1804 m. Napoleonas buvo karūnuotas imperatoriumi. Likus keliems mėnesiams iki šio įvykio Paryžiaus publikai buvo pademonstruotas įspūdingas Antoineʼo-Jeanʼo Gros paveikslas „Bonapartas aplanko Jafos maro aukas“. Kaip žinoma, Napoleono kampanija Osmanų imperijos kontroliuojamame Egipte toli gražu nebuvo sėkminga. Jafą Napoleonas buvo užėmęs, tačiau ši karinė operacija pelnė blogą šlovę dėl žiauraus prancūzų karių elgesio ir dėl to, kad Napoleonas įsakė sušaudyti tris tūkstančius Osmanų belaisvių. Mieste kilo maro protrūkis, nuo kurio mirė daug karių.
Pompastiškame Napoleono užsakytame paveiksle jis vaizduojamas kaip Kristus, savo prisilietimu gydantis buboniniu maru sergančius ligonius. Įvykių dalyvių atsiminimai, ar Napoleonas išvis lankėsi vienuolyne, kuris suteikė prieglobstį maro aukoms, skiriasi – tačiau argi svarbu, kaip viskas vyko iš tikrųjų? Šis paveikslas buvo vienas iš daugybės Napoleono propagandos instrumentų ir viešųjų ryšių triukų, kurie galų gale sukūrė apie jį mitą, audrinusį visos Europos vaizduotę.
Napoleonas toli gražu nebuvo pirmas lyderis, kuris troško būti garbinamas. Romos imperatorius Kaligula laikė save gyvu dievu, liepė statyti jam šventyklas, o Neronas mėgo būti giriamas kaip menininkas, poetas ir dainininkas – vaidindavo spektakliuose ir liepdavo žiūrovams ploti. Prisimenant ne tokius senus laikus, SSRS lyderis Leonidas Brežnevas kiekvienais metais būdavo apdovanojamas nauja SSRS didvyrio žvaigžde, be to, jis gavo Lenino literatūrinę premiją už trilogiją „Mažoji žemė“.
Lyderio garbinimas tapo svarbiu pasaulinės politikos veiksniu, nors kalbame apie demokratinės valstybės lyderį – JAV prezidentą Donaldą Trumpą. Visi prisimename, kaip sekėsi Baltųjų rūmų Ovaliajame kabinete Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui, kai jis su D. Trumpu pamėgino kalbėti nevyniodamas žodžių į vatą. Daugiau niekas tokios klaidos nedarys. Valstybių santykiai, prekybos politika, netgi karo baigtis gali priklausyti nuo to, kam labiau seksis įsiteikti D. Trumpui.
Kataras pasistengė neatsilikti nuo nūdienos tendencijų ir padovanojo D. Trumpui prabangų keleivinį lėktuvą „Boeing 747-8“, kurio vertė gali siekti 400 milijonų JAV dolerių. Tačiau palenkti savo pusėn D. Trumpą galima ne tik dovanomis. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas negaili D. Trumpui pagyrų, kurios nieko nekainuoja, tačiau leidžia išvengti Rusijai JAV rūstybės.
Šių metų kovo mėnesį interviu Tuckeriui Carlsonui specialusis JAV prezidento pasiuntinys Steveʼas Witkoffas pasakojo apie susitikimą su V. Putinu, per kurį V. Putinas prisiminė, kad po pasikėsinimo į D. Trumpą jis nuėjo į savo vietinę cerkvę, susitiko su popu ir pasimeldė už prezidentą – esą jis meldėsi už savo draugą. Negana to, S. Witkoffas kalbėjo, kad V. Putinas žymiam Rusijos menininkui užsakė gražų prezidento D. Trumpo portretą ir paprašė nuvežti D. Trumpui. Pasak S. Witkoffo, D. Trumpas „buvo akivaizdžiai to sujaudintas“.
Valstybių santykiai, prekybos politika, netgi karo baigtis gali priklausyti nuo to, kam labiau seksis įsiteikti D. Trumpui.
Pastarasis birželio 24–25 dienomis vykęs NATO vadovų susitikimas Hagoje buvo pritaikytas prie vieno žmogaus, D. Trumpo, charakterio ir įgeidžių. Kad D. Trumpas nenuobodžiautų ir kad kas nors jo akivaizdoje neprišnekėtų ko nors nereikalingo ir nesuerzintų prezidento, diskusijos, kurios pagal tokių susitikimų tradiciją trukdavo tris dienas, buvo sutrumpintos iki vienos dienos kelių valandų. Nenorint sulaukti neprognozuojamos D. Trumpo reakcijos, Ukrainos klausimas buvo pašalintas iš pagrindinės NATO viršūnių susitikimo programos ir į vadovų posėdį – kitaip nei ankstesniais metais Vilniuje ir Vašingtone vykusiuose susitikimuose – nebuvo pakviestas V. Zelenskis.
Įvertinus tai, kad D. Trumpas nemėgsta skaityti ilgų dokumentų, NATO vadovų deklaracija, kuri paprastai būdavo bent kelių puslapių ilgio, buvo sutrumpinta iki vos 5 punktų. Buvo pagalvota ir apie neformalią NATO vadovų vakarienę: šalia D. Trumpo buvo pasodinta su juo gerus santykius palaikanti Italijos premjerė Giorgia Meloni.
Prieš susitikimą Hagoje NATO generalinis sekretorius Markas Rutte parašė D. Trumpui asmeninę žinutę, kurioje negailėjo pagyrų už JAV smūgį Irano branduoliniams objektams ir dėl to, kad D. Trumpas iniciavo NATO narių išlaidų gynybai didinimą iki 5 proc. Akivaizdu, D. Trumpui ši meilikaujanti žinutė labai patiko ir jis, pažeisdamas ne tik diplomatinį protokolą, bet ir įprastas žmonių bendravimo normas, ją paskelbė savo socialiniame tinkle „Truth Social“. „Donaldai, jūs atvedėte mus į išties, išties svarbų momentą Amerikai, Europai ir pasauliui. Jūs pasieksite tai, ko JOKS Amerikos prezidentas per dešimtmečius nebūtų sugebėjęs padaryti. Europa DAUG sumokės, kaip ir turėtų būti, ir tai bus jūsų pergalė“, – rašė NATO generalinis sekretorius, įtaikaujamai perimdamas ne tik D. Trumpui būdingą pompastišką stilių, bet ir D. Trumpo pavyzdžiu kai kuriuos žodžius rašydamas didžiosiomis raidėmis.
Ši paviešinta žinutė sulaukė nevienareikšmių vertinimų. Vieni teigė, kad politika, kuri yra grindžiama asmeniniais santykiais ir pagyromis, menkina NATO, kaip solidžios ir įtakingos organizacijos, reputaciją ir nėra tvari, kiti „pagyrų diplomatiją“ pateisino, nes ji leido pasiekti svarbiausius tikslus.
Per vadovų susitikimą kalbėdamas su M. Rutte dalyvaujant žurnalistams D. Trumpas palygino Izraelį ir Iraną su dviem vaikais mokyklos kieme, kurie smarkiai kovoja. „Tada tėtis kartais turi pasitelkti griežtą retoriką“, – juokdamasis suskubo įsiterpti NATO generalinis sekretorius.
Pastarasis birželio 24–25 dienomis vykęs NATO vadovų susitikimas Hagoje buvo pritaikytas prie vieno žmogaus, D. Trumpo, charakterio ir įgeidžių.
Vykstantis karas, žmonių žūtys paprastai nesuteikia progos juokauti, o prezidento sulyginimas su tėčiu tokioje dramatiškoje situacijoje nėra visai tinkamas, tačiau M. Rutte ir šįkart pasiekė savo tikslą. D. Trumpas buvo patenkintas, o jo komanda netrukus paskelbė klipą, pavadintą „Daddy’s home“, kurio prasmė – tėtis grįžo į NATO viršūnių susitikimą ir visiems primins, kas čia vadovauja.
Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, apibūdindamas M. Rutte komunikaciją, tekste, kuris buvo paskelbtas interneto platformoje „Substack“, negailėjo karčių žodžių. „Jaučiu, kad galbūt kalbu daugelio europiečių vardu – tai beskonybė. Parinkti žodžiai atrodo tarsi pasiskolinti iš suaugusiųjų pramogų industrijos. Jie sumenkina Europą iki apgailėtino elgetos būsenos – tiek mūsų transatlantinių draugų, tiek Rytų priešininkų akivaizdoje. Kad ir koks buvo tikslas – tai yra gėdinga“, – nukirto G. Landsbergis. Tiesa, čia pat jis priduria, kad jeigu vis dėlto galų gale pavyks atgrasyti rusus, padėti ukrainiečiams ir atkurti patikimumą, toks nusižeminimas turės šiokį tokį pateisinimą ir galų gale bus užmirštas.
G. Landsbergio kritikos sulaukęs M. Rutte nuo 2010 iki 2024 m. ėjo Nyderlandų ministro pirmininko pareigas ir yra bendravęs su D. Trumpu per jo pirmąją kadenciją. Žinoma, tuo metu jis nežarstė D. Trumpui tokių pagyrų. Nėra abejonių, kad M. Rutte supranta, ką daro, tačiau matydamas, iš kur pučia vėjas, pasirinko tokį veikimo būdą. Kai JAV viceprezidentas J. D. Vanceʼas šių metų vasario mėnesį Miunchene pažėrė tradiciniams JAV partneriams europiečiams sunkiai paaiškinamos aštrios kritikos, kontinente įsivyravo nežinia, ar naujasis JAV prezidentas laikysis transatlantinės partnerystės įsipareigojimų. Verta prisiminti, kad D. Trumpas išvyko anksčiau numatyto laiko iš Kanadoje vykusio G7 viršūnių susitikimo, dar spėjęs pasiskųsti, kad Rusija nebėra šio formato narė, ir atšaukė planuotą susitikimą su V. Zelenskiu.
D. Trumpas buvo patenkintas, o jo komanda netrukus paskelbė klipą, pavadintą „Daddy’s home“, kurio prasmė – tėtis grįžo į NATO viršūnių susitikimą ir visiems primins, kas čia vadovauja.
Hagoje svarbiausi, egzistenciškai reikšmingi tikslai buvo pasiekti: patvirtinta NATO šalių vienybė ir tai, kad JAV išlieka NATO dalimi su 5-ojo straipsnio įsipareigojimu. NATO šalys apsisprendė didinti savo gynybos pajėgumus ir vieningai įvardijo Rusiją kaip ilgalaikę grėsmę euroatlantinei erdvei, taip pat išsakė paramą Ukrainai. Nors Rusijos karas Ukrainoje NATO vadovų susitikime nesulaukė deramo dėmesio, tačiau esamomis aplinkybėmis susitikimą Hagoje, ypač dėl valstybių įsipareigojimo skirti 5 proc. gynybai, galima laikyti sėkmingu ir istoriniu.
Tai, kad solidžią, argumentuotą, strateginės partnerystės vizija pagrįstą ir į tolimus bendrus tikslus orientuotą diskusiją pakeitė asmeninis bendravimas ir prasto skonio meilikavimas, rodo, kad pasiekti susitarimai vis dėlto nėra tvarūs, be to, tai nuvertina partnerių ryšius ir kuria ydingą diplomatinių santykių tradiciją. Tačiau turint omenyje dramatišką padėtį, kurioje yra atsidūręs pasaulis, M. Rutte, prieš akis matydamas svarbiausią tikslą – išsaugoti NATO vienybę, imdamasis veiksmų vargu ar turėjo didelį pasirinkimą.
