Artėjant egzaminų laikui teisinga klausti – dėl ko mes visa tai darome? Ko mes norime iš savo vaikų? Kai kam atrodo, kad vaikai turi pasiekti daugiau nei tėvai. Iš tiesų istorinė ir daugelio žmonių biografinė patirtis rodo, kad iki mūsų laikų kiekviena karta pasiekdavo vis aukštesnę švietimo kartelę.
Proseneliai pramoko tik rašyti ir skaityti ir baigė pradines mokyklas. Seneliai jau baigė vidurines. Tėvai – aukštąsias. Vaikai turi baigti mažiausiai universitetą užsienyje, jeigu ne Harvardą ar Oksbridžą. Anūkai, mums beveik atrodo, turės studijuoti mėnulyje, o galbūt visiškai virtualioje realybėje, kad kartelę pakeltų dar aukščiau. Visa tai vyksta dėl mūsų vaizduotės: ji piešia mums dar nepasiektų galimybių vaizdus.
Todėl mūsų proseneliai su tokia meile žiūrėjo į rašymą ir skaitymą. O visuotinio raštingumo ir susirašinėjimo laikais ankstesnės meilės rašymui ir skaitymui nebeliko. Tą juk gali ir „ChatGPT“! Jis už mus paskaitys ir už mus parašys. Mes atbukome ir apsileidome.
Panašiai atsitinka su vaizduote, kai mūsų gyvenimą užvaldo ekrane blyksintys vaizdai. Kol nebuvo sukurtas filmas apie Harį Poterį, kiekvieno knygos skaitytojo vaizduotė sukurdavo vis kitokį berniuką. Pasaulinėje vaizduotėje buvo milijonai harių poterių. Tačiau visiems pamačius filmą liko tik vienas. Kai vaizduotės vietą užima jau pagamintas vaizdas, vaizduotė nunyksta.
Kai vaizduotės vietą užima jau pagamintas vaizdas, vaizduotė nunyksta.
Dar blogiau: švietimo technologijų lobistai bando įbrukti mums mintį, kad daugiau laiko prie ekrano atneš mums daugiau šviesos. Sveikatos ministerija priešinasi mobiliųjų telefonų naudojimui mokyklose, o Švietimo ministerija – ne. Tėvų judėjimas prieš vaikų priklausomybę nuo išmaniųjų ekranų plečiasi pasauliniu mastu. Paskaitykite praėjusiais metais Lietuvoje išleistą Jonathano Haidto knygą „Nerimo karta“. O aš girdžiu, kad kažkokiame Lietuvos vaikų darželyje direktorė nupirko vaikams planšetes. Įsisavinti lėšas? Kad vaikai mažiau erzintų auklėtojus ir vieni kitus? Čia kaip tik ir atsiskleidžia vaizduotės trūkumas. Dieve, atleisk tiems, kurie nežino, ką daro.
Prieš kelias savates LRT.lt antraštė mums teigė: „Apklausa: du trečdaliai mokytojų reguliariai naudoja skaitmenines mokymo priemones.“ Tačiau nutylima, kad apklausti tik trečių ir ketvirtų gimnazijos klasių mokytojai, t. y. praktiškai mokytojai, dirbantys su suaugusiaisiais. O kaip su dauguma (nepilnamečių) moksleivių dirbantys mokytojai? Mano manymu, vaikai iki keturiolikos metų apkritai turėtų būti atskirti nuo išmaniųjų telefonų. Yra mokyklų, kuriose mobilieji telefonai per pamokas draudžiami. Tai labai pažangu: mažina nerimą, skatina bendravimą ir ugdo vaizduotę. Tačiau reikia judėti pirmyn. Mokytojai ir tėvai turėtų elgtis solidariai.
Mano manymu, vaikai iki keturiolikos metų apkritai turėtų būti atskirti nuo išmaniųjų telefonų. Yra mokyklų, kuriose mobilieji telefonai per pamokas draudžiami.
Mokytojai neturėtų skirti užduočių skaitmeninėje aplinkoje. Prie dešimties minučių „išmanaus“ darbo visada prisidės dar tiek pat socialiniuose tinkluose ar žaidžiant žaidimus ir visą likusį laiką vaikas bus išsiblaškęs. „Eduka“, turiu pripažinti, yra pinigų švaistymas vėjais ir vaikų vaizduotės gadinimas. Net efektyvumo požiūriu nemokamas „ChatGPT“ ugdo geriau. Tėvai taip pat turėtų ugdyti vaikų įprotį gyventi savarankiškai, tarp draugų, praleidžiant kuo mažiau laiko prie ekrano. Deja, net kai kuriems kūdikiams vežimėliuose mamos pritaiso telefonus ant stogelio (gal jau gaminami vaikiški vežimėliai su integruotais ekranais?).
Prieš kelias savaites Danijoje Honkongo Kinijos universiteto Filosofijos katedros vedėjas profesorius Saulius Geniušas skaitė įkvepiančią paskaitą apie spontanišką mąstymą. Spontaniškas mąstymas, svajojimas, netgi laisvas minčių klaidžiojimas per pamokas ar susirinkimus užima didžiąją dalį mūsų sąmoningo gyvenimo. Tai yra kūrybos, inovacijų, mokslinio smalsumo ir netgi laimės šaltinis. Jeigu savo spontanišką mąstymą ir produktyvią vaizduotę užgošime ir viršysime ekrano laiku, būsime neramūs, buki ir nelaimingi.
