Turtingiausias pasaulio žmogus, kartais ironiškai vadinamas Donaldo Trumpo ministru pirmininku, verslininkas Elonas Muskas yra apsėstas minties apie mažėjančio gimstamumo pavojus ir gresiančią gilią demografinę krizę. Pasak jo, mažėjantis gimstamumas civilizacijai kelia kur kas didesnį pavojų nei bet koks kitas iššūkis, įskaitant klimato kaitą.
E. Muskas apie tai kalba jau seniai, tačiau šiandien susirūpinimą dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus reiškia ne jis vienas. Daugelis šalių įgyvendina gimstamumo skatinimo programas. Gyventojų skaičius Žemėje šiuo metu vis dar didėja, tačiau tie, kurie dėl demografinės krizės muša pavojaus varpais, įspėja, kad ilgainiui gyventojų skaičiaus mažėjimas palies visas pasaulio šalis.
Tai yra įspūdingas ir staigus paradigmos pokytis, apsisukimas priešingon pusėn, juo labiau kad, rodos, nebuvo jokio pereinamojo laikotarpio: iki šiol daugelį dešimtmečių intelektualus, visuomenininkus ir politikus kamavo mintis, kad prie katastrofos veda Žemėje sparčiai didėjantis žmonių skaičius. Vyravo įsitikinimas, kad dėl šio proceso bus išnaudoti planetos resursai, juo labiau kad kartu su žmonių skaičiaus augimu daugelyje valstybių kilo gerovė. Ji reiškė didesnį vartojimą vis labiau eikvojant Žemės išteklius.
Dar taip neseniai, 2013 metais, pasaulį apskriejo rūstus ir negailestingas garsaus televizijos laidų vedėjo, biologo sero Davido Attenborough pasisakymas, kuriame jis žmoniją palygino su Žemės maro epidemija, kurios naikinančią galią pajusime per ateinančius 50 metų. „Tai ne tik klimato kaita; tai vietos stygius – vietos, kur auginti maistą šiai milžiniškai miniai. Arba patys apribosime populiacijos augimą, arba gamta padarys tai už mus – ir jau dabar tai daro“, – sakė D. Attenborough.
Argumentų, kurie patvirtintų šią apokaliptinę pranašystę, nereikėjo toli ieškoti: tai grėsmingai ir beveik nekontroliuojamai šylantis klimatas, globaliai nykstanti, vis labiau skurstanti augmenija ir gyvūnija, nevaldomai plintanti tarša, kurios poveikis juntamas net tolimiausiuose vandenyno kampeliuose, vandenynuose besiformuojančios didžiulės plastiko salos.
Gyventojų skaičiaus augimas Žemėje sparčiai paspartėjo nuo 20 a. 6-ojo dešimtmečio. Tai lėmė medicinos progresas, geresnės sanitarijos sąlygos ir maisto gamybos pažanga. Epochą žymėjo įtakinga 1968 m. Stanfordo biologo Paulo Ehrlicho knyga „Populiacijos bomba“, kurioje buvo prognozuojama, kad dėl žmonių pertekliaus pasaulyje įvyks masinis badas ir aplinkos katastrofos.
1972 m. pasirodė įtakinga Romos klubo užsakyta studija „Augimo ribos“, kurioje pasitelktas kompiuterinis modeliavimas prognozavo, kad dėl eksponentinio ekonomikos ir gyventojų skaičiaus augimo esant ribotiems Žemės gamtiniams resursams jie bus išeikvoti ir tai lems pasaulinę krizę. Maždaug tuo metu Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) besivystančiose valstybėse pradėjo įgyvendinti gimstamumo kontrolės programas.
Gyventojų skaičiaus didėjimas kėlė susirūpinimą ne tik dėl gresiančio išteklių išnaudojimo, bet ir dėl to, kad didelis gimstamumas ir atitinkamai didelė vaikų ir jaunimo dalis besivystančių valstybių visuomenėse nepakeliamai apkrauna švietimo, socialines bei sveikatos apsaugos sistemas ir įstumia valstybes į uždarą skurdo ratą.
Romos klubo rekomendacijos ir minėtos JTO programos sukėlė nevienareikšmių vertinimų, kartais buvo vadinamos neokolonializmo politika, apaugo sąmokslo teorijomis. Vis dėlto JTO programos buvo pagrįstos švietimu ir laisvu žmonių apsisprendimu, tuo tarpu Kinijoje 1979 metais įvesta vieno vaiko politika buvo įgyvendinama drastiškomis priemonėmis, pasitelkiant priverstinius abortus, priverstinę sterilizaciją ir dideles baudas.
Prognozuojama, kad žmonių skaičius augs dar 60 metų ir pasieks 10,3 mlrd. žmonių, o po to pamažu ims mažėti.
Nepaisant viso to, gyventojų skaičius Žemėje sparčiai augo: 1900 m. Žemėje buvo 1,6 mlrd. žmonių, 1950 m. – 2,5 mlrd., 1987 m. – 5 mlrd., o šiuo metu Žemėje gyvena beveik 8,2 mlrd. žmonių. Prognozuojama, kad žmonių skaičius augs dar 60 metų ir pasieks 10,3 mlrd. žmonių, o po to pamažu ims mažėti.
Demografinei kaitai matuoti pasitelkiamas bendras gimstamumo rodiklis, kuris, kad būtų užtikrinta kartų kaita, turi būti apie 2,1 gyvo gimusio vaiko moteriai. Pietų Korėja turi žemiausią gimstamumo rodiklį pasaulyje – 0,72. JAV šis rodiklis 2024 m. siekė 1,63, o ES vidurkis 2023 m. buvo 1,38. Nė viena ES šalis nepriartėja prie rodiklio 2,1 reikšmės. Blogiausia šiuo požiūriu padėtis yra Ispanijoje (rodiklis 1,12). Nedaug geresnė padėtis Lietuvoje – 1,18.
Demografijos srityje yra ryškūs regioniniai skirtumai. Didžiausios Afrikos šalies Nigerijos bendras gimstamumo rodiklis yra 5,3, o gyventojų skaičius šioje šalyje išaugo nuo 140 mln. 2005 metais iki 235 mln. 2025 metais. Panašios tendencijos vyrauja ir kitose Afrikos valstybėse.
„Namui pastatyti reikia leidimo, medžiui pasodinti reikia leidimo, o vaiką pasidaryti – jokio leidimo nereikia“, – atsidūsta vienas iš Ericho Marios Remarque‘o „Trijų draugų“ herojų. Šioje frazėje galima įžvelgti gilesnę prasmę. Vaikų gimdymas yra susijęs su daugeliu sąlygų, tačiau šiais laikais jį daugiausia lemia asmeninis apsisprendimas, kuris ne taip lengvai pasiduoda paveikiamas išorinių veiksnių, tokių kaip valstybės ideologija ar valstybės politika.
Vaikų gimdymas yra susijęs su daugeliu sąlygų, tačiau šiais laikais jį daugiausia lemia asmeninis apsisprendimas, kuris ne taip lengvai pasiduoda paveikiamas išorinių veiksnių, tokių kaip valstybės ideologija ar valstybės politika.
Dėl šios priežasties gimstamumo skatinimas ar kontrolė tampa ypač subtiliu ir sunkiai valdomu procesu. 2021 metais Kinijos vyriausybė panaikino bet kokius vaikų skaičiaus ribojimus ir šiuo metu vykdo ne vieną lengvatų ir skatinimo programą, skirtą gimstamumui didinti, tačiau tokių programų poveikis nėra didelis.
Prievarta diegta vieno vaiko politika praėjus 40 metų atsisuko kitu galu: nepaisant visų priemonių, Kinijos bendras gimstamumo rodiklis 2023 metais siekė vos 1,09, o tai reiškia, kad šalies laukia rimta demografinė krizė.
Tai gali skambėti kaip paradoksas, tačiau didelis gimstamumas yra dažnas skurdo, lyčių nelygybės, nelygių galimybių palydovas. Taigi susiduriama su skaudžia visuomenės egzistencine problema, sistemine kontroversija: aukštesnis pragyvenimo lygis, gyventojų koncentracija miestuose, didesnė gyventojų saviraiškos laisvė, moterų emancipacija atveda prie žemesnio gimstamumo. Norint šią tendenciją pakeisti vaiko pinigai, mokesčių lengvatos, tėvadieniai, būsto programos ar kokie nors įtikinėjimai turi vien minimalų poveikį.
Lietuvos demografinė padėtis kelia didelį susirūpinimą. 2024 metais gimė vos 18,7 tūkst. vaikų, tai yra dar 2 tūkst. mažiau nei 2023 metais (palyginti – 1990 m. Lietuvoje gimė 57 tūkst. vaikų). 2024 metais Lietuvoje mirė 37,4 tūkst. žmonių, taigi dėl natūralios demografinės kaitos Lietuva neteko 18,7 tūkst. žmonių. Per pirmus 2025 metų mėnesius Lietuvoje gimė dar 10 proc. mažiau vaikų nei per atitinkamus 2024 metų mėnesius. Negana to, Lietuvos demografinė struktūra lemia tai, kad natūralios gyventojų mažėjimo tendencijos nepavyks pakeisti net ir geriausiu atveju.
Tokia padėtis turės daug neigiamų ir netgi grėsmingų pasekmių. Pavyzdžiui, „Sodros“ biudžetas formuojamas kiekvienais metais iš surenkamų mokesčių, kurie daugiausia priklauso nuo dirbančių žmonių skaičiaus, todėl drastiškai mažėjant dirbančių žmonių skaičiui bus neįmanoma palaikyti deramo pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžio. Kiekvienais metais dirbančių žmonių mažėjant keliomis dešimtimis tūkstančių, pasijus įtampa darbo rinkoje.
Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kad gerai parengta šalies infrastruktūra ir veikianti ekonomika bus apleista dėl žmonių stygiaus. Realistiška yra manyti, kad Lietuva, kaip ir visos išsivysčiusios Vakarų šalys, neišvengs imigracijos, juo labiau šis procesas jau vyksta. Reikia aiškiai suprasti, kad jis nekompensuos demografinių natūralios gyventojų kaitos praradimų, tačiau padėtį gali sušvelninti.
Šiuo požiūriu esminis dalykas yra atvykstančių žmonių integracija. Rasė ir kilmė negali būti žmonių skirstymo pagrindas, tačiau kalbos ir kultūros klausimas yra itin aktualus. Raktas į veiksmingą integraciją glūdi, visų pirma, švietimo sistemoje. Deja, Lietuvoje stokojama bent kiek rimtesnio požiūrio į integracijos politiką, o švietimo sistema atrodo sutrikusi, kartais ir bejėgė.
Realistiška yra manyti, kad Lietuva, kaip ir visos išsivysčiusios Vakarų šalys, neišvengs imigracijos, juo labiau šis procesas jau vyksta.
Ar ji yra palanki integracijai, o gal vis dar gyvena atskirties įtvirtinimo nuotaikomis? Manau, artimesnis tiesai yra antrasis variantas, o rimtos su demografija susijusios problemos kol kas nedrįstama netgi įvardyti. Politikai kratosi pareigos numatyti įvykius, žvelgti kelis dešimtmečius į priekį, nors, manau, tai yra jų pareiga.
Grįžtant prie komentaro pradžios: ar E. Musko baimė dėl žmonijos išnykimo yra pagrįsta? 1900 metais Žemėje gyveno 1,6 mlrd. žmonių, ir tada niekam neatrodė, kad jų yra pernelyg mažai ir žmonijai gresia išnykti. Šiuo metu, kai Žemėje gyvena 8,2 mlrd. žmonių ir jų skaičius vis dar auga, nemiegoti naktimis laukiant „apokalipsės“ dėl galimo žmonijos išnykimo, kaip tai daro E. Muskas, yra grynas nesusipratimas, juo labiau JAV gyventojų skaičius, nors nemažai tai lėmė imigracija, per pastaruosius du dešimtmečius padidėjo nuo 295 mln. iki 336 mln.
Tiesa, E. Muskas kartais kalba apie grėsmę „civilizacijai“. Gal ir galima būtų suprasti tokių nuogąstavimų aktualumą, nors iš E. Musko lūpų jie skamba keistai. Civilizacija yra susijusi su kultūra, vertybėmis, tačiau neatrodo, kad dabartinei JAV administracijai, taip pat ir jai priklausančiam E. Muskui, tai bent kiek rūpėtų.
Išpažįstamas stipriųjų ir didžiųjų kultas, demokratijos normų nepaisymas, tarptautinės tvarkos pamynimas, aklas savo interesų gynimas ir mėginimas traktuoti pasaulio procesus vien kaip naudingus ar mažiau naudingus verslo sandorius – tai yra tas žemiausias bendras vardiklis, kurį tam tikra kategorija žmonių supranta ir vertina bet kurioje geografinėje platumoje, tačiau tai negali būti civilizacijos pagrindas.
