Lenkijoje, Rumunijoje išrinkti nauji prezidentai, į pareigas paskirtas naujas Vokietijos kancleris. Įvyko ir prezidento rinkimai Pietų Korėjoje. Kaip tai paveiks valstybių gyvenimą, tarptautinius santykius ir kaip gali keistis požiūris į Rusijos pradėtą karą Ukrainoje?
Rinkimai atskleidžia globalias tendencijas: vienose šalyse stiprėja nacionalistinės ir euroskeptiškos jėgos, kitose patvirtinama ištikimybė proeuropietiškoms ir demokratinėms vertybėms. JAV prezidento Donaldo Trumpo antrasis kadencijos laikotarpis taip pat daro įtaką pasaulinei politikai: rinkimai neišvengiamai vertinami pagal tai, kiek jie turės įtakos šalies santykiams su JAV.
Rinkimuose atsiranda naujas, anksčiau negirdėtas veiksnys, apie kurį niekas negalėjo net pagalvoti, – tiesioginis JAV administracijos kišimasis į kitų valstybių vidaus reikalus, palankumo vienam ar kitam kandidatui demonstravimas.
2025 m. birželio 1 d. Lenkijoje vykusiuose prezidento rinkimuose pergalę iškovojo Karolis Nawrockis, nacionalistinių pažiūrų istorikas, remiamas opozicinės partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS). Jis laimėjo minimalia persvara, surinko 50,89 proc. balsų, įveikdamas liberalų kandidatą Rafałą Trzaskowskį.
Rinkimų rezultatai dar kartą paliudijo gilų Lenkijos visuomenės susiskaldymą ir susipriešinimą. Jie yra itin skausmingi Donaldo Tusko vyriausybei, išgyvenančiai vidinį susiskaldymą ir jaučiančiai frustraciją dėl to, kad prezidento vetavimas neleidžia jai priimti svarbių ir principinių sprendimų (dėl teismų reformos, abortų, socialinės apsaugos klausimų ir t. t.).
Kokią reikšmę K. Nawrockio išrinkimas gali turėti Lietuvai? Kaip žinoma, K. Nawrockis buvo JAV prezidento D. Trumpo favoritas. Lenkijoje yra dislokuota 10 tūkstančių JAV karių, Lietuvoje – apie tūkstantį, ir abi šalys yra suinteresuotos juos išlaikyti. K. Nawrockio kontaktai su D. Trumpu gali pasitarnauti tam, kad sprendimas dėl JAV karių dislokavimo rytiniame NATO sparne nebūtų pakeistas.
Kita vertus, K. Nawrockis pasisako prieš Ukrainos narystę NATO ir yra skeptiškai nusiteikęs dėl jos narystės ES, kai parama Ukrainai jai integruojantis į Vakarų struktūras yra vienas iš svarbiausių Lietuvos užsienio politikos prioritetų.
Prezidentas Andrzejus Duda buvo tvirtas šios pozicijos šalininkas, ją rėmė ir „Teisė ir teisingumas“. Akivaizdu, kad šioje srityje K. Nawrockis nebus prezidento Gitano Nausėdos bendramintis. Deja, kritiškesnė dėl Ukrainos integracijos į Vakarų struktūras tampa ir „Teisė ir teisingumas“, o tai verčia abejoti, ar Lenkijos politika išliks nuosekli ateityje.
K. Nawrockis taip pat priešinsis didesnei ES integracijai, o Lietuva savo ruožtu dažniausiai remia tokias iniciatyvas. Lenkija – puiki Lietuvos kaimynė, tačiau jos vidaus politikos prieštaringumas apžvelgiamoje ateityje neleis pasiekti, kad Europos regionas prie Baltijos jūros esminiais tarptautinės politikos klausimais kalbėtų vienu balsu.
2025 m. gegužės 18 d. Rumunijoje įvyko prezidento rinkimų antrasis turas, kuriame nepriklausomas kandidatas Bukarešto meras Nicușoras Danas, surinkęs 53,6 proc. balsų, nugalėjo kraštutinių dešiniųjų atstovą George Simioną.
Lenkijoje yra dislokuota 10 tūkstančių JAV karių, Lietuvoje – apie tūkstantį, ir abi šalys yra suinteresuotos juos išlaikyti. K. Nawrockio kontaktai su D. Trumpu gali pasitarnauti tam, kad sprendimas dėl JAV karių dislokavimo rytiniame NATO sparne nebūtų pakeistas.
Pasibaigus šiems rinkimams buvo padėtas taškas užsitęsusioje Rumunijos politinėje krizėje, kilusioje, kai 2024 m. Rumunijos Konstitucinis Teismas panaikino prezidento rinkimų rezultatus, konstatavęs, kad Rusija, nelegaliais būdais remdama kandidatą Căliną Georgescu, rinkimų kampanijai padarė reikšmingą įtaką. Tai sukėlė politinę krizę ir protestus šalyje.
N. Danas, nuo 2020 m. eidamas Bukarešto mero pareigas, įsitvirtino kaip principingas kovotojas su korupcija, todėl jo pergalė laikoma svarbiu žingsniu stiprinant demokratines institucijas ir įveikiant korupciją šalyje.
N. Danas yra tvirtai proeuropietiškas politikas, palaiko Ukrainą kare su Rusija. Politiškai susiskaldžiusios šalies viduje N. Dano laukia nelengvi uždaviniai: pagal Rumunijos Konstituciją jam tenka uždavinys suformuoti naują vyriausybę, tačiau mėginimai sudaryti proeuropietišką koaliciją kol kas nevainikuoti sėkme. Rumunijos pozicija yra labai svarbi telkiant paramą Ukrainai, taip pat dėl jos santykių su Moldova, kurioje nuolat smarkiai juntama Maskvos įtaka.
Bukarešto devyneto susitikime Vilniuje paskelbtą memorandumą pasirašė trys prezidentai: šio formato iniciatoriai Rumunijos ir Lenkijos prezidentai bei Lietuvos prezidentas, atstovaujantis šaliai – susitikimo šeimininkei. Akivaizdu, kad jei po Bukarešto devyneto memorandumu parašą atsisakytų padėti ne tik Vengrijos, bet ir Rumunijos prezidentai, ši reikšminga iniciatyva, kuria pagarsinama regiono pozicija aktualiausiais gynybos klausimais, negalėtų būti tęsiama.
Kurį laiką atrodė, kad Vidurio Europos regione tvirtėja euroskeptiškos jėgos, tačiau Rumunijos rinkimų rezultatai neleido įsitvirtinti šiai tendencijai. Vengrijoje visus reikalus tvarko „neliberalios demokratijos“ adeptas ir paramos Ukrainai blokuotojas Viktoras Orbánas, Lenkijoje prezidentu tapo euroskeptikas K. Nawrockis, tačiau Lenkijos vyriausybė – ryškiai proeuropietiška.
Panaši situacija Bulgarijoje: prezidentas Rumenas Radevas priešinasi karinei paramai Ukrainai, tačiau Ukrainą remia proeuropietiška Bulgarijos vyriausybė. Čekijoje prezidento poste seno raugo Milošą Zemaną pakeitė tvirtas Ukrainos rėmėjas, buvęs NATO karinio komiteto pirmininkas ir Čekijos kariuomenės vadas Petras Pavelas.
Slovakijos prezidentas Peteris Pellegrinis, kuris buvo išrinktas kaip tą pačią dūdą su Vengrijos premjeru V. Orbánu pučiančio ir paramą Ukrainai nutraukusio Roberto Fico šalininkas, pastaruoju metu stengiasi pademonstruoti savarankiškesnę poziciją. Jis atvyko į Vilniuje vykusį Bukarešto devyneto susitikimą, nors savo kalboje Ukrainos nepaminėjo. Taigi kol kas regione pranašumo neįgyja nė viena tendencija.
2025 m. gegužės 6 d. Vokietijos kanclerio pareigas oficialiai pradėjo eiti konservatyviam Krikščionių demokratų partijos sparnui priklausantis Friedrichas Merzas. Jis poste pakeitė socialdemokratą Olafą Scholzą, kurio „šviesoforo koalicija“ žlugo 2024 m. pabaigoje. Jis vadovauja vyriausybei, į kurią įeina ir socialdemokratų partija, tačiau jo retorika ir prioritetai aiškiai signalizuoja kursą į politinę dešinę.
Vykstant kovai tarp autoritarinių ir demokratinių tendencijų, valstybėms atėjo laikas apsispręsti, ir tas apsisprendimas dažnai nebūna lengvas ir paprastas.
F. Merzas negaili kritikos savo pirmtakei Krikščionių demokratų partijos vadovo poste Angelai Merkel, yra kritikavęs ją dėl atsisakymo 2008 m. suteikti Ukrainai narystės NATO perspektyvą, teigdamas, kad tai galėjo padėti išvengti vėlesnio karo. Pats jis yra kritikuojamas dėl to, kad retkarčiais leidžia sau pažeisti politikos tabu ir flirtuoti su radikalios dešinės „Alternatyva Vokietijai“.
Vis dėlto F. Merzas sudaro tvirto ir kompetentingo politiko įspūdį. Kaip pademonstravo pastarasis jo susitikimas su D. Trumpu, jis nėra linkęs be reikalo aikštytis ir be problemų gali žaisti žaidimėlius, kurių reikalauja politinė situacija ir šalies interesai. Jis palydėjo Vokietijos brigadą jai pradedant įsikurti Lietuvoje, užtikrino Vokietijos gynybos išlaidų augimą bei rekordinę paramą Ukrainai ir atrodo ne tik ryžtingesnis, bet ir patikimesnis už buvusį kanclerį O. Scholzą. Jo griežtesnis požiūris į migracijos politiką neabejotinai turės įtakos atitinkamoms visos ES nuostatoms.
2025 m. birželio 3 d. Pietų Korėjoje įvyko pirmalaikiai prezidento rinkimai, kai ankstesnis prezidentas Jun Suk Jolas buvo nušalintas dėl bandymo įvesti karo padėtį. Naujai išrinktas prezidentas Li Dže Miungas pažadėjo atkurti demokratiją, skatinti ekonominį augimą ir siekti dialogo su Šiaurės Korėja. Vis dėlto centro kairės Demokratų partijai priklausantis Li Dže Miungas, nors pasmerkė Rusijos plataus masto invaziją į Ukrainą, yra kur kas skeptiškesnis dėl Ukrainos nei jo pirmtakas.
Nepaisant to, kad dėl Šiaurės Korėjos karių dalyvavimo Rusijos kare Ukrainoje Pietų Korėjos ir Rusijos santykiai gerokai pašlijo ir Pietų Korėja yra prisijungusi prie daugelio sankcijų Rusijai, šalis ir toliau netiekia ginklų Ukrainai. To negana, šių metų kovo mėnesį Pietų Korėjos milžinė „LG Electronics“ atnaujino savo gamyklos veiklą Rusijoje Pamaskvės regione, o kitos bendrovės – „Hyundai“, „Samsung“ ir KIA – kuria sugrįžimo į Rusiją planus.
Išcentruotame pasaulyje, atsidūrusiame naujų grėsmių akivaizdoje, draskomame pasirinkimo tarp „pragmatiškos“ ir vertybinės politikos, tarp populizmo ir tradicinės politinės orientacijos, vis labiau nyksta aiškūs keliai ir tvirti pasirinkimai. Vykstant kovai tarp autoritarinių ir demokratinių tendencijų, valstybėms atėjo laikas apsispręsti, ir tas apsisprendimas dažnai nebūna lengvas ir paprastas.
