Praėjusią savaitę kai kuriems Seimo nariams specialiai nebalsavus Seime nebuvo panaikinta teisinė neliečiamybė į „čekiukų“ skandalą įsipainiojusiam parlamentarui socialdemokratui Arūnui Dudėnui. Rodos, panašių situacijų būta ir anksčiau, o šis įvykis nėra niekuo ypatingas. Vis dėlto verta atkreipti dėmesį į naujas aplinkybes.
Visų pirma, sudėtinga geopolitinė situacija už Lietuvos sienų, besikeičianti ir nenuspėjama kai kurių užsienio partnerių laikysena verčia valstybę labiau susitelkti ir nesiblaškant susikoncentruoti į svarbiausius strateginius darbus, todėl tokie įvykiai skaldo visuomenę pačiu netinkamiausiu momentu ir atneša daugiau žalos nei bet kada anksčiau.
Antra, šiuokart dviveidiškumas, teisinis ir moralinis nihilizmas išryškėjo kaip niekada aiškiai ir jo net nebuvo mėginta dangstyti. Iki šios dienos bet kokie prasižengėliai, rodos, patys tikėdavo savo teisumu arba bent uoliai mėgindavo įrodyti esą nekalti ir teisūs.
Nejaugi nuo šiol tapo normalu ir įprasta nepaisyti jokios atsakomybės, kalbėti netiesą į televizijos kameras net puikiai suprantant, kad melas yra akivaizdus ir niekas juo nepatikės? Jei politikai visiškai praras padorumą, tai lems rimtas pasekmes visam visuomenės moraliniam klimatui.
2017 m. Gintauto Palucko vadovaujami socialdemokratai nusprendė palikti valdančiąją koaliciją, kurioje didžiausias partneris buvo „valstiečiai“. Šį pasitraukimą G. Paluckas pagrindė vertybiniais koalicijos partnerių skirtumais. Žingsnis partijai nebuvo lengvas: nemenka grupė patyrusių socialdemokratų nusprendė ir toliau remti vyriausybę, atskilo ir įkūrė naują partiją.
Vis dėlto nepaisant nuostolių socialdemokratų šalininkai tuo metu matė šviesiąją pokyčio pusę: atskilus nepritariantiems partija išsivalė nuo politikų, paskui kuriuos driekėsi nemalonus praeities šleifas, ir galų gale įgijo galimybę prioritetą netrikdomai teikti vertybinei politikai.
Nejaugi nuo šiol tapo normalu ir įprasta nepaisyti jokios atsakomybės, kalbėti netiesą į televizijos kameras net puikiai suprantant, kad melas yra akivaizdus ir niekas juo nepatikės?
Senųjų partijos draugų su blogu šleifu nebėra, partijai vėl vadovauja G. Paluckas, tačiau po akibrokšto išsukant nuo atsakomybės partijos kolegą vargu ar kam verstųsi liežuvis skelbti partiją esant įsipareigojus vertybėms. Vertybė čia viena: valdžia dėl valdžios, ginti bendražygius nepaisant jokių aplinkybių.
Artėjant balsavimui dėl A. Dudėno neliečiamybės panaikinimo, 15 socialdemokratų spruko iš salės arba net ir likę joje nebalsavo. Po to žiniasklaidai jie dėstė istorijas apie tai, kas jiems nutiko ir sutrukdė balsuoti, gerai suprasdami, kokios šios istorijos neįtikinamos. Galėjo susidaryti įspūdis, kad paversti farsu Seimo narių pareigą būtų pats natūraliausias dalykas.
Partijos atsakingi pareigūnai gūžčioja pečiais, jie nustebę, tačiau prieš tokį akibrokštą esą yra bejėgiai. Iš premjero ir partijos pirmininko G. Palucko galima pasimokyti retorikos mėginant užglaistyti nemalonią padėtį. Štai jo frazės kalbant apie šį skandalingą įvykį: „Kartais taip nutinka“, „susiklostė tokia situacija“, „neformalūs susitarimai apačioje“.
Seimo socialdemokratų frakcijos seniūnas Remigijus Motuzas prisipažino jaučiantis apmaudą dėl tokio partijos narių elgesio, tačiau, pasak jo „kiekvienas žmogus turi teisę apsispręsti“. Partijos veteranas Juozas Olekas gindamas partijos bičiulius ėmėsi kritikuoti generalinę prokurorę: esą jos argumentai dėl neliečiamybės panaikinimo A. Dudėnui partijos narių neįtikino.
Čia verta priminti, kad Seimas turi spręsti, ar panaikinant teisinę neliečiamybę nėra vykdomas politinis užsakymas, o ne vertinti generalinio prokuroro veiksmus ir kompetenciją. Galų gale gegužės 5 d. po koalicijos tarybos posėdžio G. Paluckas pranešė, kad „sprendimų atgal neatsuksi“, o padėtį ruošiamasi taisyti aiškinantis, kaip galima patobulinti Seimo narių teisinės neliečiamybės reglamentavimą.
Aštriausiai apie koalicijos partnerių akibrokštą kalbėjo Seimo pirmininkas, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderis Saulius Skvernelis, kuris, pastebėjęs, kad balsavime nedalyvavo taip pat ir nė vienas iš 11 Seimo narių „valstiečių“, įvardijo tai kaip naujos kriminalinės koalicijos formavimąsi.
S. Skvernelis konstatavo koalicijos sutarties sulaužymą, vadino tai socialdemokratų klaida ir paragino ją ištaisyti. Paskelbė ir savo atsaką: demokratai nežada paramos vyriausybės rengiamai mokesčių reformai, kurią S. Skvernelis vadino chaotiška ir, Seimui išsukus galimą sukčiautoją, moraliai nepriimtina.
Taigi koalicijos partneriai – su kriminaliniu kvapu, koalicijos sutartis sulaužyta, mokesčių reforma nepriimtina, tačiau vis dėlto demokratai nesirengia pasitraukti iš valdančiosios koalicijos, nes, pasak S. Skvernelio, demokratų buvimas joje, šios partijos valdybos narių nuomone, gali prisidėti sprendžiant valstybėje susikaupusias problemas, be to, demokratams pasitraukus koalicijoje „bus dar daugiau kriminalinio elemento“.
Toks yra politiko, partijos pirmininko vertinimas. Tačiau žvelgiant iš šono padėtis atrodo kiek kitaip: būti koalicijoje ir užkirsti kelią kriminaliniam elementui nėra niekuo geriau, nei dirbti kartu su tuo kriminaliniu elementu ir tuo būdu jį pateisinti bei prisiimti bendrą atsakomybę už visus negerus darbus.
Iš tiesų šiuo atveju tėra du keliai: arba protestuojant pasitraukti iš koalicijos, arba likti joje toleruojant su moralės principais nesuderinamą elgesį ir tuo būdu demonstruojant, kad moralės standartų pamynimas nuo šiol yra pateisinamas. Deja, vidurio kelio pasirinkimas neįmanomas, ir mėginimas tai daryti neįtikina. Kur kas realistiškiau yra manyti, kad jaunai partijai jos turimi postai yra svarbesni nei vertybinis principingumas.
Stebina opozicijoje esančių „valstiečių“ pozicija. Aptariamame balsavime dėl Seimo nario teisinės neliečiamybės panaikinimo nedalyvavo nė vienas „valstietis“, taigi jie tuo būdu prisidėjo prie balsavimo sužlugdymo. Partijos pirmininkas Aurelijus Veryga lyg niekur nieko paaiškino, kad nebalsuoti tokiuose balsavimuose yra principinė partijos pozicija. „Mūsų manymu, neliečiamybė, kaip institutas, nėra reikalinga“, – teigė A. Veryga.
Tad kodėl tada partijos narių pozicija ir veiksmai neleido atimti neliečiamybės ir vykdyti teisingumo? A. Veryga aiškino, kad partija nenori veltis į politinius žaidimus. Tokie paaiškinimai neišlaiko jokios kritikos ir yra nelogiški. Juk balsavimas dėl Seimo nario teisinės neliečiamybės panaikinimo vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, o nesurinkus pakankamo balsų skaičiaus atmetamas pagrįstas generalinio prokuroro prašymas ir tuo būdu diskredituojamas pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis, Seimu, visa Lietuvos valdžia ir politine sistema.
Kokiu pagrindu ir kokia logika sužlugdžius balsavimą nesuteikiama teisė tirti galimo Seimo nario nusikaltimo, nors speciali Seimo komisija yra konstatavusi, kad tyrimas neturi jokios politinės potekstės? Koks yra tokios Seimo nario privilegijos, lyginant su kitais Lietuvos piliečiais, pateisinimas?
Iš tiesų šiuo atveju tėra du keliai: arba protestuojant pasitraukti iš koalicijos, arba likti joje toleruojant su moralės principais nesuderinamą elgesį ir tuo būdu demonstruojant, kad moralės standartų pamynimas nuo šiol yra pateisinamas.
Kaip visuomenininkas ir politikas, A. Veryga žinomas seniai, ir jis yra tas žmogus, kuris visada pasižymėjo griežtu loginiu mąstymu bei gebėjimu pateikti įtikinančius argumentus. Iš pirmo žvilgsnio niekuo nepaaiškinamą „valstiečių“ poziciją dėl Seimo nario imuniteto panaikinimo galima paaiškinti tais pačiais argumentais, kaip ir kai kurių socialdemokratų bei „Nemuno aušros“ narių: iš anksto grindžiama dirva saviškiui išsukti, jeigu jis įsipainiotų į nemalonią situaciją.
Plika akimi matyti, kad Seimo nario teisinės neliečiamybės panaikinimo procedūra yra taisytina. Verta svarstyti teisės aktų pakeitimus, kad priimant sprendimą dėl neliečiamybės panaikinimo užtektų daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų.
Keistai atrodo tai, kad šiuo metu šis sprendimas priklauso ne tik nuo balsavusių ar balsavimo sąmoningai išvengusių Seimo narių, tačiau ir nuo to, kiek Seimo narių yra komandiruotėse ar serga (šiuo atveju didelė grupė Seimo narių dalyvavo mokymuose Briuselyje): Seimo nariams dėl bet kokios priežasties nedalyvaujant balsavime mažėja galimybės, kad Seimas priims teigiamą sprendimą. Lietuvos Respublikos Konstitucija, numatanti Seimo balsavimą dėl parlamentarų teisinės neliečiamybės panaikinimo, nereikalauja, kad šiuo atveju sprendimui turėtų pritarti daugiau kaip pusė visų Seimo narių.
Pasak S. Skvernelio, teisinis imunitetas turėtų galioti tik dėl veiksmų, atliktų būnant Seimo nariu, ir tik tuo atveju, jei išties ketinime vykdyti tyrimą galima įžvelgti politinį susidorojimą. S. Skvernelis teigė, kad jis pasiūlys atitinkamą punktą įrašyti į koalicijos sutartį.
Taigi turbūt verta laukti pokyčių, bet čia esama ir paradokso: koalicijos sutarties sulaužymą siūloma pradėti taisyti papildant ne ką kitą, o tą pačią koalicinę sutartį. Deja, pastarieji įvykiai paliudijo, kad koalicijos sutartis sulaužoma pernelyg lengvai, tad nėra tikrumo, kiek įpareigojantis galėtų būti naujas šios sutarties punktas.
