Sudėtingoje šio laikmečio politinėje dėlionėje yra juodoji dėžė, kurios turinio niekas nežino, tačiau būtent ji nemenka dalimi nulems ateities pasaulio veidą. Tai būsimas Rusijoje gyvenančių rusų apsisprendimas – tai, kokią santvarką, kokias vertybes, kokį gyvenimo būdą jie pasirinks.
Su tuo glaudžiai susijęs klausimas – kiek Rusijos visuomenės nuomonę atspindi ir kokią potencialiai įtaką Rusijoje gali turėti šiuo metu užsienyje gyvenanti opozicija (nes opozicija Rusijos viduje yra visiškai nuslopinta)?
Pastarąjį kartą Rusijos opozicionieriai atsidūrė dėmesio centre šių metų birželio 5 d., kai Julija Navalnaja, Ilja Jašinas ir Vladimiras Kara-Murza dalyvavo bendrame Europos Parlamento (EP) Užsienio reikalų komiteto ir Žmogaus teisių pakomitečio posėdyje, skirtame santykiams su Rusijos opozicija, esančia už Rusijos ribų. Jie pasmerkė Putino režimą ir jo vykdomą karą ir pabrėžė Vakarų demokratinių valstybių paramos Rusijos opozicijai svarbą.
Savo požiūrį parlamentarams išdėstę opozicionieriai visų pirma skubėjo pabrėžti, kad dėl Rusijos nelaimių kaltas vienintelis žmogus – valdžią jau 25 metus uzurpavęs Putinas. Prognozuodama Rusijos ateitį J. Navalnaja nubrėžė paralelę su įvykiais Vidurio ir Rytų Europoje prieš 35 metus, kai iki tol nebylūs ir prieš režimą neprotestavę gyventojai išsiliejo į gatves ir atvėrė kelius demokratiniams pokyčiams. V. Kara-Murza priminė, kad Rusijoje jau ne vieną kartą, rodos, amžiams įsitvirtinęs režimas sugriuvo staigiai ir netikėtai. Taip žlugo carinė Rusija ir Sovietų Sąjunga, ir lygiai tas pat, pasak opozicijos politiko, laukia Putino režimo.
Pasisakius Rusijos opozicijos atstovams žodis buvo suteiktas parlamentarams, kurie išreiškė savo mintis, emocijas, pateikė klausimus. Posėdžio pabaigoje opozicionieriams buvo suteikta galimybė trumpai reaguoti į parlamentarų pasisakymus.
Visi susitikime dalyvavę parlamentarai, išskyrus lenką Grzegorzą Brauną, palankiai įvertino įvykusį susitikimą, negailėjo gerų bei paskatinančių žodžių prieš režimą kovojantiems ir dėl šios kovos nukentėjusiems aktyvistams ir reiškė įsitikinimą, kad kontaktus su užsienyje gyvenančia Rusijos opozicija reikia gilinti.
Tačiau šis susitikimas sukėlė ne vien teigiamų emocijų. Jis vėl išjudino diskusiją, ar išvis esama „gerųjų rusų“ – tai yra iš imperinio mąstymo visiškai išsivadavusių Rusijos piliečių, o jeigu jų esama, tai ar verta juos remti, ar šie opozicionieriai turi bent kokią įtaką ar atspirtį Rusijoje, ar jie gali turėti įtaką ateityje Rusijos politiniuose procesuose.
Aistros iš dalies kilo dėl to, kad įvykęs susitikimas buvo pernelyg sureikšmintas, o pats jo formatas neleido susidaryti išsamaus vaizdo apie opozicionierių pažiūras. Turint omenyje klausimo jautrumą, keistokai atrodo net ir solidžių žiniasklaidos priemonių, tokių kaip DW, pranešimai apie įvykusį susitikimą Europos Parlamente, kuriame teigiama, kad Rusijos opozicionieriai neatsakė į opius parlamentarų pateiktus klausimus – kam priklauso Krymas, kaip Rusijos opozicija tikisi įgyti Kyjivo pasitikėjimą.
Ši žinia daugelio buvo pasigauta kaip apibūdinanti susitikimą ir opozicijos veikėjų pažiūras, nors iš tikrųjų susitikimo formatas tiesiog nesudarė galimybės kiekvienam EP svečiui atsakyti į visus klausimus, juo labiau tai nebuvo nei jų testavimas, nei egzaminavimas.
Šie trys opozicijos veikėjai vienareikšmiškai smerkia Rusijos agresiją, Berlyne jie organizavo du antikarinius renginius, tad jų požiūris į šį karą yra žinomas. Jei kalbėsime apie Krymą, tai Kara-Murza ir Jašinas anksčiau yra ne kartą viešai ir tvirtai išsakę nuomonę, kad Krymas turi priklausyti Ukrainai. Kitaip yra su Navalnaja, kuri, beje, savo prisistatyme EP nepaminėjo Ukrainos ir dėl Krymo priklausomybės, atrodo, nėra aiškiai pasisakiusi.
Kaip žinia, pats A. Navalnas savo laiku apie Krymą yra padaręs įvairių pareiškimų, o save opozicijos lydere laikanti ir apie politikės karjerą, apie dalyvavimą kada nors vyksiančiuose prezidento rinkimuose svajojanti Navalnaja, matyt, supranta, kad ištarusi žodžius „Krymas priklauso Ukrainai“ ji turės atsisakyti vilčių kada nors vaidinti bent kiek ženklesnį vaidmenį Rusijos politikoje. Iš to sektų, kad kažin ar ji nuoširdžiai tiki tuo, kad Rusijos visuomenė išties laukia demokratinių pokyčių ir yra pasiryžusi pasirinkti politinę kryptį kartu su Vakarais.
Navalnaja, matyt, supranta, kad ištarusi žodžius „Krymas priklauso Ukrainai“ ji turės atsisakyti vilčių kada nors vaidinti bent kiek ženklesnį vaidmenį Rusijos politikoje.
Be jokios abejonės, trys Rusijos opozicijos lyderiai nusipelno pagarbos ir pripažinimo dėl drąsos ir bekompromisės pozicijos Rusijos režimo atžvilgiu, dėl tikro pasiaukojimo ir patirtų kančių. Vis dėlto EP įvykusio susitikimo kontekstas yra toks dramatiškas, kad sunku surasti tokius žodžius, kuriuos, išgirstus iš opozicijos veikėjų lūpų, būtų galima laikyti adekvačiais.
Rusija be perstojo atakuoja civilinius Ukrainos takinius raketomis ir rekordiniu dronų skaičiumi. Dėl karo žuvo tūkstančiai ukrainiečių, milijonų gyvenimas buvo suniokotas, paverstas tikru pragaru. Apie 20 procentų Ukrainos teritorijos okupuota, sugriauti miestai, sunaikinta daugybė infrastruktūros objektų.
Kita vertus, Ukraina skelbia milijoną viršijusį nuo karo pradžios sužeistų ir žuvusių Rusijos karių skaičių. Rusijos kare dalyvauja šimtai tūkstančių karių, ir visi jie tai daro laisva valia, pasirašę kontraktą ir gaudami pinigus. Kartu jie Rusijoje laikomi didvyriais, ir anaiptol ne tik propagandai tarnaujančiose žiniasklaidos priemonėse.
Prasidėjus karui keletą metų Rusijos visuomenė atrodė sutrikusi, patirianti kognityvinį disonansą, tačiau galų gale ji ištikimai nusilenkė režimui ir susitaikė su savo šalies „ypatingu“ karingo mesianizmo persmelktu tariamai neišvengiamu likimu, apie kurį be perstojo kalba propaganda.
Visa šalis apimta šovinistinio siuto: kiekvieną dieną skelbiamos naujos militaristinės iniciatyvos, naujos propagandinės švietimo programos mokyklose ir universitetuose, perrašoma istorija, kuriami nauji mitai apie „supuvusius“ Vakarus ir neaprėpiamą ruso sielą, o šalies ekonomika tuo tarpu perkeliama ant karo bėgių. Visuomenė priima mintį, kad šalis privalo kariauti ir bet kokia kaina siekti pergalės, net jei visas pasaulis turės pražūti mirtiname branduoliniame susirėmime.
Visuomenė priima mintį, kad šalis privalo kariauti ir bet kokia kaina siekti pergalės, net jei visas pasaulis turės pražūti mirtiname branduoliniame susirėmime.
Pastaroji Putino „naujojo elito“ iniciatyva „Herojų metas“ yra skirta tam, kad daugumą vadovaujančių pozicijų valstybėje užimtų asmenys, rankas susitepę karo krauju. Rusijoje yra koks šimtas tūkstančių žurnalistų, o režimui tarnauti atsisakė tik vienetai. Kokių pažiūrų laikosi Rusijos mokslininkai ir universitetų dėstytojai? Kur yra vadinamosios kūrybinės inteligentijos balsas, jei ši inteligentija iš tiesų laiko save „didžiosios rusų kultūros“ paveldėtoja?
Tiesą sakant, šis balsas girdimas – ir jis remia militarizmą, šovinizmą, putinizmą. Čia neverta net kalbėti apie Rusijos stačiatikių bažnyčią, kuri tapo ištikima režimo tarne, aktyviausia karo ir neapykantos kurstytoja. Negalima nesutikti su prancūzų filosofu Micheliu Eltchaninoffu, kuris kalba apie kolektyvinio Putino fenomeną: tai nėra vieno žmogaus režimas, o gerai sustyguota sistema, kuri apima įvairius galios sluoksnius.
Prie viso šito reikia pridėti dar vieną dalyką. Taip, Putino režimas įjungė galingą propagandos mašiną. Taip, jis vartojo spaudimą ir prievartą. Tačiau negalima nematyti to, kad, kita vertus, šovinizmo idėjos rado gyvą atgarsį Rusijos visuomenėje. Rusiškojo šovinizmo tvaikas tvyrojo visą sovietinį laikotarpį, jis buvo tikroji sovietinės imperijos rišamoji medžiaga.
Paradoksalu, tačiau tai ypač išryškėjo pastaruoju metu. Kaip žinoma, šiuo metu Rusijoje atgyja nostalgija Sovietų Sąjungai, tačiau niekas neprisimena šlovintos komunizmo ideologijos, kuri tariamai buvo tos valstybės pagrindas ir, beje, apdainavo tautų brolybę bei lygiateisiškumą. Ne – komunistinė ideologija išgaravo tarsi nebuvus, o Sovietų Sąjunga prisimenama išimtinai kaip rusų didybės įsikūnijimas.
Tačiau negalima nematyti to, kad, kita vertus, šovinizmo idėjos rado gyvą atgarsį Rusijos visuomenėje. Rusiškojo šovinizmo tvaikas tvyrojo visą sovietinį laikotarpį, jis buvo tikroji sovietinės imperijos rišamoji medžiaga.
Rusų opozicionieriai kalba apie didvyriškus Rusijoje gyvenančius rusus, kurie meta iššūkį režimui. Tačiau tų tikrų didvyrių yra tik saujelė, palyginus su didžiule agresyvaus imperinio mąstymo žmonių mase, atsiskleidžiančia matant Rusijos propagandinių kanalų reitingus ir socialinių tinklų erdvę su milijonais neapykantos įrašų, kuriuos kasdien skelbia eiliniai žmonės savo valia.
Čia verta pridėti, kad, kitaip nei sovietiniais laikais, Rusijos žmonėms, jei jie tik turėtų noro, yra prieinama visapusiška bei objektyvi informacija, jau nekalbant apie tai, kad jie, Rusijai ir Ukrainai prieš karą palaikant glaudžius ryšius, buvo gerai susipažinę su padėtimi Ukrainoje ir puikiai žinojo, kad jokių nacių ten nėra ir lygiai taip pat nėra pagrindo karui, agresijai, neapykantai bei kankinimams, kuriuos Rusija neša kaimyninei šaliai.
Rusijos opozicionieriai ragino nepamiršti Rusijos politinių kalinių, kalinčių dėl savo išreikšto požiūrio į Rusijos pradėtą karą, tačiau kaip tai galima vertinti nesulyginamai didesnio masto kančių ir mirčių, kurias patiria ukrainiečiai, fone? Kaip derėtų vertinti Kara-Murzos raginimą nekaltinti dėl karo visų Rusijos piliečių ir „nediskriminuoti“ jų vien pagal pilietybės požymį?
Sankcijų panaikinimas Rusijos piliečiams reikštų pripažinimą, kad tai išties yra vien Putino ir jo klikos, o ne Rusijos karas – tačiau ar tokia pozicija yra teisinga? Ar tikrai reikėtų sutikti su tuo, kad Rusijai kovojant kruviną niekuo nepateisinamą karą jos piliečiai galėtų gyventi įprastą be menkiausio debesėlio gyvenimą?
Svarbiausia, nė vienas opozicionierius nepasisako už tai, kad Rusija būtų sutriuškinta jos pačios pradėtame kare, geriausiu atveju jie kalba apie Ukrainos suvereniteto atkūrimą šalies su 1992 metų sienomis – tačiau ar iš tikrųjų vien tai, kad, kaip sako I. Jašinas, rusų kareiviai, gavę atkirtį Ukrainoje ir jos neįveikę, grįš į Rusiją, bus pakankamai gera pamoka Rusijai, pakirs jos militarizmą ir privers pakeisti režimą, transformuotis į demokratinę valstybę?
Tenka pripažinti, kad klausimų šioje situacijoje daugiau nei atsakymų. Yra įprasta, kad analitikai ir atsakingi politikai stengiasi prognozuoti ateitį ir pagal galimybes stengtis paveikti politinę raidą. Tai galima pritaikyti ir Rusijai, tačiau bėda, kad ir prognozavimo, ir poveikio galimybės čia itin menkos. Su oficialiais Rusijos valdžios atstovais kalbėti nebėra prasmės, o pasiekti Rusijos visuomenę arba bent gauti apie ją patikimos informacijos beveik neįmanoma.
Vienintelis prasmingas ir teisingas veikimo būdas šioje situacijoje – tikėtis blogiausio, būti pasiruošus viskam, ginkluotis ir maksimaliai stiprinti gynybą. Vis dėlto yra suprantamas siekis neišleisti iš akiračio Rusijos, gauti apie šią šalį daugiau informacijos ir pradėti prasmingas iniciatyvas. Tie, kuriems rūpi Europos ateitis, Rusijos likimas, kreipia žvilgsnį į vienintelį šiuo metu įmanomą sąlyčio tašką – užsienyje gyvenančią opoziciją.
Vienintelis prasmingas ir teisingas veikimo būdas šioje situacijoje – tikėtis blogiausio, būti pasiruošus viskam, ginkluotis ir maksimaliai stiprinti gynybą.
Vis dėlto girdint entuziastingus Europos parlamentarų vertinimus ir bendradarbiavimo bei paramos patikinimus susitikimo su Rusijos opozicionieriais metu galima klausti, ar plėtojant dialogą su jais norimo nelaikoma esamu. Galima iškelti nelengvą, skausmingą klausimą: ar realu yra tikėtis, kad visuomenėje atsiras reikšminga kritinė masė žmonių, savo pažiūromis pranokstančių toje visuomenėje vyraujančias tendencijas, kurios turi gilias dešimtmečius, o galbūt net šimtmečius besiformavusias tradicijas?
EP įvykęs susitikimas vėl priminė daugybę ore tvyrančių klausimų, į kuriuos sunku rasti atsakymą. Kam opozicijos atstovai atstovauja? Ar už Rusijos ribų gyvenantys opozicionieriai gali turėti įtakos Rusijos pasirinkimui? Ar jie išvis žino, kokia padėtis yra Rusijoje, ar adekvačiai vertina Rusijos visuomenėje vyraujančias nuotaikas? Galų gale, ar jie išties yra vakarietiškų vertybių ir demokratijos šalininkai, ar jie tikrai nėra užkrėsti ta pačia šovinizmo liga, kaip didžiuma Rusijos visuomenės?
