Praėjusią savaitę Lietuvos kolegijų direktorių konfederacijos vadovė Lina Girdauskienė apkaltino buvusį Seimo Švietimo ir mokslo komiteto (ŠMK) pirmininką Artūrą Žukauską, kad jis pateikė niekur neaptartą įstatymo pataisą, kuri „praslydo“ per priėmimą Seime kartu su didesniu pataisų rinkiniu. Pasak Linos Girdauskienės, apie tokią pataisą nebuvo pranešta kolegijoms, ji nebuvo aptarta nei Seimo, nei ŠMK posėdžiuose.
Pataisos pasekmės skaudžios: „35 milijonai eurų, skirtų MTEP veiklai kolegijose finansuoti, išnyko be pėdsako, niekam nieko nežinant ir niekam nieko nepranešus, o tai reiškia net 45 proc. sumažintą finansavimą taikomajai MTEP veiklai“, konstatuoja L. Girdauskienė. 15min.lt kalbintas A. Žukauskas sakė, kad mato minimalią savo kaltę.
Buvęs ŠMK pirmininkas detaliai paaiškino, kaip buvo rengiamas ir priimamas teisės aktas. Jis pripažino klaidą, nes nebuvo atkreiptas dėmesys, kad pataisa buvo teikta ne veikiančiam, o dar neįsigaliojusiam įstatymui. Parengus pataisos projektą jis nukeliavo į Vyriausybę, bet Vyriausybės teisininkai ir pati Vyriausybė teikdama išvadą nepastebėjo painiavos.
Projektui grįžus į Seimą, į klaidą neatkreipė dėmesio nei įstatymo pataisai priskirtas išvadų rengėjas, nei Seimo Teisės departamentas, nei ŠMK biuro teisininkas, nei ŠMK priklausantys Seimo nariai, nei – tai turbūt savaime aišku (?) – nė vienas Seimo narys, balsavęs per plenarinį posėdį.
Tiesa, buvęs ŠMK pirmininkas pamiršta Mokslo ir studijų įstatymo 73 dalies 4 punktą, pagal kurį mokslo ir studijų srities teisės aktai turi būti derinami su aukštųjų mokyklų asocijuotomis struktūromis, šiuo atveju – su Lietuvos kolegijų direktorių konfederacija. Kad tai turėjo būti padaryta, net nenorima prisiminti. Taigi, 35 milijonai eurų įstatymo pataisų konvejeryje tiesiog ėmė ir „išgaravo“, o kaltų, žinoma, nėra.
Plačiau pristatėm šį atvejį, nes jis išryškina sistemines Lietuvos teisėkūros problemas. Ne vienas priimtas įstatymas tuos, kuriuos jis palietė, verčia stebėtis ir gūžčioti pečiais. Tačiau įvertinus įstatymų priėmimo praktiką peršasi nuomonė, kad vargu ar gali būti kitaip.
Štai oficiali statistika: per 2020–2024 Seimo kadencijos metus buvo įregistruoti 4079 teisės aktų projektai, priimtas 2961 teisės aktas – vidutiniškai 7,3 teisės aktai per posėdį. Nenuostabu, kad sukantis tokiai karuselei neįmanoma atlikti išsamų kiekvieno iš šių teisės aktų vertinimą.
Gera teisėkūros praktika reikalautų, kad būtų atlikta ne tik teisinio korektiškumo analizė, bet ir priimto teisės akto poveikio vertinimas, išklausyta suinteresuotųjų šalių nuomonė, tačiau apie tai paprastai nebūna nė kalbos. Būdinga yra tai, kad prasidedant Seimo sesijai paprastai daugiau nė pusė planuojamų priimti įstatymų projektų Seime dar nėra įregistruoti, taigi jie dar nėra parengti.
Taigi, 35 milijonai eurų įstatymo pataisų konvejeryje tiesiog ėmė ir „išgaravo“, o kaltų, žinoma, nėra.
Kai projektai galų gale atkeliauja į Seimą, yra neišvengiama, kad jie bus priimami skubotai. Sunkiai paaiškinama, tačiau būdinga Seimo darbui ir trikdanti teisėkūros ypatybė, kuri atsispindi ir pateiktame pavyzdyje, tai inicijuojamos dar neįsigaliojusių įstatymų pataisos.
Kylantis poreikis keisti dar neįsigaliojusius įstatymus aiškiai liudija, kad priimant įstatymus darbas atliekamas nekokybiškai. Tokia praktika sukelia chaoso pojūtį ir sudaro prielaidas rastis klaidoms.
Daugelis priimtų įstatymų – tai egzistuojančių įstatymų pataisos. Lietuvos įstatymai ir kodeksai sudurstyti lopas ant lopo tarsi ubago sermėga. Paimkime kaip pavyzdį santykinai neseniai parengtą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą, kuris įsigaliojo 2017 m. Šis kodeksas keistas 261 kartą, ir kiekvienas pakeitimas dažnai palietė ne po vieną straipsnį.
2002 m. priimtas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas yra keistas 100 kartų, 2009 m. priimtas Mokslo ir studijų įstatymas taisytas 79 kartus. Panašiai atrodo bet kuris kitas Lietuvos įstatymas. Taip kaitaliojant įstatymus prarandamas sisteminis požiūris: naujai reguliuojama kokia nors viena problema, tačiau nesugebama įvertinti, kaip pataisa atrodys platesniame sisteminiame įstatymų paveiksle.
Priimamų įstatymų skaičius kelis kartus viršija bet kurios kitos kaimyninės valstybės, ES narės praktiką. Šios kadencijos Seime niekas nepasikeitė, įstatymų konvejeris sukasi toliau: niekam nešauna į galvą, kad priimant įstatymus vertėtų pirma devynis kartus pamatuoti ir tik po to kirpti. Rengiant kiekvieną įstatymo projektą būtinai turėtų būti numatytas konsultacijų su pilietine visuomene etapas. Teisėkūros pagrindų įstatyme apie tai kalbama, tačiau Seimas leidžia sau tokios praktikos nepaisyti.
Neperdedant galima pasakyti, kad įstatymų iniciatyvos užklumpa visuomenę tarsi kruša ar koks kitas netikėtas ir ekstremalus gamtos reiškinys.
Tai ydinga praktika, nes daugelis Lietuvos organizacijų yra sukaupusios pakankamai patirties ir kompetencijos, kad dėl siūlomų įstatymo pataisų atskirose srityse pateiktų argumentus ir kvalifikuotas išvadas, tačiau susidaro įspūdis, kad valdžios institucijos dialogo vengia tiesiog pernelyg skubėdamos, nepasitikėdamos sava kompetencija ir gebėjimu argumentuoti.
Neperdedant galima pasakyti, kad įstatymų iniciatyvos užklumpa visuomenę tarsi kruša ar koks kitas netikėtas ir ekstremalus gamtos reiškinys. Daugybę kartų stebėtas procesas: iš pradžių iš kokio nors vyriausybinio posėdžio nuteka informacija apie rengiamą įstatymo pataisą ir prasideda pasipiktinusios visuomenės bruzdėjimas, tada valdžios atstovai paneigia pasirodžiusias neoficialias žinias, o po kurio laiko pasirodo jau parengtas įstatymo projektas, patvirtinantis anksčiau kilusius nuogąstavimus.
Žiniasklaidoje kyla dar didesnis triukšmas, įstatymo pataisas kritikuoja kas netingi: ekspertai, asocijuotos sričių struktūros, politinė opozicija. Apie tai kalba visi, išskyrus pačius įstatymo rengėjus.
Paskutinis ryškus tokio proceso pavyzdys – Vyriausybės pasiūlyta mokesčių reforma. Apie ją daug kas kalba, daug kas kritikuoja, tačiau paprastai taikiniu pasirenkami atskiri reformos fragmentai, o jos koncepcija ir tikslai lieka nepaskelbti. Finansų ministras Rimantas Šadžius, kuris pagal pareigas yra pagrindinis reformos iniciatorius, išlieka nebylus, ir mažai kas pasikeitė apie šią problemą viešai prabilus net prezidentui G. Nausėdai.
Finansų ministras Rimantas Šadžius, kuris pagal pareigas yra pagrindinis reformos iniciatorius, išlieka nebylus, ir mažai kas pasikeitė apie šią problemą viešai prabilus net prezidentui G. Nausėdai.
O juk derėtų reformos koncepciją, įstatymų pataisas, kaip ir bet kurios kitos įstatymų iniciatyvos atveju, visų pirma aptarti su suinteresuotomis šalimis, siekiamus reformos tikslus išsamiai pristatyti visuomenei. Nėra privaloma priimti visų suinteresuotų grupių pasiūlymų, tačiau argumentuotai atsakyti į kritiką yra privalu.
Vyriausybė, Seimas paprastai dirba viešojo intereso labui, siūlomomis įstatymų pataisomis siekiama išspręsti realias susikaupusias problemas, tačiau valdžios atstovams nesugebant vesti diskusijos ir pateikti argumentų viešojoje erdvėje įsivyrauja kritika. Patarlė „tyla – gera byla“ turi daug išminties, tačiau šia patarle negalima vadovautis vykdant reformą.
