Per pastaruosius dešimtmečius Lietuvos veidas smarkiai pasikeitė, tačiau yra sferų, kuriose vis dar tvyro sovietinio raugo kvapas. Vienas tokių dalykų yra patyčios. Įvairūs tyrimai atskleidžia, kad beveik trečdalis moksleivių Lietuvoje patiria patyčias, ir tai yra vienas aukščiausių rodiklių Europoje. Liūdna yra tai, kad bėgant metams šis rodiklis nemažėja.
Patyčios neturi socialinių, ekonominių priežasčių, tai tiesiog visuomenės piktžaizdė. Pastarojo meto įvykiai verčia klausti: ar patyčios netaps bendravimo norma? Atrodo, politikai nesupranta, kiek jų elgesys turi įtakos susiklostančiai atmosferai visuomenėje, bendravimo kultūrai. Ko gero, ilgą laiką to nesuprato ir kai kurios žiniasklaidos priemonės.
Ilgametis „Respublikos“ žurnalistas, o šiuo metu – vyriausiasis prezidento patarėjas Frederikas Jansonas šių metų birželį davė interviu „Respublikai“. Atrodo, jis yra girdėjęs apie šio laikraščio keltas ir keliamas kontroversijas (sako, kad nežada gėdytis ir teisintis), tačiau vis dėlto konstatuoja: „Mano supratimu, tuo metu tai buvo geriausias laikraštis su geriausia komanda.“ Be kita ko, F. Jansonas šiame interviu buvo atviras ir pasidalino receptu, kaip dera elgtis, „kai nori ką nors bjauraus žmogui padaryti“. Tiesa, šis uždavinys, padaryti ką nors bjauraus žmogui, netelpa į jokią žiniasklaidos priemonės misiją ir tiesiog negali būti žurnalisto darbo dalis. Tačiau „Respublikos“ redakcija išties turėjo tokius tikslus ir naudojo tokius metodus.
Atrodo, politikai nesupranta, kiek jų elgesys turi įtakos susiklostančiai atmosferai visuomenėje, bendravimo kultūrai. Ko gero, ilgą laiką to nesuprato ir kai kurios žiniasklaidos priemonės.
Interviu žurnalistė prašo F. Jansoną palyginti, su kuriuo vadovu lengviau dirbti – su „Respublikos“ savininku Vitu Tomkumi ar Gitanu Nausėda. F. Jansonui abu vadovai geri. Tačiau ko jis išmoko iš V. Tomkaus? „Respublikoje“ F. Jansonas etatiniu žurnalistu dirbo nuo antrojo studijų kurso, 1992–2004 m., ir praėjo visą pareigybių ratą nuo reporterio iki vyriausiojo redaktoriaus. F. Jansonas teigia per šį laiką pasisėmęs daug patirties. Dėl to netenka abejoti. Tačiau – kokios patirties?
Prisiminkime kelis epizodus. 2003 m. sausio 5 d. buvo laukiama antrojo prezidento rinkimų turo. Rinkimuose dalyvavo Valdas Adamkus ir Rolandas Paksas. Tų metų sausio 3 d., taigi prieš pat rinkimus, išėjo „Respublikos“ leidinių grupės laikraštis „Vakaro žinios“ kur kas didesniu nei įprasta 350 tūkst. egzempliorių tiražu. Pirmame puslapyje puikavosi antraštė „Velniai griebia Vilniaus banką“, o trečiame puslapyje – straipsnis „Kas, po velnių, darosi tame Vilniaus banke?“ 2002 m. gruodžio viduryje kilo šiokia tokia sumaištis, kai Vilniaus banko išplatintame pranešime įsivėlė klaida. Daugelis leidinių paskelbė, kad kai kurie žmonės iš banko atsiima indėlius, tačiau kartu buvo atkreipiamas dėmesys, kad tai vyksta dėl nesusipratimo, ir sausio pradžioje jau buvo aišku, kad jokios krizės banke nėra.
Minėtame numeryje „Vakaro žinios“ įvykius piešė dramatiškai, ir tai buvo daroma su vieninteliu tikslu: straipsnyje cituojamas kandidatas į prezidentus Rolandas Paksas, kuris kalbėjo, kad jam tapus valstybės vadovu bus sukurta griežtesnė bankų priežiūros sistema, o indėliai komerciniuose bankuose turėtų būti apdrausti visu šimtu procentų. Pagal sumanymą, tai neapsisprendusius ir dėl savo indėlių nerimaujančius piliečius turėjo paskatinti balsuoti už šį kandidatą, R. Paksą. Grėsmes nacionaliniam saugumui tyrusi Seimo komisija vėliau teigė nustačiusi, jog šis „Vakaro žinių“ numeris buvo išleistas R. Pakso rinkimų štabo lėšomis, o tuometis R. Pakso patarėjas Aurelijus Katkevičius po daugelio metų pripažino, kad taip buvo pritaikytos juodosios rinkimų technologijos.
Šis atvejis netelpa į jokias žurnalistinės ir pilietinės etikos normas. Dėl piniginės ir politinės naudos laikraštis dirbtinai konstravo skandalą, kuris potencialiai galėjo išjudinti Lietuvos finansų sistemą, kėlė grėsmę Lietuvos ekonomikos stabilumui. Manau, menka garbė būti tokios sistemos dalimi.
Ir ko dar, be juodųjų technologijų, darbas „Respublikoje“ išmokė? Būdamas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju F. Jansonas prisidėjo prie V. Tomkaus straipsnių ciklo „Kas valdo pasaulį?“, pradėto publikuoti 2004 m. vasarį, redagavimo. Straipsnių apipavidalinimas, atliktas pagal „geriausias“ nacių tradicijas, buvo nukreiptas į tamsiausius skaitytojo instinktus. „Jie pradangina žmonių santaupas, milijonines Europos lėšas ir bankus. Jie meluoja. Jie privatizuoja. Jie it pasiuntinukus siuntinėja mūsų valstybės vadovus į visas puses. Jie nepaiso jokių įstatymų“, – taip prasideda šis kurstytojiškas „šedevras“, kuriame įtaigaujama, kad tie „jie“ yra žydai ir gėjai.
Skaitytojams vėl į galvas buvo brukama pradvisusi, plačiai tiražuota, tačiau seniai demaskuota 1868 m. vokiečių plagiatoriaus Hermanno Goedsche‘ės sukurta sąmokslo teorija apie tai, kad žydai nori užvaldyti pasaulį. Išties „garbė“ prisidėti prie tokio kūrinio – čia verta atkreipti dėmesį dar ir į tai, kad vyriausiojo redaktoriaus paplavų duobė lyg tyčia prasivėrė kaip tik tada, kai Lietuva stovėjo ant Europos Sąjungos (ES) slenksčio.
Būdamas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju F. Jansonas prisidėjo prie V. Tomkaus straipsnių ciklo „Kas valdo pasaulį?“, pradėto publikuoti 2004 m. vasarį, redagavimo. Straipsnių apipavidalinimas, atliktas pagal „geriausias“ nacių tradicijas, buvo nukreiptas į tamsiausius skaitytojo instinktus.
Pačią narystę ES „Respublika“ pasitiko pirmajame puslapyje sugretindama ES integracijos siekiančių Lietuvos politikų ir surežisuoto 1940 m. Lietuvos okupaciją palaikančio ir sveikinančio mitingo nuotraukas. Aš pats tuo metu dirbau „Laisvosios Europos radijuje“ ir puikiai prisimenu, kad absoliuti dauguma Lietuvos žmonių ir politikų rėmė narystę ES, ir labai sunku buvo surasti skeptiškai nusiteikusių pašnekovų, kurių, kaip kitos nuomonės atstovų, turėjo būti laidose pagal objektyvios žurnalistikos reikalavimus. Sulyginti ES integraciją, kurios sutartinai siekė visos Lietuvos politinės jėgos ir dauguma Lietuvos žmonių, su okupacija, kuri panaikino valstybingumą ir atnešė trėmimus bei nesuskaičiuojamas kančias, kitaip nei demagogija nepavadinsi. Nors demagogija šiuo atveju – dar švelnus žodis.
„Respublika“ pradėjo garsėti menkai motyvuotais atskirų asmenybių užsipuolimais, patyčiomis, šaižiomis per daugelį numerių išsitęsusiomis kampanijomis. Laikraštis dažnai užimdavo šališką, sunkiai suprantamą poziciją. Kodėl laikraštis taip traktavo įvykius, greičiausiai buvo žinoma vien vyriausiajam redaktoriui V. Tomkui. Kilo klausimas: kokie žurnalistai gali dirbti tokiame laikraštyje, kuriame viską lemia ne spaudos misija ir žurnalisto etika, o vieno žmogaus įgeidžiai ir kaprizai? Bent jau tokį klausimą 2007 m., pateikdamas ataskaitą Seime, iškėlė tuometis žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis. Jis teigė, kad „Respublika“ ir kiti V. Tomkaus leidiniai „šios informacinio šantažo kupinos publikacijos neužtikrinant oponentams atsakymo teisės – nuostabi mokymo priemonė visos Europos Sąjungos šalių universitetams, studentams ir profesūrai, priemonė, kokia žurnalistika iš tikrųjų neturėtų būti“.
„Respublika“ pradėjo garsėti menkai motyvuotais atskirų asmenybių užsipuolimais, patyčiomis, šaižiomis per daugelį numerių išsitęsusiomis kampanijomis. Laikraštis dažnai užimdavo šališką, sunkiai suprantamą poziciją.
R. Gudaitis, kaip V. Tomkaus Sąjūdžio bendražygis, viešai klausė vyriausiojo redaktoriaus: ar nuolatinės kampanijos prieš pasirinktą taikinį yra žurnalistika, laisva žurnalistika, dėl kurios mes visi kovojome? R. Gudaitis teigė užjaučiąs leidinių grupėje dirbančius jaunus žurnalistus, kurie priklauso nuo vyriausiojo redaktoriaus valios: „Dėl jų man skauda širdį.“ „Jeigu Lietuvoje ir pirmiausia Vilniuje atsiras žurnalistas, kuris savo savininkui ir viršininkui pasakys „aš nesutinku vykdyti tamstos nurodymo, užsakymo, nes tai prieštarauja įstatymams, kodeksui, mano garbei, aš protestuoju, nes jūs painiojate savo verslą su sąžininga žurnalistika, konkurencija, idėjomis ir informacijos, nuomonių raiškos kokybe“, aš siūlyčiau šiam žmogui iš karto pastatyti paminklą gyvam“, – sakė R. Gudaitis.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šioje ataskaitoje nuo žurnalistų etikos inspektoriaus kliuvo ne tik „Respublikai“, bet ir „Lietuvos ryto“ vyriausiajam redaktoriui Gedvydui Vainauskui.
2007 m. F. Jansonas „Respublikoje“ nebedirbo, bet aišku tai, kad žurnalistų etikos inspektoriaus minėti „Respublikos“ metodai susiformavo ne per vieną dieną. Praktinės patyčių pamokos, ko gero, buvo išmoktos geriau, nei universitete dėstytos teorinės atsakingos bei garbingos žurnalistikos tiesos. Gyvam žurnalistui paminklas Vilniuje neiškilo, o pasisemta patyčių kultūra tarsi užkratas pasiekia aukščiausius šalies politikus.
