„Man bjauru tai, kad vėl turime gelbėti Europą“, – parašė JAV viceprezidentas J. D. Vance’as. „Aš visiškai palaikau tai, kaip jūs nekenčiate Europos parazitavimo. Tai APGAILĖTINA“, – atsakė JAV gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas.
Šis susirašinėjimas apskriejo pasaulį, kai jį paviešino leidinio „The Atlantic“ vyriausiasis redaktorius Jeffrey Goldbergas, per klaidą prijungtas prie slaptos aukštų JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos pareigūnų grupės, kurioje buvo aptariami JAV kariniai veiksmai Jemene ir konkretus smūgių Irano remiamiems hučiams planas.
Hučiai nuolat apšaudo Izraelį, skelbdami, kad padeda Gazos Ruože atakuojamiems palestiniečiams. Kartu jie trikdydami laivybą atakuoja Raudonąja jūra plaukiančius laivus. JAV pareigūnai yra įsitikinę, kad laivyba per Sueco kanalą yra svarbesnė europiečiams, tačiau šie nesiima spręsti problemos, laikosi pasyviai ir pasikliauja JAV jėga.
Čia verta prisiminti, kad ES bendros saugumo ir gynybos politikos rėmuose vykdo operaciją EUNAVFOR ASPIDES Raudonojoje jūroje, Indijos vandenyne ir Persų įlankoje, tačiau ji skirta žvalgybai, laivų apsaugai bei gelbėjimui ir nenumato preventyvių smūgių. ES neranda bendros pozicijos dėl aktyvių karinių veiksmų prieš hučių pajėgas.
Pavyzdžiui, 2024 m. pradžioje, kai JAV prezidentas dar buvo Joe Bidenas, JAV ir Jungtinė Karalystė sudavė galingą smūgį hučiams. Ispanija, Italija ir Prancūzija šioje akcijoje atsisakė ne tik dalyvauti, bet ir pasirašyti ataką remiantį pareiškimą. Savo ruožtu Nyderlandai suteikė atakai logistinę bei žvalgybos pagalbą, o Vokietija ir Danija parėmė ją pareiškimu.
Tad ar pagrįstas aukštų JAV pareigūnų nepasitenkinimas dėl ES pozicijos? Savo motyvą neprisidėti prie antpuolio Europos valstybės aiškino tuo, kad jos turi kitą konfliktų sprendimo viziją, taip pat tuo, kad nenori pakenkti savo interesams regione. Negana to, akivaizdu, kad išsiskyrė JAV ir daugumos ES valstybių požiūris į Izraelio veiksmus Gazos Ruože, o tai turi reikšmės taip pat ir vertinant hučių veiksmus. Tačiau svarbiausias faktas yra tas (jį mini ir nutekinto JAV pareigūnų pokalbio dalyviai), kad ES tiesiog neturi karinių pajėgumų ir galimybių įvykdyti tokią operaciją.
Vis dėlto JAV nepasitenkinimą ir susierzinimą iš dalies galima suprasti. Sunku paneigti faktą, kad, kalbant apie gynybą, Europa ilgą laiką kliovėsi JAV galia ir gynybiniais pajėgumais.
Norėtume, kad aukšti JAV pareigūnai nei viešai, nei uždaruose susitikimuose nekalbėtų nepagarbiai apie šalis, kurios ilgus dešimtmečius buvo ištikimos sąjungininkės. Vis dėlto JAV nepasitenkinimą ir susierzinimą iš dalies galima suprasti. Sunku paneigti faktą, kad, kalbant apie gynybą, Europa ilgą laiką kliovėsi JAV galia ir gynybiniais pajėgumais.
Tiesa, tokią padėtį galima vertinti skirtingai, nelygu iš kurios pusės pažiūrėsi. Viena vertus, JAV po karo nemenka dalimi pačios prisiėmė tokį vaidmenį ir įžvelgė privalumų savoje dominavimo situacijoje, kartais netgi artimų partnerių sąskaita. Kita šios padėties pusė – sumenkęs europiečių savigynos instinktas, retkarčiais pasigirstanti jų kritika „amerikiečių militarizmui“, o ji išties yra paradoksali turint omenyje Europos šalių priklausomybę nuo JAV gynybos pajėgumų.
Ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir vadybinė bei techninė problema, būtent padėtis, kai Europos saugumo architektūra formuojama NATO pajėgumais. Yra aišku, kad jei tektų vykdyti gynybinę operaciją, turėtų būti vykdomas vienas gynybos planas, įsijungti vienas sprendimų priėmimo mechanizmas, vadovauti turėtų viena aukščiausia vadavietė.
Europos ginkluotųjų pajėgų idėja ilgą laiką buvo gyva – dar 1948 m. buvo įkurta Europos šalių gynybos Vakarų Sąjunga (angl. Western Union), kuri 1954 m. performuota į Vakarų Europos Sąjungą (angl. Western European Union).
Tačiau per ilgus dešimtmečius nuolat diskutuojant ir svarstant taip ir nepavyko iškristalizuoti deramos tokios sąjungos vizijos, kad organizacija nebūtų suprantama kaip alternatyva NATO. Galų gale, patvirtinus Lisabonos sutartį, 2011 m. Vakarų Europos Sąjunga buvo išformuota ir ES rėmuose paliktos tik kelios rudimentinės gynybos iniciatyvos.
Akivaizdu, kad padėtis dramatiškai pasikeitė ir JAV jau nebėra tas partneris, kuriuo galima visiškai pasitikėti net ir NATO rėmuose. Europos atstovai nėra įtraukti į derybas, kurias JAV veda su Rusija ir Ukraina dėl paliaubų. Iš vienos pusės, tai žeminanti padėtis, karti piliulė, kurią tenka nuryti Europos valstybių vadovams. Kita vertus, tai atspindi realią padėtį ir tai, kad Rusijos ir Ukrainos kare Europai tenka antraeilis vaidmuo.
ES valstybės turi daugiau ar mažiau modernias kariuomenes ir kai kuriose srityse gali pademonstruoti jėgą, tačiau tiesa ir tai, kad dėmesys gynybai, tuo pačiu kariuomenių parengtis, lyginant su šaltojo karo laikais, gerokai – o kai kada ir drastiškai – sumenko. Vis dėlto gynybos galia išliko.
Vokietijos žurnalas „Der Spiegel“ neseniai atliko analizę, rodančią, kad NATO priklausančios Europos valstybių kariuomenės turi geroką pranašumą prieš Rusiją, net jeigu neįskaičiuotume JAV pajėgumų. Dramatiška yra tai, kad šis formalus skaičiavimas iki galo negali suteikti pasitikėjimo, nes gynybos efektyvumą nemenka dalimi lemia priimamų sprendimų greitis bei ryžtas įgyvendinant tikslus.
Kaip tik šito Europos valstybės stokoja. Teisiškai apibrėžtos įpareigojančios gynybinės ES sąjungos nėra. Grėsmės ar agresijos atveju niekas negali užtikrinti nei ES šalių vienybės, nei greitų tinkamų sprendimų.
Europa stovi kryžkelėje ir laukiantis apsisprendimas, kelio pasirinkimas nulems išties daug. Europos vienijimosi iniciatyva nuo pat pradžių kilo kaip taikos įtvirtinimo žemyne projektas, kurio būtinybė tapo akivaizdi po dviejų Europą nuniokojusių pasaulinių karų. Karo nuostoliai ir suvokiama karo beprasmybė paskatino šalių lyderius imtis ryžtingų veiksmų.
Europa stovi kryžkelėje ir laukiantis apsisprendimas, kelio pasirinkimas nulems išties daug.
Europos vienijimasis buvo grindžiamas idėja, kad jis užkirs kelią karams, ir šitai iš esmės pasiteisino. Žemyną draskę šimtamečiai konfliktai nuslopo, ir po Antrojo pasaulinio karo Europa gyveno istorijoje iki tol neregėtą taikos laikotarpį. Europos vienybė buvo grindžiama demokratijos ir liberaliomis idėjomis – tikėjimu, kad žmogus yra racionali būtybė, galų gale siekianti pažangos, harmoningos visuomenės ir geresnio gyvenimo.
Deja, kai kuriose valstybėse tai nelaikoma vertybe. Prieš Rusijos agresiją Ukrainoje Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas kalbėjo tikįs Europa nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Tai buvo skaudi klaida.
Dėmesys gynybai yra iš principo svetimas ES prigimčiai, tad nenuostabu, kad toks protinis lūžis reikalauja laiko ir specialių pastangų. Europos potencialas išlieka didžiulis, tačiau klausimas, kaip šalims pavyks susitarti dėl bendros gynybos, lieka atviras. Pastaruoju metu šioje srityje yra gausu naujienų. Šių metų kovą Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen paskelbė apie ES pasiryžimą į gynybos pajėgumus investuoti 800 mlrd. eurų.
Tiesa, ES diplomatijos vadovei Kajai Kallas nepavyko įtikinti ES valstybių skirti Ukrainai bent 5 mlrd. eurų Ukrainai artilerijos sviediniams. Tarp kitų valstybių tam nepritarė ir Prancūzija bei Vokietija. Kovo pabaigoje Paryžiuje susitiko „Norinčiųjų koalicija“ dėl paramos ir saugumo garantijų Ukrainai, joje dalyvavo 30 valstybių atstovai. Tokiu būdu už ES rėmų formuojasi struktūra, kuri nėra suvaržyt ES sprendimų priėmimo taisyklėmis.
Tiesa, neaišku, ar pavyks sukurti gynybai stiprinti skirtą skolinimosi mechanizmą, kurį panaudotų tokia koalicija. Be to, sankcijos Rusijai gali būti palaikomos tik visų ES valstybių sprendimu. Taigi laukia sudėtingi sprendimai, pareikalausiantys daug ryžto bei kūrybiškumo.
Menkai tikėtina, kad D. Trumpo svajonė greitu laiku kare pasiekti paliaubas virs realybe. O jeigu taip, tikėtinas palaipsnis JAV pasitraukimas iš šio karo.
Prognozės – nedėkingas dalykas, tačiau pamėginkime atidžiau pažvelgti į tai, kaip įvykiai klostosi dabar ir kur tai gali nuvesti. JAV pamėgino atskirai derėtis su Rusija ir Ukraina, tačiau akivaizdu, kad pokalbiai su Rusija dėl paliaubų – juos kol kas sunku pavadinti derybomis – strigo.
Vis labiau aiškėja Vladimiro Putino pozicija: jis gyvena iliuzija, kad šių metų pavasarį ir vasarą Rusija gali pradėti sėkmingą puolimą. Pokalbiuose ir derybose jis akivaizdžiai tempia laiką ir sudaryti taikos sutarimą greičiausiai nesutiks. Kita vertus, JAV santykiai su Ukraina toliau nesiklosto.
Sprendžiant iš nutekėjusios informacijos, naujasis susitarimo dėl naudingųjų išteklių projektas, kurį JAV pateikė Ukrainai, yra drakoniškas ir nenaudingas šiai šaliai. Menkai tikėtina, kad D. Trumpo svajonė greitu laiku kare pasiekti paliaubas virs realybe. O jeigu taip, tikėtinas palaipsnis JAV pasitraukimas iš šio karo. Tokių ženklų jau esama.
Artėjant šiai perspektyvai Europa turi imtis ryžtingų veiksmų. Tai būtina ne tik Rusijos ir Ukrainos karo kontekste, tačiau ir įtvirtinant Europos vaidmenį pasaulyje, kuris, keliant galvą autoritarinio valdymo valstybėms, darosi vis atšiauresnis.
Akivaizdu, kad ES struktūros yra neveiksmingos nustatant gynybos politiką jau vien dėl to, kad ES rėmuose, šiuo metu prieštaraujant Vengrijai ir Slovakijai, nepavyks pasiekti bendro susitarimo. Atrodo, kad „Norinčiųjų koalicija“ galėtų būti pagrindas formuotis Europos gynybos struktūrai, ypač tuo atveju, jei tokios koalicijos gynybos finansavimą pavyktų susieti su ES skolinimosi politika.
