Gintauto Palucko vyriausybė dirba jau du mėnesius. Ką galima pasakyti apie pirmuosius šios vyriausybės žingsnius ir apie Socialdemokratų partiją, kuri yra dominuojantis valdančiosios koalicijos partneris?
Kalbant iš esmės, Socialdemokratų partija, o kartu ir darbą pradėjusi Vyriausybė, akivaizdžiai stokoja ambicijos, vizijos, netgi ryškesnio požiūrio į daugelį šalies problemų. Žinoma, įtakos tam turėjo partijos pirmininkės Vilijos Blinkevčiūtės nelabai garbingas sprendimas neprisiimti atsakomybės ir atsisakymas vadovauti Vyriausybei. Po šio žingsnio staiga tapo aiškiai matoma, kad partija neturi kryptingos ir ambicingos programos bei stokoja ryškesnių asmenybių. Dar blogiau – neturi partija ir tvirto stuburo, nesugeba užimti principingos pozicijos. Keistoka tokios būklės matyti vieną labiausiai patyrusių Lietuvos partijų, kuriai rinkėjai suteikė didžiulį pasitikėjimą.
Naujoji Vyriausybė neplanuoja bent kiek ryškesnių mokesčių sistemos pokyčių. Rengiamos kai kurių mokesčių įstatymų pataisos, tačiau jos bus nežymios. Šiuo metu pradedama svarstyti, kaip spręsti vos kelias įsisenėjusias sveikatos sistemos problemas, o dėl švietimo – kol kas bus mėginama susigaudyti, kas ir kaip (galima numatyti ateitį: kol bus susigaudyta, spės išsekti kadencijos laikas). Dėl socialinės pagalbos – valdantieji turbūt gali džiaugtis, kad tokį ažiotažą kelia antros pensijų kaupimo pakopos klausimas. Tai viso labo menka detalė visame šios srities paveiksle, tačiau socialdemokratų pasirinktas prioritetas dėl šios problemos ir audringos diskusijos apie ją užgožia faktą, kad daugiau ryškesnių idėjų, kaip tobulinti plačią ir sudėtingą sritį, socialdemokratai neturi.
Socialdemokratai rengiasi įkurti Regionų ministeriją, tai yra įgyvendinti prezidento Gitano Nausėdos dar praėjusių metų rugsėjį iškeltą idėją. Vis dėlto pasirengimas naujos ministerijos įkūrimui atrodo chaotiškas, nes pirmiau skelbiama, kad ministerija bus įkurta, o po to pradedama sukti galvą, kokias jai priskirti funkcijas. Ypač keista girdėti apie siekiamybę, kad naujoji ministerija esą prisidės spręsdama savivaldos problemas. Šių problemų yra išties daug, savivaldybių dydis ir paskirstytos funkcijos nesudaro prielaidų atsirasti veiksmingai savivaldai.
Užuot sprendus šias problemas, einama formaliu biurokratiniu keliu, nors akivaizdu, kad naujoji ministerija mažiausiai galės prisidėti taisydama šią padėtį ir didindama savivaldybių įgaliojimus. Kaip rodo „Verslo žinių“ publikacija, ministerijos poreikio nemato ir savivaldybių merai. Ką gi, jei šis sumanymas bus realizuotas, kiekvieną Vyriausybės sprendimą teks derinti ne su 14, bet su 15 ministerijų. Ir kas patikės, kad įkūrus naują ministeriją ji bus finansuojama vien kitų ministerijų prarastų funkcijų bei darbuotojų sąskaita ir bendros valdymo išlaidos nepadidės?
Kalbant iš esmės, Socialdemokratų partija, o kartu ir darbą pradėjusi Vyriausybė, akivaizdžiai stokoja ambicijos, vizijos, netgi ryškesnio požiūrio į daugelį šalies problemų.
Gali būti, kad naujas ambicijų stokojančios Vyriausybės darbo stilius turi savų privalumų. Neparengtos, nepamatuotos reformos yra blogiau nei stabilus darbas nedarant staigių judesių. Kaip paskelbė Tarptautinis valiutos fondas, Lietuvos ekonomika „parodė puikų atsparumą prieš daugelį precedento neturinčių sukrėtimų“. Tai gal neverta remontuoti to, kas ir taip neblogai veikia? Galbūt toks ir yra rinkėjų per Seimo rinkimus socialdemokratams suteiktas mandatas – užtikrinti stabilumą? Tačiau, tiesą sakant, nematyti, kad, pavyzdžiui, švietimo sistemoje ima vyrauti pavojingas chaosas yra neįmanoma, o veiksmai gynybos stiprinimo srityje reikalauja aukštos kvalifikacijos ir didelio ryžto.
Socialdemokratų principingumo stoka neišvengiamai turi savo kainą. Į pirmą planą iškyla ne Vyriausybės planai ir darbai, o nuolatinės kontraversijos, susijusios su koalicijos partnerio „Nemuno aušra“ pirmininku Remigijumi Žemaitaičiu. Ieškodami lengvesnio kelio socialdemokratai sudarė valdančiosios koalicijos sutartį su partija, kurios vadovas pagarsėjo radikaliais pareiškimais, yra teisiamas antisemitizmo byloje ir išvis, pasak prezidento G. Nausėdos, kalbasi su dievais. R. Žemaitaitis nuolat konfliktuoja ir vis apsižodžiuoja su prezidentu G. Nausėda ir koalicijos kitos partijos vadovu S. Skverneliu. Šis konfliktas pasiekė tokį lygį, kad viešojoje erdvėje užgožė bet kokias kitas Vyriausybės aktualijas.
Socialdemokratai tuo tarpu demonstruoja olimpinę ramybę ir apsimeta, kad nepastebi jokių kylančių problemų. Vykstančiame konflikte jie atkakliai nori matyti viso labo ambicijų susidūrimą. Ministras pirmininkas Gintautas Paluckas gindamas R. Žemaitaitį netgi ryžosi atkirsti Socialdemokratų partiją ilgai globojusiam prezidentui G. Nausėdai, rizikuodamas jau dabar pabaigti socialdemokratų ir prezidento vadinamąjį „medaus mėnesį“. Socialdemokratų demonstruojamas aklumas esą nepastebint, kad vieno iš koalicijos partnerių R. Žemaitaičio žodžiai akivaizdžiai prasilenkia su gyvybiškai svarbiais valstybės tikslais bei interesais, jau siekia grotesko ribas.
Galbūt toks ir yra rinkėjų per Seimo rinkimus socialdemokratams suteiktas mandatas – užtikrinti stabilumą?
Ukrainiečių didvyriškos kovos menkinimas ir nuvertinimas bet kuriuo atveju atkreiptų dėmesį, sulauktų neigiamos reakcijos ir įtarimų dėl patikimumo. Šiuo atveju tai sklinda iš valdančiosios koalicijos partnerio lūpų, o socialdemokratai nepaliauja atkakliai tvirtinti, kad nemato tame nieko ypatingo. Atrodo, kad susitapatinant su tokia pozicija (nes valdančioji koalicija pagrįstai gali būti traktuojama kaip santykinai vieningas darinys) jau negalvojama nei apie valstybės tarptautinį įvaizdį, nei apie savos partijos reputaciją.
Dar vienas dalykas, kuris aiškiai iškyla socialdemokratų silpnumo fone, yra gerokai sustiprėjęs prezidento G. Nausėdos vaidmuo.
Prezidento santykiai su socialdemokratais jau turi istoriją. Socialdemokratai nekėlė savo kandidato prezidento rinkimuose. Savo ruožtu prezidentas akivaizdžiai rėmė socialdemokratus per Seimo rinkimus. Jis davė aiškiai suprasti, kad rems socialdemokratus, ir buvo linkęs pateisinti bet kokį jų poelgį, įskaitant partijos pirmininkės V. Blinkevičiūtės netesėtus pažadus. Kita vertus, prezidentas kartu su socialdemokratais ilgai nenorėjo girdėti vis garsėjančių įspėjimų, kad populiarėjančios „Nemuno aušros“ lyderis R. Žemaitaitis yra radikalus, nenuspėjamas ir neretai prieš valstybės interesus veikiantis politikas. Arogantiškai atmesti tokius įspėjimus buvo pozicija, suvienijusi prezidentą ir socialdemokratus kovoje su konservatoriais.
Prezidento patarėjas po pirmojo Seimo rinkimų turo pareiškė, kad „Nemuno aušroje“ mato aiškius pokyčius, kad R. Žemaitaitis pasitaisė ir išgirdęs kritiką padarė išvadas. Akivaizdu, toks prezidento patarėjo pareiškimas atsirado projektuojant kelius kuo patogesnei būsimai socialdemokratų vadovaujamai koalicijai. Tiesa, prezidento patarėjo pagyras tuokart skubiai paneigė pats R. Žemaitaitis.
Dar vienas dalykas, kuris aiškiai iškyla socialdemokratų silpnumo fone, yra gerokai sustiprėjęs prezidento G. Nausėdos vaidmuo.
Tačiau kai iš R. Žemaitaičio, jau dirbančio valdančioje koalicijoje, lūpų pasigirdo kritika pačiam prezidentui G. Nausėdai, prezidentas tapo kategoriškas ir pareiškė, kad jis nemato jokios perspektyvos šitokios sudėties koalicijai dirbti ateityje. Tai supykdė socialdemokratus. Šį kartą jau ir ministras pirmininkas G. Paluckas pareiškė, kad „koalicijas formuoja parlamentinės partijos, parlamentinės frakcijos ir jos dėl savo bendradarbiavimo formato, intensyvumo, galių pačios apsispręs“.
Galima suprasti, kad ministrą pirmininką sutrikdė tokia aštri prezidento išsakyta kritika neseniai suformuotai koalicijai. Išties, panašu, kad prezidentas šiuo atveju pasirinko labiau ne valstybės vadovo, o politikos komentatoriaus vaidmenį, kuris toks ryškus buvo jo santykiuose su ankstesne Vyriausybe. Kita vertus, socialdemokratams kartą priėmus didžiai abejotiną sprendimą dėl koalicijos su R. Žemaitaičio partija, šio žingsnio pasekmės persekios visą laiką.
Galų gale liūdna ir nesmagu konstatuoti, kad lyderystės stoka, valdžios šakų nesusikalbėjimas ir prioritetas, teikiamas ne darbams, o viešiesiems ryšiams, atvedė prie beprecedenčio chaoso, susijusio su įsipareigojimu dėl gynybos finansavimo.
Oficialiame pranešime prezidento G. Nausėdos svetainėje teigiama, kad sausio 17 d. Valstybės gynimo tarybos posėdyje yra priimtas sprendimas dėl tvaraus krašto apsaugos sistemos finansavimo. Sutarta, kad 2026–2030 metų laikotarpiu kasmet gynybai skirsime nuo 5 iki 6 proc. BVP.
Tai po posėdžio skambiai pranešė pats prezidentas G. Nausėda, o užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys Lietuvos pavyzdžiu didinti finansavimą gynybai paragino pasekti ir NATO partnerius.
Toks sprendimas buvo netikėtas. Dar visai neseniai buvusi Vyriausybė kalbėjo, kad pasiekti 4 proc. BVP gynybai yra sunku, be to, drastiškai padidintų lėšų būtų neįmanoma įsisavinti per trumpą laiką. Ir štai, pasirodė, kad jokių problemų tarsi nebūtų skiriant net ir 6 proc. Negana to, prezidentas G. Nausėda kartu iškėlė kelias sąlygas: finansavimą gynybai reikia didinti nekeliant mokesčių ir nekarpant socialinių programų. Ministras pirmininkas G. Paluckas tuo metu kalbėjo, kad pritaria minėtam išlaidų gynybai didinimui, tačiau vengė įvardinti, iš kur numatoma gauti papildomų lėšų. Aktyvumą ieškodamas lėšų šaltinių rodė prezidentas G. Nausėda, nors akivaizdu, kad tai turi būti Vyriausybės uždavinys. Tiesa, du svarbiausi didesnio gynybos finansavimo šaltiniai, kuriuos prezidentas įvardijo iškart po Valstybės gynimo tarybos posėdžio – Lietuvos valiutos atsargos ir ES finansiniai instrumentai, – pasirodė esantys netinkami. Lietuvos valiutos atsargos Lietuvos banko išaiškinimu yra neliečiamos, o pastarajame ES vadovų susitikime paaiškėjo, kad ES neskirs nei lėšų, nei kreditų valstybių narių gynybai stiprinti, tad ir šios prezidento viltys subliuško.
Galų gale vasario 10 dieną, tai yra praėjus daugiau nei trims savaitėms po Valstybės gynimo tarybos posėdžio, ir ministras pirmininkas G. Paluckas, ir tame posėdyje dalyvavęs Seimo pirmininkas S. Skvernelis pareiškė, kad konkretaus įsipareigojimo gynybai skirti 5–6 proc. BVP iš tikrųjų nebuvo. Tokiu atveju pagrįstai galima kelti klausimą, kiek atsakomybės yra tarp valdžios šakų, jei tokioje gyvybiškai svarbioje srityje kaip krašto gynyba manipuliuojama skaičiais, dalijami nepagrįsti pažadai ir žarstomasi neatsakingais pareiškimas?
