Birželio viduryje Izraelis įvykdė operaciją „Rising Lion“ prieš branduolinius Irano objektus ir aukšto rango saugumo pareigūnus, o JAV prieš Iraną surengė galingą antpuolį. Šios atakos buvo sėkmingos – dauguma ekspertų pripažįsta, kad Irano branduolinę programą pavyko atidėti 1–2 metams.
Šie antpuoliai sulaukė daug dėmesio ir buvo vertinami įvairiais aspektais: buvo aptarinėjama žvalgybų ir kariuomenės veikla, svarstoma, kaip jie paveiks politinę situaciją Irane ir regione, analizuojama, kiek smūgiai pasiekė keltus tikslus. Tačiau dar vienas aspektas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo itin svarbus, kiek šie antpuoliai buvo pagrįsti tarptautinės teisės požiūriu, diskusijose liko beveik nepaliestas.
Garsus JAV žurnalistas Fareedas Zakharia savo komentare „The Washington Post” rašė: „Net jei argumentą, kad šie smūgiai padėjo atidėti Irano branduolinę programą, pripažinsime kaip svarbų, reikia sutikti, kad jie buvo surengti be aiškaus Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos įgaliojimo ir nesant tiesioginės grėsmės Jungtinėms Valstijoms. Todėl tarptautinės teisės požiūriu ši kampanija yra menkai pagrįsta.“
Tai, kad kampanija menkai teisiškai pagrįsta – nieko gero. Vis dėlto tokių atvejų jau būta. Tačiau tai, kad teisinio pagrindimo klausimą gaubia tyla, reiškia, kad su tarptautinės teisės pažeidimais daugelis jau susitaikė ir priima tai kaip savaime suprantamą dalyką.
Ši tyla, prisiminus škotų istoriko Thomaso Carlyle’o posakį, yra iškalbingesnė už žodžius. Šiuo atveju ji reiškia, kad tarptautinė tvarka, Jungtinių Tautų (JT) chartijoje įtvirtintas kolektyvinio saugumo principas ir tarptautinė teisė sprendžiant tokios svarbos dalykus iš esmės nieko nebelemia ir tas istorijos puslapis, kai buvo mėginama įvesti tarptautine teise grindžiamą pasaulio tvarką, yra užverstas.
Tiesą sakant, tarptautiniai susitarimai buvo nuolat pažeidinėjami ir iki šiol, tačiau anksčiau kiekvienu tokiu atveju būdavo mėginama atsakyti kritikams, sukurti paaiškinimą, pateisinimą. Kol šitai vyko, kol buvo stengiamasi argumentuose pasitelkti tarptautinę teisę, kolektyvinė saugumo sistema ir pasaulio tvarka turėjo aiškesnį pagrindą. Dabar jo nebeliko. Nuo šiol klausimai bus sprendžiami kitaip.
Tačiau tai, kad teisinio pagrindimo klausimą gaubia tyla, reiškia, kad su tarptautinės teisės pažeidimais daugelis jau susitaikė ir priima tai kaip savaime suprantamą dalyką.
Valstybių santykiai nebebus grindžiami visuotinio žmonijos gėrio siekiu, kurio idėja, nors niekada neįgyvendinta ir skirtingai suprantama, vis dėlto egzistavo. Tarptautinėje arenoje kaip svarbiausių politikos veikėjų nebeliks ir valstybių, kurių santykiai pagrįsti tarptautinių organizacijų dokumentais, dvišalėmis bei daugiašalėmis sutartimis ir abipusiais ilgalaikiais įsipareigojimais. Jas pakeis valdovai: Trumpas, Netanyahu, Si, Putinas... Sprendimus lems šių valdovų ambicijos, įgeidžiai, kompleksai, simpatijos, antipatijos, fobijos, fantazijos.
Tiesa, galima sakyti, kad tokia padėtis, žvelgiant į pasaulio istoriją, nėra nauja. Juk sakome, kad Aleksandras Makedonietis žygiavo į Indiją, Cezaris kariavo Galų karus, o Napoleonas pradėjo Ispanijos kampaniją. Kaip valdovai bendraus, kaip jie vienas kitam patiks ar nepatiks, ką kiekvienas iš jų galų gale nuspręs, taip ir įvyks.
Nauja tarptautinė tvarka buvo pradėta kurti po Antrojo pasaulinio karo daugeliui žmonių įvairiose pasaulio šalyse reiškiant įsitikinimą, kad karo siaubas – milijonai žuvusių, holokaustas, neregėto masto sugriovimai – neturi pasikartoti. 1945 m. buvo įsteigtos Jungtinės Tautos, kurių vienas iš tikslų buvo kolektyvinės saugumo sistemos sukūrimas.
Pagrindiniai JT principai buvo suverenių valstybių lygiateisiškumas, konfliktų sprendimas taikiomis priemonėmis, draudimas naudoti jėgą, nebent savigynai arba gavus JT Saugumo Tarybos mandatą. JT nustatytos taisyklės įvairiomis dingstimis buvo daug kartų pažeistos, tačiau vis dėlto JT išliko veiksni ir autoritetinga organizacija, kurios sprendimams buvo suteikiama reikšmė, o balsas išgirstamas.
Ant Vilniaus savivaldybės pastato kabo plakatas, teigiantis, kad Putino laukia Haga. Vis dėlto dabar jau aišku, kad, nebeveikiant tarptautinėms teisės normoms, Putinas Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme niekada neatsidurs.
Tiesa, prieštaravimams tarp valstybių didėjant JT Saugumo Taryboje tapo neįmanoma priimti svarbių sprendimų, todėl nuolat girdėjosi kalbos apie Saugumo Tarybos reformą. Šiuo metu apie tokią reformą kalbėti nebėra prasmės, nes aišku, kad kolektyvinė saugumo sistema tiesiog tapo tuščia sąvoka ir vertinant agresiją jokios tarptautinės teisės normos nebegalioja.
Žinoma, galima klausti, kaip radikaliai spręsti opius klausimus, pavyzdžiui, minėtą Irano branduolinės programos problemą, jei tai atlikti pagal tarptautinės teisės normas neįmanoma? Kritikai atsakytų, kad buvo galima spausti Iraną ir dėl jo branduolinės programos sudaryti susitarimą, kuris numatytų Irano branduolinių ambicijų apribojimą ir branduolinių objektų inspektavimą.
Šiuo metu Iranas paskelbė, kad sustabdo bendradarbiavimą su Tarptautine atominės energijos agentūra (TATENA) ir teoriškai per keletą metų gali sukurti branduolinį ginklą dar labiau įslaptintuose objektuose. Jei tai, nepaisant jokių sankcijų, pavyko Šiaurės Korėjai, tai gali įvykdyti ir Iranas.
Susitarimas su Iranu dėl branduolinės programos jau buvo sudarytas 2015 m. JAV prezidento Baracko Obamos iniciatyva, tačiau JAV iš šio susitarimo pasitraukė 2018 m. prezidento Trumpo sprendimu.
Nauju susitarimu, dėl kurio derybos jau buvo prasidėjusios, būtų buvę galima pasiekti, kad Irano objektai būtų kontroliuojami ir kartu būtų garantuojama, kad Iranas nesukurs branduolinio ginklo. Šiuo metu, kliaunantis jėga, Irano branduolinė programa sustabdyta, tačiau niekas negali pasakyti, ar Iranui jau po kelerių metų vis dėlto nepasiseks sukurti branduolinio ginklo.
Kaip ten bebūtų su Irano branduoline programa, ne vien šis atvejis lėmė, kad iš seniai klibėjusio kolektyvinio saugumo statinio teliko trūnėsių krūva. Svarbu tai konstatuoti ir turėti tai omenyje, nes tokie pokyčiai nepraeina be pėdsako.
Ant Vilniaus savivaldybės pastato kabo plakatas, teigiantis, kad Putino laukia Haga. Vis dėlto dabar jau aišku, kad, nebeveikiant tarptautinėms teisės normoms, Putinas Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme niekada neatsidurs. Putino šalininkai galės įrodinėti, kad Rusijos pradėta invazija į Ukrainą teisiškai beveik nesiskiria, pavyzdžiui, nuo JAV smūgių Iranui. Si taip pat yra nevaržomas reikšti savo pretenzijas į Taivaną, nes visada gali pateikti agresijos precedentų.
Tarptautinė teisė ir kolektyvinio saugumo garantijos visada buvo svarbesnės ir naudingesnės mažoms valstybėms, kurios negali remtis jėga, tačiau savo teises gali ginti pasinaudodamos teisės ir teisingumo principais. Galima abejoti ir klausti, kiek šie principai buvo veiksmingi iki šiol, tačiau, kaip bebūtų, jie egzistavo.
Taip pat buvo pojūtis, kad egzistuoja teisingumo normos ir agresiją galima pasmerkti aiškiai įvardijus tarptautinius įsipareigojimus bei pažeistus tarptautinių sutarčių punktus. Dabar šio argumento tiesiog nebeliko ir prieš mus atsivėrė nauja realybė.
Galbūt tokia atomazga yra logiška, galbūt tarptautinės teisės normos ir iki šiol buvo daugiau saviapgaulė nei reali apsauga. Tačiau konstatavus kolektyvinio saugumo pabaigą reikia dar kartą padaryti išvadą, prie kurios Lietuva ir šiaip jau yra priėjusi: reikia pačiai telkti jėgas ir stiprinti ryšius su partneriais, su kuriais sieja bendras vertybinis pagrindas.
