2021 m. prezidentas Gitanas Nausėda sukėlė daug emocijų ir šurmulio netikėtai įvedęs naują, iki tol negirdėtą vadinamojo politinio „atšalimo“ taisyklę. Prezidentas paskelbė, kad buvusiems ministrams Raimundui Karobliui ir Linui Linkevičiui pretenduojant į aukštas diplomatines pareigas būtinas „atšalimo“ laikotarpis. Pastaruoju metu ši politinio „atšalimo“ taisyklė buvo vėl prisiminta, kai prezidentas G. Nausėda savo vyriausiąją patarėją Ireną Segalovičienę pateikė į valstybės kontrolierės poziciją.
Dviejų bene labiausiai patyrusių ir didžiausią autoritetą turinčių pretendentų į aukštus diplomatinius postus R. Karoblio ir L. Linkevičiaus eliminavimas iškart sulaukė prieštaringų vertinimų. Buvo tikimasi, kad sukaupę didžiulę patirtį, turintys ryšių ir pasitikėjimą profesionalūs diplomatai svariai prisidės gindami Lietuvos interesus ypač svarbiose pozicijose kaip ambasadoriai Briuselyje ir Vašingtone.
Abu jie nepriklausė politinėms partijoms. Tiesa, L. Linkevičius buvo susijęs su politika. Suskilus Lietuvos socialdemokratų partijai ir įsikūrus Lietuvos socialdemokratų darbo partijai, kuri liko valdančioje koalicijoje, jis pasirinko pastarąją partiją, su kuria dalyvavo 2020 m. Seimo rinkimuose.
Kalbant apie R. Karoblį, valdančiojoje koalicijoje buvę valstiečiai buvo oficialiai deklaravę, kad jį skiria ministru kaip diplomatą profesionalą. Vis dėlto prezidentas pareiškė esąs įsitikinęs abiejų patyrusių diplomatų politinio „atšalimo“ būtinumu. Šią taisyklę jis pritaikė ir dar bent vienu atveju, negrąžindamas Seimo rinkimuose dalyvavusio Eimučio Misiūno į teisėjo pareigas.
G. Nausėdos teikimas savo vyriausiąją patarėją skirti valstybės kontroliere reiškia, kad politinio pasitikėjimo pareigūnė skiriama į aukštą postą valstybės tarnyboje. Prezidentas pareiškė esąs įsitikinęs, kad jo patarėjai, tarp jų ir kandidatė į valstybės kontrolierės poziciją, eidami šias pareigas labai sustiprėja, kad I. Segalovičienė bus puiki valstybės kontrolierė ir tikrai nepataikaus prezidentui.
Vis dėlto kritikų tai neįtikino. Ar tikrai būtent I. Segalovičienė iš visų galimų kandidatų yra tinkamiausia eiti atsakingas valstybės kontrolierės pareigas? Ar buvusi prezidento patarėja vykdydama pareigas išliks objektyvi? Galų gale, ar vis dar galioja prezidento nustatytas kriterijus, kad politikui (šiuo atveju – politinio pasitikėjimo pareigūnui) pereinant į aukštas pareigas valstybės tarnyboje turi galioti politinio „atšalimo“ laikotarpis?
Ar tikrai būtent I. Segalovičienė iš visų galimų kandidatų yra tinkamiausia eiti atsakingas valstybės kontrolierės pareigas? Ar buvusi prezidento patarėja vykdydama pareigas išliks objektyvi?
Kiek anksčiau politinio „atšalimo“ klausimas kilo užsienio reikalų ministru skiriant prezidento patarėją Kęstutį Budrį. Prezidentas G. Nausėda tada paaiškino, kad politinio „atšalimo“ terminas taikomas, kai žmogus dirba politinėje institucijoje ir pereina dirbti į instituciją, kuriai taikomi neutralumo, nepriklausomumo, nesusisiejimo su kažkokiomis politinėmis jėgomis reikalavimai. Tuo tarpu K. Budrys perėjo iš vienos politinės institucijos į kitą, kalbėjo prezidentas.
Toks prezidento paaiškinimas atrodė nuoseklus ir įtikinamas, tačiau turint tai omenyje juo labiau kyla klausimų dėl I. Segalovičienės paskyrimo. Akivaizdu, kad Valstybės kontrolė yra institucija, kuriai taikomi aukščiau minėti neutralumo, nepriklausomumo, nesusisiejimo su politinėmis jėgomis reikalavimai, o I. Segalovičienė šį postą užimtų iki tol užėmusi politinio pasitikėjimo postą.
Reikėtų atkreipti dėmesį ne tik į mechaninį „atšalimo“ laikotarpį, bet ir į paskyrimo procedūrą, kuri yra reikšminga, nors apie ją kalbama rečiau. Apie R. Karoblio ir L. Linkevičiaus paskyrimą buvo pradėta kalbėti 2021 m., tai yra jau po vyriausybės, kurioje jie dirbo, pasikeitimo. Taigi čia buvo ne ta situacija, kai saviškiai ieško šiltos vietos bendražygiui.
Lygiai taip pat negalima nubrėžti tiesioginės paralelės tarp I. Segalovičienės ir S. Šedbaro paskyrimo Konstitucinio Teismo teisėju (šį atvejį minėjo prezidentas): Stasio Šedbaro kandidatūrą pateikė ne politikai, o buvusi laikinoji Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) pirmininkė Gabrielė Juodkaitė-Granskienė.
Kalbėdamas apie I. Segalovičienės paskyrimą prezidentas tikino, kad ji tikrai nevykdys jo nurodymų, tačiau tokį paaiškinimą vertinant platesniame kontekste abejonės išlieka: kokius ir kieno nurodymus būtų vykdę L. Linkevičius, R. Karoblis, kieno nurodymus vykdo S. Šedbaras? Jie taip pat neturi vykdyti jokių nurodymų, todėl šis argumentas iki galo neįtikina, kad laikomasi paties prezidento nustatytų kriterijų.
Kai nėra aiškių taisyklių, kyla pagunda padėtį aiškinti kiekvieną kartą kitaip dėliojant akcentus. Vien patikinimo, kad paskirtas pareigūnas tikrai bus nepriklausomas, nepakanka, nes pateikusiojo kandidatūrą ir paskirtojo pareigūno ryšys dažnai išlieka – ir tai natūralu – kaip abstraktus įsipareigojimas net ir nesant pavaldumo ar reikšmingesnio bendravimo.
Kalbant apie I. Segalovičienės kandidatūrą į valstybės kontrolierės poziciją verta prisiminti, kad Valstybės kontrolė yra aukščiausioji valstybinio audito institucija, prižiūrinti, ar teisėtai valdomos ir naudojamos valstybės lėšos ir turtas bei kaip vykdomas valstybės biudžetas. Tuo tarpu I. Segalovičienė, kaip pažymi profesorius Vitalis Nakrošis, neturi finansinio ar ekonominio išsilavinimo, aukštos kompetencijos audito ir vertinimo srityje.
Valstybės interesas yra, kad aukšti pareigūnai būtų skiriami pagal objektyvius kriterijus, įvertinus išsilavinimą, patirtį ir kompetenciją, atrenkant geriausius ir labiausiai tinkančius užimamai pozicijai. Todėl atskiro dėmesio nusipelno prezidento interviu LRT išsakytas teiginys, kad jis skirdamas pareigūnus prioritetą teikia savo patarėjams, nes juos geriausiai pažįsta, o dėl kitų asmenų turėtų kliautis rekomendacijomis, kurios gali pasirodyti ne visai patikimos.
Tuo tarpu I. Segalovičienė, kaip pažymi profesorius Vitalis Nakrošis, neturi finansinio ar ekonominio išsilavinimo, aukštos kompetencijos audito ir vertinimo srityje.
Toks nusiskundimas dėl pareigūnų parinkimo iki šiol niekieno nebuvo išsakytas. Kur kas prasmingiau būtų išgirsti ir įsitikinti, kad visos valstybės institucijos yra vienodai reikšmingos ir garbingos, kad dirbant kiekvienoje jų pareigūnas gali tikėtis deramo jo kompetencijos ir pastangų įvertinimo, neišskiriant vienos institucijos kitų sąskaita.
Įvertinus kandidatūros eiti valstybės kontrolieriaus pareigas patirtį lieka neatsakyta į klausimą, ar politinio „atšalimo“ taisyklė buvo prasminga ir ar ji liks galioti. Komentuodamas R. Karoblio ir L. Linkevičiaus politinio „atšalimo“ būtinybę prezidentas savo laiku kalbėjo, kad jis nežino precedentų, kai buvę ministrai yra iškart skiriami ambasadoriais. Pagal šį atvejį prezidentas nustatė universalią taisyklę, tačiau nemanė, kad ją reikia suformuluoti aiškiau ir konkrečiau – pavyzdžiui, priimant politinį „atšalimą“ reglamentuojantį įstatymą.
Įvertinus kandidatūros eiti valstybės kontrolieriaus pareigas patirtį lieka neatsakyta į klausimą, ar politinio „atšalimo“ taisyklė buvo prasminga ir ar ji liks galioti.
Dėl šios priežasties naujos taisyklės taikymas jau nuo pat pradžių kėlė daug klausimų ir leido spėlioti, ar taisyklė nėra pritaikoma pasirinktinai, vadovaujantis subjektyviais kriterijais. Prezidentas atsakė jį dėl patarėjos kandidatūros teikimo kritikavusiems konservatoriams, besdamas pirštu į S. Šedbaro pavyzdį, kai jį, Seimo narį konservatorių, laikinosios LAT pirmininkės teikimu konservatorių dominuojamas Seimas paskyrė Konstitucinio Teismo teisėju.
Vis dėlto tam, kad politikoje būtų įtvirtintas vienas ar kitas standartas, būtina, kad politikas jį taikytų ir savo veiksmams, o ne tik kitiems politikams. Pernelyg dažnai politinės partijos ar atskiri politikai kritikuoja oponentų prasižengimus, tačiau visiškai kitaip pradeda vertinti analogišką savo pačių arba bendražygių elgesį. Tai neprisideda prie aukštesnės politinės kultūros formavimo ir neretai diskredituoja nustatinėjamus etikos standartus.
