Praėjusią savaitę svarbiausios naujienos Lietuvoje buvo meškos klaidžiojimas po Vilnių ir Mariaus Laurinavičiaus išlaipinimas iš lėktuvo Jordanijoje. Mažiau dėmesio sulaukė kiek netikėta žinia, kad Lietuvoje neliko nė vieno Kinijos diplomatinio atstovo.
Žinia netikėta, nes Gintautas Paluckas, kai buvo iškeltas kandidatu į ministrus pirmininkus, tarp savo tikslų nurodė ir santykių su Pekinu atkūrimą. Seimo narys Algirdas Butkevičius teigia, kad dar šių metų vasario mėnesį jis bendravo su Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovais ir Kinija tada buvo nusiteikusi atnaujinti ryšius su Lietuva.
Vis dėlto Lietuvos diplomatų pastangos, akivaizdu, nedavė rezultatų. Lietuva yra vienintelė ES šalis, kuri jau nuo 2021 m. praktiškai nepalaiko diplomatinių santykių su Kinija. Kaip žinoma, santykiai tarp Vilniaus ir Pekino subjuro 2021 m., kai Lietuva leido Taivanui atidaryti atstovybę Vilniuje savo vardu. Ši atstovybė tapo pirmąja Europoje, kurios pavadinime naudojamas Taivano vardas.
Dėl šio žingsnio „vienos Kinijos“ politikos besilaikantis Pekinas atšaukė savo ambasadorių iš Lietuvos, o Lietuvos ambasadoriui nurodė išvykti iš Pekino, oficialiai pakeitė diplomatinių santykių su Lietuva lygį – nuo ambasadoriaus iki laikinojo reikalų patikėtinio.
Kaip vertinti tokią precedento neturinčią padėtį? Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad ES Lietuvai nesuteikia deramos paramos santykiuose su Kinija. Prezidentas G. Nausėda šių metų balandžio mėnesį pripažino, kad nors Kinija yra laikoma strategine Vakarų priešininke, didesnės ES valstybės mezga santykius su Pekinu dvišaliu pagrindu, ir tai mažąsias valstybes, pasak prezidento, palieka „keistoje padėtyje“.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius taip pat prieš keletą mėnesių reiškė apgailestavimą dėl subjurusių Lietuvos ir Kinijos diplomatinių santykių ir atkreipė dėmesį, kad tokiu būdu neturime priėjimo prie sprendimų, kuriuose aptariama prekybos politika su viena didžiausių pasaulio ekonomikų, taigi Lietuva neturi svertų, kurie padėtų apsaugoti Lietuvos verslininkus nuo nesąžiningos konkurencijos.
Vis dėlto Lietuvos diplomatų pastangos, akivaizdu, nedavė rezultatų. Lietuva yra vienintelė ES šalis, kuri jau nuo 2021 m. praktiškai nepalaiko diplomatinių santykių su Kinija.
Šių dienų pasaulyje sunku pervertinti Kinijos reikšmę, kurią lemia visų pirma išaugusi ekonominė Kinijos galia. JAV prezidento Donaldo Trumpo žingsnis paskelbiant muitų karą Kinijai atskleidė tai, kad net ir ekonomiškai galingiausia pasaulio valstybė JAV tokiame kare prieš antrą šiuo požiūriu valstybę jau nebegali tikėtis pergalės.
Kinija yra didžiausia pasaulio eksportuotoja, ir čia svarbu pažymėti, kad jau praėjo tie laikai, kai Kinija eksportuodavo tik pigias mažos pridėtinės vertės prekes. Ilgą laiką buvo manoma, kad kinams, galbūt dėl jų konservatyvios azijietiškos prigimties, sunku prilygti europiečiams ir ypač amerikiečiams inovacijų srityje, tačiau šiuo metu tokie samprotavimai jau liko praeityje.
Globalizacijai sudarius galimybes kinų bendrovių vadovų postus užima JAV universitetus baigę kinai arba talentingiausi vadybininkai, kuriuos kinai samdo iš bet kurios pasaulio valstybės.
Didžiuliai žmogiškieji ištekliai, skatinanti valstybės politika, didžiulės ambicijos ir, kas be ko, neretai įžūlus konkurencijos taisyklių pažeidinėjimas lėmė, kad Kinija tapo rimta konkurente pažangiausioms JAV bendrovėms aukštą pridėtinę vertę kuriančios pramonės srityse: dirbtinio intelekto, 5G ir telekomunikacijų, elektromobilių ir baterijų, kosmoso technologijų, puslaidininkių, skaitmeninių finansinių paslaugų ir kitose.
Itin svarbu tai, kad Kinija yra būtina daugelio tiekimo grandinių dalis, be kurios būtų paralyžiuota daugelio JAV ir Europos pramonės šakų gamyba, ir tai Vakarų ekonomistai bei politikai šiuo metu jau vieningai įvardija kaip didžiulę riziką.
Šių dienų pasaulyje sunku pervertinti Kinijos reikšmę, kurią lemia visų pirma išaugusi ekonominė Kinijos galia.
Kartu su ekonominėmis ambicijomis Kinija jau seniai pradėjo stiprinti savo įtaką daugelyje pasaulio valstybių. Ji pradėjo nuo padidinto dėmesio infrastruktūros objektams. Savo laiku kinai rodė susidomėjimą pirkti Kauno oro uostą, Klaipėdos jūrų uostą, tačiau Lietuvos vyriausybei tai nepasirodė patrauklu. Lenkija turėjo ambicijų tapti Kinijos vartais į regioną, tačiau greitai suvokė, kad tai nedera prašant didesnio JAV kariuomenės buvimo.
Kitos valstybės pasirodė ne tokios įžvalgios, ir dabar, Kinijai disponuojant svarbiais jų objektais, dar turi grąžinti Kinijos suteiktas paskolas. Kinijos investicijų atsikando Šri Lanka, Malaizija, Pakistanas, Kenija, jos sulaukė prieštaringų vertinimų Juodkalnijoje, Vengrijoje, Serbijoje, Graikijoje. Vis dėlto Afrikoje, įvairiose Azijos šalyse, Lotynų Amerikoje Kinijos įtaka yra jaučiama.
Būdinga, kad kinai nelabai renkasi priemones. Užtektų prisiminti incidentą Vilniuje, Katedros aikštėje, 2019 m., kai vykstant renginiui protestą prieš jį reiškė grupė Kinijos piliečių, tarp kurių buvo pastebėtas Kinijos ambasadorius ir grupė Kinijos ambasados darbuotojų.
Žinoma, esminis dalykas čia yra tai, kad Kinija iš esmės atmeta Vakarų vertybes, tarptautinių organizacijų nustatytas taisykles ir plėtoja savo alternatyvią pasaulio viziją. Pastaruoju metu ryškiausiai tai pasireiškė Kinijai neoficialiai, tačiau svariai ir tikslingai parėmus Rusiją, kai ši pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą.
Kinija blokuoja Rusiją smerkiančias Jungtinių Tautų rezoliucijas ir nuo 2022 m., kai daugelis valstybių Rusijai įvedė sankcijas, gerokai padidino prekybą su Rusija. Iš Rusijos ji perka naftą, dujas, anglis ir padeda, nors dažnai ir per tarpininkus, Rusijai apeiti sankcijas, gauti puslaidininkių, navigacijos įrangos, optikos, naudojamos ir karo pramonėje. Kinijos žiniasklaida, įskaitant ir valstybės kontroliuojamus socialinius tinklus, skleidžia arba stiprina rusišką karo naratyvą.
Kinijos pavyzdys vaizdžiai iliustruoja Vakarų apsigavimą ir klaidą, kai ilgą laiką buvo laikomasi įsitikinimo, kad laisvės, demokratijos, gerovės, taikos, sambūrio, bendradarbiavimo vertybės yra įrodžiusios savo pranašumą ir turi tiek patrauklumo, kad racionaliai mąstantys žmonės anksčiau ar vėliau natūraliai pasirinks tokį kelią. Taigi įvairių pasaulio regionų valstybės siekdamos gerovės – o to nori visi – natūraliai gravituos laisvės ir demokratijos link.
Modernizacijos teorija, kuri kalba apie natūralią ir beveik neišvengiamą demokratijos plėtrą, ilgą laiką buvo dominuojanti politikos moksluose. Žymus amerikiečių sociologas ir politikos mokslų atstovas Seymouras M. Lipsetas įrodinėjo, kad kuo šalis turtingesnė, tuo didesnė tikimybė, kad ji bus demokratiška.
Tuo remiantis buvo vykdoma politika vadinamųjų besivystančių šalių atžvilgiu, kuriamos paramos programos, drąsiai atveriami bendradarbiavimo ir prekybos keliai, dažnai net užmerkiant akis, kad tuo būdu remiami nedemokratiški režimai arba kad partneris nelinkęs laikytis sąžiningos konkurencijos bei kitų pripažintų taisyklių.
Kinijos pavyzdys vaizdžiai iliustruoja Vakarų apsigavimą ir klaidą, kai ilgą laiką buvo laikomasi įsitikinimo, kad laisvės, demokratijos, gerovės, taikos, sambūrio, bendradarbiavimo vertybės yra įrodžiusios savo pranašumą ir turi tiek patrauklumo, kad racionaliai mąstantys žmonės anksčiau ar vėliau natūraliai pasirinks tokį kelią.
Viską atsverdavo argumentas, kad reikia valstybę pastūmėti pažangos keliu ir ji natūraliai priims Vakarų vertybes. Buvo tikima, kad auganti gerovė kiekvienoje valstybėje neišvengiamai sukurs pasiturinčių žmonių sluoksnį, išsilavinusią vidurinę klasę, kurios netenkins asmens laisvės ir žmogaus teisių suvaržymai, kuri norės daugiau politinės įtakos ir, turėdama pakankamus išteklius, galų gale ją įgis. O tai reikš demokratijos pergalę.
Iš tiesų tai pasiteisino Vidurio ir Rytų Europoje, tačiau toli gražu nedavė tokių rezultatų daugelyje kitų regionų. Kinijoje, rodos, viskas vyko pagal modernizacijos teorijos scenarijų: augo gerovė, atsirado įtakingas vidurinis visuomenės sluoksnis. Prisidėjo ir nauji faktoriai – daug įtakingų kinų mokslus yra baigę Vakaruose ir puikiai išmano Vakarų sistemos privalumus, be to, nepaisant cenzūros ir net ribojamo ryšio su pasauliniu interneto tinklu, daugeliui kinų tapo vis labiau prieinama objektyvi informacija apie pasaulyje vykstančius procesus.
Dabar tai atrodo paradoksas, tačiau ne vienas garsus mokslininkas yra skelbęs konkrečias datas, kada Kinija dėl savo ekonominės ir socialinės raidos turės tapti demokratine valstybe. Deja, šios prognozės sužlugo.
Nuo 2012 m. Kinijos lyderiu tapus Si Dzinpingui įvyko ženklus Kinijos posūkis autoritarizmo, nacionalizmo, valstybės kontrolės stiprinimo link. Kinija sustiprino savo globalias ambicijas ir ėmė kelti realią grėsmę ne vienam savo kaimynui.
2018 m. Si panaikino iki tol jau nusistovėjusią Kinijoje kolektyvinio valdymo tradiciją ir suėmė valdžią į savo rankas, panaikindamas kadencijų ribojimus ir tapdamas potencialiai amžinu lyderiu, pirmu tokiu nuo Mao laikų. Si gerokai sustiprino cenzūrą, apribojo žmogaus teises. Komunistų partijos ranka neaplenkė ir 1997 m. Kinijai sugrąžinto Honkongo, nepaisant to, kad čia žmonės jau buvo pripratę prie demokratijos ir vertino žodžio laisvę.
2018 m. Si panaikino iki tol jau nusistovėjusią Kinijoje kolektyvinio valdymo tradiciją ir suėmė valdžią į savo rankas, panaikindamas kadencijų ribojimus ir tapdamas potencialiai amžinu lyderiu, pirmu tokiu nuo Mao laikų.
Kinija tapo svarbiausiu veiksniu, kuris jėgų pusiausvyrą pasaulyje keičia ne Vakarų naudai. Iškilus Kinijos faktoriui tai, kas iki tol buvo vadinama nusistovėjusia pasaulio tvarka, iš esmės iširo. Prie to gerokai prisidėjo ir dabartinės JAV administracijos deklaruojama izoliacionistinė politika.
2021 m. atidariusi atstovybę Taivano vardu Lietuva neliko iki galo nuosekli. 2022 m. sausio mėnesį prezidentas Gitanas Nausėda teigė, kad taivaniečių atstovybės pavadinimas nebuvo derintas su juo ir kad pasirenkant tokį pavadinimą buvo padaryta klaida.
Kita vertus, net ir pasikeitusi Lietuvos vyriausybė nežadėjo šio pavadinimo keisti ir tikėjosi atkurti diplomatinius santykius su Kinija dialogo būdu. Prekyboje Kinijai pradėjus taikyti diskriminacinius veiksmus Lietuvos eksportas į Kiniją dramatiškai smuko. Europos Komisija dėl Kinijos prekybos ribojimų prieš Lietuvą iškėlė bylą Pasaulio prekybos organizacijoje, tačiau šių metų vasario mėnesį ministras pirmininkas G. Paluckas kalbėjo, kad ši byla gali baigtis niekuo, nes Lietuva pati turi surinkti įrodymus apie taikytas sankcijas, o to padaryti tikriausiai nepavyks.
Praėjus ketveriems metams po ekonominės Taivano atstovybės atidarymo žadėtų didesnių projektų su Taivanu Lietuva kol kas nevykdo. Tiesa, įmonė „Teltonika“ tęsia bendradarbiavimą su Taivanu. Šio projekto perspektyvos iki šiol lieka neaiškios, nors „Teltonikos“ grupės vadovui Arvydui Paukščiui apkaltinus Lietuvos valdžią biurokratizmu ir kilus abejonėms dėl projekto ateities, į Lietuvą suskubo atvykti susirūpinęs Taivano užsienio reikalų ministras.
Nepaisant precedento neturinčios padėties diplomatinių santykių srityje, Kinijos eksportas į Lietuvą sparčiai auga. Pastaruoju laiku šoktelėjo ir Lietuvos eksportas į Kiniją, jis jau artėja prie 2021 m. lygio.
Tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis 2022 m. yra teigęs: „Esame valstybė, kuri gali vadintis laisva nuo Kinijos šalimi. Manau, kad trumpuoju ar vidutinės trukmės laikotarpiu, tarkime, iki 2030 metų, tai taps privalumu.“ Šiuo metu išties sunku būtų tvirtinti, kad tuo metu ministras būtų suklydęs.
