„Facebook“, „Instagram“ ir dar kelis socialinius tinklus valdančios bendrovės savininkas Markas Zuckerbergas paskelbė, kad bendrovė baigia faktų tikrinimo projektą Jungtinėse Valstijose. Jį pakeis kur kas paprastesnė ir ne tokia efektyvi bendruomenės narių pranešimų praktika. M. Zuckerbergo valdomi portalai persitvarkys pagal socialinio tinklo „X“ pavyzdį, kurio savininkas Elonas Muskas jau anksčiau atsisakė griežtesnės priežiūros. Deja, tai lėmė, kad buvo atverti vartai sąmokslo teorijoms ir šmeižto kampanijoms. Verta pažymėti, kad kai kuriose iš šmeižto kampanijų aktyviai dalyvauja ir pats savininkas.
Kadenciją pradedantis JAV prezidentas Donaldas Trumpas kalba apie „cenzūros atsisakymą“ ir „žodžio laisvės sugrąžinimą“. Tiesa, cenzūros JAV ir iki šiol nebuvo, tačiau prezidento žodžiai reiškia naują požiūrį į informacijos sklaidą. Socialiniai tinklai turi milijardus vartotojų daugelyje pasaulio valstybių, tarp jų ir Lietuvoje, ir į tai, kad kardinaliai keičiasi požiūris į informacijos srautų šiuose socialiniuose tinkluose valdymą, negalima numoti ranka, nors kiekvienai šaliai šioje srityje bus būdingos savos ypatybės.
Naujos techninės galimybės atveria kelius platinti kur kas didesnį informacijos kiekį. Žmonija tokią revoliuciją išgyveno jau ne kartą. Tokie lūžiai žmonijos istorijoje buvo atradus raštą, po to – išmokus spausdinti knygas, pradėjus leisti laikraščius, atsiradus internetui. Visai nesena naujovė – socialiniai tinklai. Verta susimąstyti apie tai, kaip informacijos suvokimą ir tiesos kriterijus lemia technikos pažanga ir besikeičiančios technologinės galimybės. Žvelgiant į istoriją galima užčiuopti tam tikrų dėsningumų. Technikos pažanga lemia didesnę informacijos sklaidą, o šią šiuolaikinis Vakarų žmogus paprastai sieja su pažanga, prietarų atsisakymu ir mokslinės tiesos įsigalėjimu. Vis dėlto tokią nuomonę reikėtų priimti su didelėmis išlygomis.
Verta susimąstyti apie tai, kaip informacijos suvokimą ir tiesos kriterijus lemia technikos pažanga ir besikeičiančios technologinės galimybės.
Pasak istoriko ir populiaraus autoriaus Yuvalio Noah Harari, informacijos gausa nereiškia, kad atsiranda daugiau galimybių išryškėti tiesai, nes dauguma informacijos yra tiesiog informacinis triukšmas. Verta susimąstyti ir apie tai, kad informacija visų pirma gali būti skirta ne žinioms perduoti, o žmonių tarpusavio ryšiui užmegzti, tuo tarpu šis ryšys dažnai formuojasi ne racionalių argumentų pagrindu – čia svarbų vaidmenį vaidina emocijos. Atitinkamai tokia emocijas žadinanti informacija yra itin paklausi, net jeigu tai sąmokslo teorijos ar kurstantys šūkiai.
Garsus 18 a. mąstytojas Jeanas-Jacques‘as Rousseau išreiškė skeptišką požiūrį į rašto atradimą. Savo ankstyvajame traktate „Apie žmonių nelygybės kilmę“ jis teigė, kad raštas buvo skirtas tam, kad būtų įtvirtinta galingųjų valia ir pavergtųjų paklusnumas, o garsiajame veikale apie visuomenės sutartį mąstytojas rašė, kad Aleksandrijos biblioteka turėjo būti sudeginta, nes knygų išmintis yra arba bevertė, arba kenksminga, o spausdintas žodis, juo labiau, leido neribotai plisti ir laikui bėgant įsitvirtinti žmonijos sąmonėje netinkamoms mintims.
Kad ir kaip mes šiandien vertintume šias mintis, Jeano-Jacques‘o Rousseau samprotavimai verčia susimąstyti apie tai, kad pažangos kelias nėra visada tiesus ir aiškus, kad jame nesame apsaugoti nuo klystkelių ir kartais labai skausmingų praradimų. Negana to, informacijos sklaidos pokyčiai turi politinių pasekmių, kurios gali būti visai ne tokios, kokių tikimės ir kokias prognozuojame.
Harari primena, kad spaudos atradimas 15 a. viduryje visų pirma lėmė ne mokslo žinių, o įvairių kurstančių aistras knygų sklaidą, o religinę nesantaiką ir inkvizicijos laužus. Populiaria knyga tapo ne koks mokslo traktatas, o „Raganų kūjis“, kuris gerokai prisidėjo prie didelio raganų medžioklės paplitimo. Galų gale 17 a. pirmoje pusėje didžia dalimi dėl nesutaikomos konfesinės priešpriešos, kurią lėmė visų pirma informacijos sklaida, kilo žiaurus ir niokojantis Trisdešimtmetis karas, po kurio prireikė ištiso šimtmečio, kad Europoje būtų atkurti ekonominiai ir socialiniai ryšiai.
Informacijos sklaidos pokyčiai turi politinių pasekmių, kurios gali būti visai ne tokios, kokių tikimės ir kokias prognozuojame.
Pasak Harari, laikraščiai sudarė prielaidas pažangesnei, institucionalizuotai informacijos sklaidai. Tačiau ir laikraščių istorija turi savų vingių. Ypač laikraščių jėga atsiskleidė per Prancūzijos revoliuciją. Tačiau per ją laikraščiai nebuvo informacijos priemonės, kurios būtų kėlusios tikslą pateikti iš kelių šaltinių patikrintą informaciją ir subalansuoti skelbiamas nuomones. Tai veikiau buvo atskirų grupuočių propagandos įrankiai, kurie buvo naudojami nesiskaitant su jokiomis priemonėmis, platinant šmeižtą, melą, sąmokslo teorijas, kurstant pjudymo kampanijas. Laikraščiai kartu su šmeižikiškais politiniais pamfletais (libelle) vaidino lemtingą vaidmenį ne tik nuverčiant monarchiją, bet ir skatinant nežabotą teroro siautėjimą.
Galima daug kalbėti apie tai, kokią galią įgyja propaganda totalitarinių režimų rankose, tačiau tai atskira, nors ir glaudžiai susijusi tema. Šiame komentare apsiribokime pastebėjimais apie techninių informacijos sklaidos galimybių kaitą ir šios kaitos nulemtas pasekmes.
Vieną tokios kaitos aspektų ypač aštriai pajuto Lietuva. Turiu omenyje anoniminių komentarų praktiką, kuri Lietuvos naujienų portaluose buvo įsitvirtinus ilgiau nei dešimtmetį, pradedant apie dutūkstantuosius. Daugumoje valstybių ir daugelyje solidžių portalų Vakaruose redakcijos straipsnius galėjo komentuoti tik registruoti vartotojai, tuo tarpu Lietuvoje susiklostė anoniminių komentatorių praktika. Tai sukėlė tikrą šoką visuomenėje, juolab daugelis žmonių nesugebėjo suprasti skirtumo tarp žurnalistų profesionaliai parengtos informacijos ir komentarų, kuriuos galėjo rašyti bet kas ir bet kaip.
Anoniminių komentarų srityje vyko nevaldomi procesai, o savo energija ir pateiktos informacijos kiekiu anoniminiai komentarai nukonkuruodavo žurnalistinę medžiagą. Daugelis vartotojų net nesivargindavo skaityti žurnalistų pateikto teksto: apsiribodavo pavadinimu ir iškart pereidavo prie anoniminių komentarų. O šie kuo puikiausiai iliustravo Harari tezę: ten buvo informacijos kriokliai ir jos šniokštimas, mažai ką bendro turintis su tiesa ir faktais. Anonimiškumą daugelis suprato kaip leidimą ir galimybę neriboti savęs jokiomis moralės normomis, lieti tamsiausias emocijas. Patyčios ir šmeižimas tapo įprastu dalyku.
Straipsnio vertingumas portale buvo tapatinamas su komentarų skaičiumi, o tai konstatavus anoniminius komentarus ėmė rašyti ir pačios portalų redakcijos, ir viešųjų ryšių kampanijos, ir įvairiausios, tarp jų užsienio agentūros. Prisimenant tuos laikus galima sakyti, kad atsispirti komentarų, kuriuose vyravo negatyvi gaida, hipnozei buvo beveik neįmanoma. Isteriška, negatyvi, nihilistiška dvasia paveikė ir žurnalistų darbą. Mokslinių tyrimų šioje srityje nėra atlikta, tačiau galima įtarti, kad informacinės piktžaizdės nemažai prisidėjo prie itin negatyvios tuo metu šalyje tvyrojusios nuotaikos, socialinių ryšių irimo, visuotinio įtarumo, nepasitikėjimo institucijomis, nusivylimo valstybe ir galų gale prie lemtingų emigracijos srautų augimo.
Anonimiškumą daugelis suprato kaip leidimą ir galimybę neriboti savęs jokiomis moralės normomis, lieti tamsiausias emocijas.
Tačiau šios istorijos pabaiga yra laiminga. Nepaisant to, kad padėtis netilpo į sveiko proto rėmus, griežtesnių priemonių nebuvo imtasi suprantant, kad žodžio laisvės ribojimas net turint geriausias paskatas visada yra nevienareikšmis ir kelia grėsmę demokratijai. Galų gale nutiko taip, kad naujienų portalams pernelyg išaugo kaina stebėti ir šalinti nesibaigiančius šmeižikiškus ir įstatymus pažeidžiančius anoniminius komentarus, o jų keliamą intrigą nustelbė socialiniai tinklai. Komentarai tapo vis labiau reguliuojami. Informacinė erdvė ilgainiui išsivalė pati tarsi užterštus vandenis plukdanti upė, o tai yra geriausia išeitis.
Šio amžiaus pirmojo dešimtmečio viduryje įsivyravo euforija dėl plintančio interneto teikiamų galimybių ir jo įtakos žodžio laisvei. Mėginant prognozuoti ateitį atrodė neišvengiama, kad valstybių sienas įveikiantis internetas sujungs žmones ir užtikrins informacijos sklaidą net ir tose šalyse, kuriose ribojama žodžio laisvė, o gyventojai neturi galimybės gauti patikrintos informacijos. Įvertinus šaltojo karo patirtį ir informacijos sureikšminimą tais laikais, kai sovietų slopinamos radijo stotys „Amerikos balsas“ ir „Laisvosios Europos radijas/Svoboda“ atrodė svarbiu kovos už demokratiją įrankiu, buvo tikimasi, kad dėl interneto subraškės diktatoriški režimai ir demokratija galės žengti tvirtesniu žingsniu į tolimiausius žemės kampelius.
Ir iš tikrųjų socialiniai tinklai suvaidino vaidmenį vadinamajame Arabų pavasaryje 2010–2012 m. Tačiau Arabų pavasario rezultatai galų gale iš esmės nebuvo pozityvūs, o pati interneto plėtra ilgainiui ne tik nepaskatino demokratijos įsigalėjimo, tačiau, galima įtarti, prisideda prie demokratijos eižėjimo net ir brandžios demokratijos šalyse.
Visų pirma paaiškėjo, kad internetą galima riboti, ir tai daro Kinija, Rusija bei kitos valstybės. Tačiau atsiskleidė dar svarbesnis dalykas: tai, ko žmonėms labiausiai reikia, nėra tiesa ir patikrinti faktai. Kur kas paklausesnė yra emocijas žadinanti, į tinklus ir bendruomenes žmones sujungianti informacija, net jeigu tai fake news, sąmokslo teorijos, kvailinimas bei šmeižtai.
Socialinių tinklų informacijos pateikimo algoritmai dažnai vartotojui perša būtent tokią „populiarią“ informaciją ir dar tokios pakraipos, kuriai vartotojas ir šiaip teikia pirmenybę. Negaudamas alternatyvios informacijos vartotojas užsidaro informaciniame burbule. Tokiu būdu sudaromos sąlygos demonizuoti priešingos stovyklos žmones. Tai lemia visuomenės poliarizaciją, kuri ryškiai paveikė jau ne vieną Vakarų valstybę.
Atsiskleidė dar svarbesnis dalykas: tai, ko žmonėms labiausiai reikia, nėra tiesa ir patikrinti faktai.
Tačiau ir tai nėra blogiausia iš to, kas vyksta socialiniuose tinkluose. Žmonės socialiniuose tinkluose pateikia daug ir pozityvios, ir destruktyvios informacijos, tačiau jeigu tai iš tikrųjų žmonių kūryba, ji visada nusipelno dėmesingo traktavimo. Tačiau jeigu į informacijos gamybą ar jos platinimą įsitraukia algoritmai, botai ir fiktyvios paskyros, imituojančios realius žmones, atsiranda visai kito lygmens problema. Tai sudaro prielaidas didžiulio masto manipuliacijoms ir įtakoja politinį procesą. Tačiau šią problemą sunku aiškiai identifikuoti. Kol kas nėra nei techninių, nei juridinių prielaidų veiksmingai su ja kovoti.
Iš to, kas pasakyta, galima padaryti išvadą, kad atsiradusios naujos techninės galimybės didesnei informacijos sklaidai visų pirma sukelia padidintą emocijomis įkrautos, vienpusiškos ir kraštutinai šališkos informacijos sklaidą, o šito pasekmės gali būti neprognozuojamos ir didžiai nepalankios. Būtent tokias tendencijas iš naujo atveria pastarieji pokyčiai socialiniuose tinkluose, o problemos mastą dar padidina prasidedanti dirbtinio intelekto era.
Dirbtinis intelektas kuo aktyviausiai dalyvaus visuose informacijos sklaidos procesuose. Žmonės sukūrė socialinius tinklus, tačiau dabar jie yra tarsi iš butelio išleistas džinas: nežinome, kokios jų galimybės, ką jie padarys, kokie pavojai gali iškilti.
Prisidengus žodžio laisvės šūkiu atsiranda prielaidos vienų ar kitų interesų naudai panaudoti visagalius socialinių tinklų algoritmus, kurių veikimo principų nežino nei visuomenė, nei priežiūros institucijos. Žengiame į erą, kai įslaptinti algoritmai pradės ženkliai įtakoti rinkimų rezultatus. Atrodo, tai jau vyksta. Ši problema yra iki šiol nepatirto ir neregėto sudėtingumo, nes ji, viena vertus, susijusi su techninėmis sunkiai įkandamomis detalėmis, kita vertus, su globaliais reiškiniais ir galingų korporacijų veikla. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia apie tai galvoti, tam ruoštis ir ieškoti sprendimų.
