Evangelijos pasakoja, kad prieš suėmimą Jėzus meldėsi Alyvų kalne, būdamas „mirtinai nuliūdęs“. Jis prašė Dievo galimybės išvengti Golgotos. Štai kaip tai aprašo evangelistas Morkus: „Jis skundėsi [Petrui, Jokūbui ir Jonui]: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!“ Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir ėmė melstis, kad, jei galima, jį aplenktų toji valanda. Jis sakė: „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu...“ (Mk 14, 34–37).
Ši malda gali stebinti. Juk, pasak evangelijų, Jėzus puikiai žinojo, kas jo laukia Jeruzalėje. Jis ne tik iš anksto sutiko kentėti ir mirti, bet ir stipriai barė Petrą, bandžiusį jį atkalbėti nuo tokio likimo: „Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 21–23).
Kas atsitiko? Kodėl Alyvų kalne Jėzus, rodos, ėmė svyruoti? Kas jį išgąsdino?
Spontaniškai manome, kad tai – fizinės kančios baimė. Būti nuplaktam metaliniais botagais, „karūnuotam“ erškėčiais, kai spygliai sminga į kaukolę, nukryžiuotam: argi prašymas to išvengti nėra suprantamas? Žymusis Melo Gibsono filmas „Kristaus kančia“ (2004), realistiškai demonstravęs tuos dalykus, mums parodė, kad tokia kančia ne kiekvienam.
Ir vis dėlto fizinės kančios baimės argumentas neįtikina. Nuplakimas ir nukryžiavimas buvo įprastos tų laikų bausmės, laukusios gausybės politinių sukilėlių ir kriminalinių nusikaltėlių. Visi bijojo ir vis dėlto darė tai, dėl ko buvo baudžiami. Fizinė kančia tais laikais buvo kasdienė duona, ir žiauresnė nei įprastai mirtis atitiko natūralią gyvenimo logiką. Fizinės kančios baimė negalėjo Jėzui sukelti tokios reakcijos, kokią matome Alyvų kalne.
Ir Petras Jėzų bandė atkalbinėti nuo Golgotos ne dėl jo laukiančios fizinės kančios, o dėl mirties, kuri, prisikėlimo perspektyvai dar nesant įtikinamai, trukdė gyvenimiškoms mokinių viltimis. Beje, Petras, pasak vėlesnių istorinių pasakojimų, vėliau pats drąsiai pakėlė nukryžiavimą, kaip ir daugybė kitų mokinių. Būtų keista, mokiniams didvyriškai kenčiant, matyti patį Jėzų prašant Dievą aplenkti „šią taurę“ dėl fizinės kančios baimės. Ne kančia gąsdino Jėzų.
Išbandymas, kėlęs nerimą Jėzui, buvo kitokio pobūdžio ir kur kas sunkiau atlaikomas. Jis labai skyrėsi ir nuo tų, kuriuos jam teko patirti misijos pradžioje, kai nevalgęs „keturiasdešimt dienų ir naktų“ buvo „velnio gundomas“ duona, turtais ir valdžia (Mt 4, 1–11). Šiuos išbandymus jis pakėlė ryžtingai, be svyravimų ir „mirtino liūdesio“. Tik Lukas savo evangelijoje prideda: „Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko“ (Lk 4, 13).
Tas laikas atėjo po trijų metų Jeruzalėje, ir Alyvų kalne matome Jėzų pirmą kartą realiai sutrikusį. Kodėl? Ko bijojo Jėzus?
Krikščioniškoji tradicija jį laiko įsikūnijusiu Dievu, „Dievo Sūnumi“. Jis tobulai pažino savo paties gelmes bei misiją žemėje. Jis be galo intymiai išgyveno ryšį su Kūrėju, kurį ne tik vadino Tėvu, bet ir tapatinosi su juo. Iš čia – mums, paprastiems žmonėms, nepasiekiamas sąmonės ir energijos lygmuo, pažinimas, jėga. Jėzus galėjo būti gundomas, persekiojamas, skaudinamas, bet jis negalėjo klysti. Jo sąmoningumas buvo pernelyg galingas. Visi jį sutikę jautė galią: evangelijos apie tai liudija kiekviename puslapyje. Kas galėjo jį sutrikdyti?
Tačiau krikščionybė taip pat teigia, kad Jėzus prisiėmė žmogaus prigimtį, „tapo žmogumi“. O pagrindinis mūsų žmogiškosios prigimties bruožas yra ribotumas, kuris pirmiausia yra sąmonės ribotumas. Mes beveik nepažįstame savęs, beveik nieko nežinome apie savo gyvenimo prasmę ir misiją šioje žemėje. Ją įgyvendiname tarsi apgraibomis, nuolatos klysdami.
Alyvų kalne atėjo valanda, kai Jėzus turėjo prisiimti mūsų žmogiškos prigimties sąlygotumą „iki galo“ (evangelija pagal Joną sako: „Parodė savo meilę iki galo“, Jn 13,1). Tam tikram laikui jis turėjo netekti dieviško sąmoningumo ir išgyventi mūsų ribotumą, nežinojimą ir silpnumą. Tomis valandomis savo misiją jis privalėjo įgyvendinti lyg užrištomis akimis. Susidarė sąlygos, kai jis galėjo realiai suklysti. Tada išaušo tikroji velnio valanda. Netekęs dieviškosios sąmonės, likęs tik žmogiškose sutemose, Jėzus realiai galėjo neatlikti to, dėl ko gyveno. Kaip ir kiekvienas iš mūsų.
Netekęs dieviškosios sąmonės, likęs tik žmogiškose sutemose, Jėzus realiai galėjo neatlikti to, dėl ko gyveno. Kaip ir kiekvienas iš mūsų.
Iš čia jo nerimas. Evangelijų autoriai jį subtiliai perteikia, nupasakodami Alyvų kalno sceną. Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną, tvirčiausius savo mokinius, „kad pabudėtų su juo“. Tačiau, jam atokiau meldžiant Tėvą išgelbėti nuo laukiančio išbandymo, jis tris kartus rado juos užmigusius: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi?“ (Mt 26, 40). Toks yra žmogaus sąmonės silpnumas, kurį Jėzus visu aštrumu pamatė dabar, pačiam tampant silpnam.
Atidžiai skaitant evangelistų pasakojamą Jėzaus kančios istoriją, galima numanyti etapus, kuriais jis įeidinėjo į sąmonės naktį. Matas liudija, kad „nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa, o apie devintą valandą“, prikaltas prie kryžiaus, „Jėzus garsiai sušuko: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27, 45–46). Šis riksmas reiškia, kad tą akimirką jis išgyveno visišką dieviškojo sąmoningumo eklipsę ir žmogiškojo ribotumo realybę. Ar tai nebuvo kiekvieno iš mūsų gyvenimo tamsos apogėjus?
Ką reiškia ši tamsa? Kas vyko tomis valandomis Jėzaus sieloje ir pasaulio gyvenime? Tik ką matėme Mato pastangą „suobjektyvinti“ vidinius šios sielos įvykius, juos išplečiant į „visą kraštą“. Tomis valandomis Jėzaus asmenybės gelmėse vyko drama, veiksmai, pasirinkimai, kova, kurios arena buvo ne tik jo paties siela, bet ir visos žmonijos (pa)sąmonė, istorija ir likimas. Teologai tai vadina eschatologija ir apaštalas Jonas nuodugniai, bet koduotu būdu, tai papasakoja Apokalipsės knygoje.
Bet kai jausime, kad įvykiai pranoksta mūsų suvokimą ar kad patenkame į juodą naktį, kai būsime rizikos zonoje ir praradę gyvenimo gaires, prisiminkime, kad yra Dieviška Jėga, kuri visa tai kiekviename iš mūsų sutiko išgyventi ir nepadarė klaidos.
Tomis valandomis vyko procesai, kurių mes nematome ir kuriuos Matas pasakoja itin keistais epizodais: „Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė“ (Mt 27, 51–53). Tai – dar vienas koduotas pasakojimas. Turbūt suprasime šių įvykių prasmę tik tada, kai patys būsime jų dalyviais, kai įeisime į anapusinę gyvenimo ir sąmonės plotmę, kai pranoksime šiam pasauliui įprastinę sąmonės būseną ir panirsime į paslaptingesnius egzistencijos sluoksnius.
Galbūt jau dabar viena iš mūsų sielos dalių (filosofai ir teologai ją vadino įvairiais vardais: dvasia, aukštesniąja siela, dieviškuoju pajėgumu, intuicija, giliuoju Aš...) dalyvauja šiuose įvykiuose, ir dėl Jėzaus akto esame tie „prisikėlėliai iš numirusių“. Norėdami analizuoti šiuos enigmatiškus procesus, turėtume įsigilinti į mūsų asmeninę bei kolektyvinę pasąmonę.
Jėzaus prisikėlimo įvykis ir tai, kas dėjosi po to, liudija, kad Jėzus savo misiją įgyvendino sėkmingai. Jis buvo patekęs į zoną, kurioje klaida buvo įmanoma. Nežinome, ką konkrečiai tai būtų reiškę. Turbūt nebūtų to, ką vadiname Prisikėlimu, o žmonijos išgelbėjimas būtų kompromituotas. Bet Jėzus klaidos nepadarė.
Mums, riboto sąmoningumo būtybėms, sunku suprasti to svarbą. Apie savo pačių gyvenimą žinome labai mažai, nes jo paslėptoji pusė yra kur kas platesnė už tą, kurią matome kasdienybėje. Esame akli to nežinodami. Bet kai jausime, kad įvykiai pranoksta mūsų suvokimą ar kad patenkame į juodą naktį, kai būsime rizikos zonoje ir praradę gyvenimo gaires, prisiminkime, kad yra Dieviška Jėga, kuri visa tai kiekviename iš mūsų sutiko išgyventi ir nepadarė klaidos. Mes esame išgelbėti, nors to nematome.
