ryžto, energijos ir yra pametusi moralinius orientyrus, galima prognozuoti, kad ji praleis momentą, kai dar galima su mažiausiais nuostoliais valstybės interesams ir pačiai partijai parodyti principingumą, imtis ryžtingų veiksmų ir pradėti valdyti situaciją.
Didelį rinkėjų pasitikėjimą pelnę ir pastaruosius Seimo rinkimus laimėję socialdemokratai per trumpą nuo rinkimų prabėgusį laiką ne kartą elgėsi neprincipingai ir padarė daug klaidų. Partija atrodo amorfiška, praradusi energiją. Galima manyti, kad partijos pirmininkės Vilijos Blinkevičiūtės pažadų išsižadėjimas ir pasitraukimas nuo atsakomybės lemiamu momentu ne tik nuvylė partijos rinkėjus, bet ir sukėlė traumą pačioje partijoje.
Atrodo, kad artėja momentas, kai socialdemokratai daugiau laimėtų priėmę tegul ir skausmingą, rizikingą sprendimą – atstatydinę vyriausybę bei pakeitę premjerą, nei vis giliau grimzdami į skandalo verpetą.
Atsiradusios tuštumos nesugebama užpildyti. Partijos senbuviai atrodo išsėmę savo potencialą, jų žodis ir moralizavimai partijoje neranda atgarsio, kaip būdavo anksčiau. Kita vertus, socialdemokratai stokoja patyrusių partijos narių vertų naujosios kartos atstovų. Dalies principingiausių savo narių partija neteko sudariusi koalicijos sutartį su prastos reputacijos „Nemuno aušra“.
Po pastarųjų rinkimų socialdemokratai ne kartą demonstravo principingumo stoką. Galima prisiminti ne vieną jų veiklos aspektą: užmerktos akys prieš buvusį G. Palucko teistumą kriminalinėje byloje skiriant jį į ministro pirmininko pareigas, prieštaringai vertinamas partijos „Nemuno aušra“ pakvietimas į koaliciją, negarbingas ir niekuo nepateisinamas frakcijos nario Arūno Dudėno išsukimas nuo atsakomybės, netenkinant generalinės prokurorės prašymo panaikinti jam teisinį imunitetą.
Šie faktai leidžia spėti, kad didėjant spaudimui, kurį patirs ministras pirmininkas G. Paluckas, partija susidurs su sunkumais vertindama situaciją ir laiku priimdama sprendimus. Deja, dėl to žalą patirs ne tik partija – nukentės ir valstybės interesas.
Seime svarstomas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas ir kiti mokesčių reformos įstatymai, antrosios pensijų kaupimo pakopos sistemos pakeitimai, sveikatos apsaugos įstatymų pataisos dėl pacientų priemokų, rengiamas kitų metų valstybės biudžetas, derinami planai, kurie leistų šalies gynybai skirti 5 proc. bendrojo vidaus produkto ar didesnį finansavimą.
Suprantama, kad neišsisklaidžius įtarimams dėl ministro pirmininko veiklos šie darbai negalės būti vykdomi efektyviai. Sumažės socialdemokratų įtaka ir autoritetas tarp koalicijos partnerių, sprendimus bus sunkiau pagrįsti diskutuojant su interesų grupėmis.
Šis atvejis – tai ir testas prezidentui Gitanui Nausėdai, kuris reiškė principingą poziciją dėl konservatorių ministrės Monikos Navickienės, tačiau šiuo atveju, kaip galima suprasti, G. Palucko veiksmų vertinimą atidavė į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos rankas.
Šis atvejis – tai ir testas prezidentui Gitanui Nausėdai, kuris reiškė principingą poziciją dėl konservatorių ministrės Monikos Navickienės, tačiau šiuo atveju, kaip galima suprasti, G. Palucko veiksmų vertinimą atidavė į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos rankas.
Vis dėlto kažin ar teisinga politikus vertinti vien vadovaujantis teisiniais kriterijais, nes jiems taikomi aukštesni elgesio standartai – ne tik viešųjų ir privačių interesų derinimo reikalavimas, bet ir Valstybės politikų elgesio kodeksas, kuris numato, kad politikai neturi sukelti abejonės savo veiksmų sąžiningumu.
Reikia įvertinti, kad tai, kaip demokratinėje valstybėje politikų etikos laikosi aukščiausi valstybės pareigūnai, turi nemenką įtaką visuomenės nuostatoms – tam, kaip piliečiai vertina savo pareigas visuomenei, savo santykį su valstybe. Etikos ribų ištrynimas lemia nusivylimą, netikėjimą, abejingumą, o tai tikrai nepasitarnauja demokratijos kokybei. Tai turėtų prisiminti politikai, kuriuos rinkėjai išrinko atstovauti jų interesams ir kuriems turi rūpėti ne tik partijos, bet ir valstybės interesai.
