Atėjo laikas atkreipti daugiau dėmesio į politikų etikos problemas. Būtų labai blogai, jei jautrumas politikų etikos pažeidimams sumažėtų – o tokių požymių esama. Atrodo, kad paviešinami nauji skandalingi faktai nedaro įspūdžio šalies vadovams, valdančiosios koalicijos partijų pirmininkams. Politikai nenusiteikę pripažinti, kad tegul ir ne pačių didžiausių etikos pažeidimų toleravimas daro didelę žalą demokratinių politikos institucijų prestižui, pasitikėjimui valstybe.
Netoli nuo Lietuvos sienų besitęsiant karui, grėsmėms nemažėjant ir vis labiau aiškėjant, kad greitu laiku visuomenei teks daugiau taupyti ir pajusti padidėjusią mokesčių naštą, valstybinio požiūrio stoka ir pirmenybės suteikimas partiniams interesams vis labiau bado akis. Politikai ramina save mintimi, kad į didesnes ar mažesnes jų partiečių pražangas rinkėjai tarsi nereaguoja, skandalai ir skandaliukai neatsispindi rinkimų rezultatuose.
Tai gali atrodyti tiesa. Kadangi tų pražangų iš esmės yra kiekvienoje partijoje, rinkėjams tenka rinktis ir balsuoti įvertinus kitus – ne vien skaidrumo ir reputacijos – kriterijus. Tiesa ir tai, kad tam tikrai daliai rinkėjų politiko, kuriuo jie pasitiki, reputacija yra nė motais. Tačiau čia kalbu apie bendrą visuomenės pasitikėjimo politikais ir demokratine santvarka temperatūrą.
Taip, visuomenės optika dažnai iškreipta: remiamo politiko ydų matyti nenorima, užtat oponentų ydos suvokiamos ir vertinamos itin priekabiai. Juo labiau sunku pateisinti politikus, ignoruojančius sąžiningumo ir skaidrumo svarbą, nes tai visuomet sukelia didelės visuomenės dalies nusivylimą: ištikimi partijos rėmėjai sudaro tik nedidelę visuomenės dalį, o politikus vertina taip pat ir oponentai. Politikų etika niekada nebuvo stiprioji Lietuvos politikos dalis, tačiau, rodos, dar taip nebuvo, kad į akivaizdžius pažeidimus būtų išvis nereaguojama.
2023 m. kilęs „čekiukų“ skandalas suteikė progą įvertinti tai, kas dedasi pilkojoje politikos zonoje. Jis tapo rimtu politikų atsakomybės testu, Lietuvos politinės kultūros ir netgi teisinės sistemos išmėginimu. Į kilusį skandalą sureagavo prezidentas Gitanas Nausėda, kuris 2023 m. metiniame pranešime kalbėjo apie tai, kad piktnaudžiavimas „čekiukais“ yra sunkiai suvokiamas protu. Dar labiau prezidentą piktino, jo žodžiais, keisti politikų paaiškinimai ir aklas atsakomybės neigimas. Ta proga prezidentas pažymėjo: „Tačiau stebina neveiksni Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, kuri, atrodo, stengiasi ne imtis iniciatyvos ir veikti, o atvirkščiai – ieško preteksto nieko nedaryti. Tuomet kyla abejonių, kokia yra šios institucijos misija apskritai.“
Tiesa, nutiko taip, kad po pusmečio, 2024 m. sausį, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) nutarė, kad miuzikle „Operos fantomas“ apsilankę prezidentas Gitanas Nausėda ir Lietuvos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje Eitvydas Bajarūnas pažeidė Viešųjų ir privačiųjų interesų įstatymą. VTEK pirmininkas šį sprendimą komentavo pabrėždamas, kad už tokius renginius reikia sumokėti asmeninėmis lėšomis. Prezidentas G. Nausėda nurodė nesutinkantis su VTEK išvada.
Tiesa, prezidentas nusprendė sprendimo neskųsti teisme, nesibylinėti su valstybės institucija. Patarėjas perteikė prezidento argumentaciją: „Nepriklausomos valstybės institucijos prezidentui yra svarbi demokratinės Lietuvos valstybės dalis.“ Vis dėlto šių metų vasarį prezidentas apskundė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimą, kuriuo jo dalyvavimas laidoje „Kitokie pasikalbėjimai“ pripažintas paslėpta politine reklama.
Minėtame 2023 m. metiniame pranešime prezidentas G. Nausėda įvardijo opią problemą: skambių skaidrumo deklaracijų ir veiksmų prarają. Nuo to laiko padėtis šioje srityje tik prastėjo.
Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) pripažino, kad „Nemuno aušros“ parlamentaras Robertas Puchovičius dar prieš tapdamas Seimo nariu elgėsi neskaidriai pardavinėdamas brangius kotedžus. VMI konstatavo, kad R. Puchovičius padarė žalą valstybės biudžetui ir nurodė jam sumokėti beveik 100 tūkst. eurų nedeklaruotų mokesčių. Tokį sprendimą patvirtino ir teismas.
Manipuliavęs mokesčiais, R. Puchovičius šiuo metu rūpinasi Lietuvos mokesčių sistema – dirba Seimo Biudžeto ir finansų komitete (BFK). Tame problemos nemato ne tik jis pats, bet ir valdančioji koalicija. R. Puchovičius trauktis iš BFK neketina.
Ko norėti iš „Nemuno aušros“ – gal kai kas pasakys. Tačiau su Seimo nariu socialdemokratu Arūnu Dudėnu nutiko ne mažiau įsidėmėtina istorija. Generalinė prokurorė kreipėsi į Seimą dėl jo imuniteto panaikinimo „čekiukų“ byloje. Trijų partijų pasirašytoje valdančiosios koalicijos sutartyje aiškiai pasakyta, kad jei yra toks kreipimasis, Seimo nario imunitetas turi būti panaikintas supaprastinta tvarka.
Nejaugi garbingi partijų vadovai mano, kad niekas nieko nepastebi ir visi lieka abejingi tam, kas vyksta?
Vis dėlto A. Dudėnas su tuo nesutinka. Šį kartą sukilo koalicijos partneriai Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“. Ji įžvelgia aiškų koalicijos sutarties pažeidimą, tačiau socialdemokratai, įskaitant ir ministrą pirmininką G. Palucką, aiškiau šios situacijos taip ir nepakomentavo. O juk, rodos, pasižadėta juodu ant balto. Skelbta partneriams, skelbta rinkėjams: mes neišsisukinėsim, būsim principingi.
Taigi pasvarstykime, ką apie tai turi manyti rinkėjai, ko verti politikų pasižadėjimai, netgi pateikti raštu? Ir ne tik tai. Nuostata, pagal kurią leidimą vykdyti tyrimą dėl įtarimų Seimo nariams turi suteikti parlamentas, atsirado kaip saugiklis nuo politizuoto proceso, susidorojimo su politiniais oponentais ir šiuo metu Lietuvoje ji yra neaktuali.
Tuo metu tai, kas vyksta su A. Dudėnu, kaip tik yra nepateisinamas teisinės sistemos politizavimas ir niekuo nepagrįstos privilegijos suteikimas parlamentarams sudarant kliūtis atlikti tyrimą. Nejaugi garbingi partijų vadovai mano, kad niekas nieko nepastebi ir visi lieka abejingi tam, kas vyksta?
Praėjus keleriems metams, kai kilo „čekiukų“ skandalas, tenka konstatuoti, kad Lietuvos politinei ir teisinei sistemai jo sukeltos problemos pasirodė pernelyg sunkios. Kažin, kiek Lietuvos žmonių supranta ir žino, kodėl paskelbus apie dešimtis, o gal ir šimtus pažeidimų, teisiama tik saujelė politikų.
Paaiškėjo, kad tarp Lietuvos teisininkų nėra bendros nuomonės, ar padarytos žalos atlyginimas panaikina kaltę. Didžiausią sumaištį sukėlė Aukščiausiojo Teismo sprendimas, pagal kurį televizoriaus asmeniniam naudojimui įsigijimas už savivaldybės lėšas traktuojamas kaip viso labo bendrųjų elgesio normų pažeidimas, o toks mero elgesys nepadarė jokios neturtinės žalos – taigi esą niekaip nepaveikė visuomenės pasitikėjimo valdžia.
Praėjus keleriems metams, kai kilo „čekiukų“ skandalas, tenka konstatuoti, kad Lietuvos politinei ir teisinei sistemai jo sukeltos problemos pasirodė pernelyg sunkios.
Kokios tokio neįgalumo priežastys? Nemenkai tai politikų požiūrio problema, kuriai skirtas šis komentaras. Turint tai omenyje, nesunku suprasti, kodėl praktiškai neišsprendžiama problema, „amžiaus klausimu“ tapo parlamentinių lėšų panaudojimas. Kadangi šių lėšų naudojimo procesas dokumentuotas ir akivaizdus, jis daugybę metų sulaukia gal net neproporcingai didelio žiniasklaidos dėmesio.
Tačiau net ir nuolat spraginami ir visuomenės erzelį jausdami politikai tokios „didelės“ problemos akivaizdoje sugeba viso labo tik gūžčioti pečiais. Kokių tik paaiškinimų ir išraitymų šiuo klausimu nėra pateikta! Tuo metu situacija aiški: tikrai neturi būti taip, kaip yra. Ir Konstitucija čia niekuo dėta, nes ji nenumato, kad lėšos turi būti tokios didelės ir būtent tokio jų panaudojimo reglamentavimo, kuris daugybę metų taisomas ir niekaip nepataisomas.
Vienas kitas Seimo narys gerai prispirtas pripažįsta: išspręsti šią problemą nėra politinės valios. Taip, nėra. Ir jos nėra nė vienoje politinėje partijoje.
Įdomu, koks yra visuomenės kantrybės lygis? Ar šitaip elgiantis nėra švaistomas pasitikėjimas, kuris yra viena svarbiausių demokratijos vertybių? Dabar yra tas laikas, kai politikams labai greitai gali tekti prabilti apie visuomenės susitelkimą, papildomos naštos prisiėmimą. Norisi paklausti, ar žodžiai, sklindantys iš etinio abejingumo pelkės, pasirodys įtikinami?
