Kritikuodamas JAV prezidento Donaldo Trumpo politiką Demokratų partijos senatorius Cory Bookeris pasakė ilgiausią kalbą Senato istorijoje, kuri truko net 25 valandas ir 5 minutes. Ši kalba sulaukė milžiniško dėmesio. Tiesioginė kalbos transliacija „TikTok“ platformoje surinko daugiau nei 350 milijonų „patinka“ paspaudimų, ir tai toli gražu ne viskas. Pradėta kalbėti, kad ši kalba gali tapti postūmiu Demokratų partijos atgimimui, o C. Bookeris – argi jis, sugebėjęs taip ilgai kalbėti ir galų gale metęs pirmą įsimintiną iššūkį D. Trumpui, negalėtų tapti kandidatu į prezidentus?
JAV Demokratų partija išties atrodo sutrikus, jos lyderiai nepastebimi, ir iki šiol šios partijos gretose nebuvo matyti deramos atsvaros D. Trumpui. Tiesa, galima klausti, ar tai yra išties svarbu – juk Demokratų partija gyvuoja, ir visi žino, kad jos vertybės yra kitos nei tos, kuriomis vadovaujasi D. Trumpas. Rinkėjai turi pasirinkimą.
Neseniai paskelbtame interviu Barackas Obama priminė, kad svarbiausia institucija demokratijoje yra pilietis, eilinis žmogus, kuris, pasak buvusio JAV prezidento, atsakydamas į D. Trumpo veiksmus turi tarti savo žodį. Vis dėlto tenka pripažinti, kad šis argumentas iki galo galiotų tik tokiu atveju, jei demokratija būtų viso labo teorinis konstruktas. Realybėje lyderiai politikoje vaidina labai svarbų vaidmenį, o kartais atrodo, kad lemiamą.
Išskirtinis C. Bookerio poelgis pasiekė daugiau, nei rengiami protestai ar rašomos peticijos. Pasitelkus šio C. Bookerio poelgio pavyzdį galima kelti klausimą, kas yra svarbiau: visuomenės nuomonė ar atskiro asmens lyderystė? Vieno atsakymo į šį klausimą nėra. Juo labiau nuomonė apie tai, kiek politikoje ir istorijoje lemia asmenybės, nuolat kinta.
2022 m. vasario mėnesį Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą daugelis apžvalgininkų ir politikų ją vadino vieno iškreiptai pasaulį matančio žmogaus karu. Pylėsi daugybė spėlionių ir pranešimų apie blogėjančią V. Putino sveikatą ar prieš jį rengiamą pasikėsinimą tokiu būdu puoselėjant viltį, kad nelikus Putino karas pasibaigs ir išnyks Rusijos grėsmė.
Šiuo metu, praėjus daugiau nei trejiems karo metams, požiūris gerokai pakito. Dauguma analitikų ir politikų sutaria, kad imperinės ir šovinistinės pretenzijos slypėjo giliai Rusijos visuomenėje ir kad šios šalies problema išliktų net Putinui nužengus nuo scenos.
Apie tai, kokį vaidmenį asmenybės vaidina istorijoje, itin daug buvo diskutuojama XIX a. Tradiciškai istorija yra suvokiama kaip asmenybių darbų istorija: vienas ar kitas valdovas, karalius, imperatorius, caras kažką nukariavo, kažką pastatė, davė privilegiją, pasirašė sutartį. Ryškiausiai šį požiūrį įkūnijo škotų istorikas ir filosofas Thomas Carlyle’as, tvirtai gynęs nuomonę, kad pasaulio istorijos variklis yra stiprios asmenybės.
G. W. F. Hegelis, kuris mėgino pagrįsti teleologinį požiūrį į istoriją, manė, kad istorinės asmenybės tėra Absoliučios dvasios įrankiai – jie realizuoja idėjas, kurios jau „brendo“ istorinėje būtinybėje. Karlas Marxas savo veikaluose dar labiau sumenkino unikalų asmenybės poveikį istorijai įrodinėdamas, kad žmogaus veiksmus lemia jo socialinė klasė, ekonominės sąlygos ir santykiai.
Levas Tolstojus, rašydamas „Karą ir taiką“, buvo apsėstas klausimo apie asmenybių įtaką istorijai. Jis buvo įsitikinęs, kad asmenybės, nors ir kokios didžios būtų, tai viso labo bangos istorijos jūroje, jų įtaka yra iliuzija (romane vaizduojamas tokios iliuzijos apimtas Napoleonas), nes istoriją nulemia visuomenės sąmonė ir milijonai eilinių žmonių sprendimų.
Išskirtinis vaidmuo asmenybėms teko pastarojo laiko JAV politikoje. Lūžio tašku ir lemtingu momentu tapo 2024 m. birželio 27 d. prezidento J. Bideno ir D. Trumpo televizijos debatai, kuriuose ideologinių oponentų nuostatų reikšmė pasitraukė į antrąjį planą, o svarbiausiu debatų rezultatu tapo pasėta rimta abejonė, ar demokratų kandidatas į prezidentus J. Bidenas dėl solidaus amžiaus galės dar vieną kadenciją tinkamai vykdyti prezidento pareigas.
Savo ruožtu D. Trumpo sėkmės istorijoje didelį vaidmenį suvaidino jo asmenybė, jo veiklos stilius, jo ryžtas, energija, atkaklumas. Pasitikėjimas politiku, dalies rinkėjų matomas politiko žavesys yra toks didelis, kad priverčia užmerkti akis prieš atvirai demonstruojamą korupciją, skleidžiamą cinišką visuomenės supriešinimą, ilgamečio valstybės įdirbio nubraukimą vienu neatsakingu mostu.
Kita vertus, vertinant D. Trumpo veiklą ir nuostatas pagal visuomenėje susiklosčiusių aplinkybių ir asmenybės įtakos skirtį, galima atrasti savotiškai vertingų įžvalgų. Iš vienos pusės, akivaizdu, kad D. Trumpas atstovauja aiškiai ideologinei krypčiai ir visuomenės sluoksniams, kuriuose subrendo nepasitenkinimas vertybine kairiųjų politika, kurie taip pat sureikšmina imigracijos keliamas problemas ir pasisako už valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimą, todėl atitinkami D. Trumpo priimami sprendimai turi aiškų pagrindą. Net ir skeptiškas požiūris į Ukrainą ir jos kovą reiškiasi ne tik D. Trumpo aplinkoje, bet ir kiek platesniuose visuomenės sluoksniuose.
Pasitikėjimas politiku, dalies rinkėjų matomas politiko žavesys yra toks didelis, kad priverčia užmerkti akis prieš atvirai demonstruojamą korupciją, skleidžiamą cinišką visuomenės supriešinimą, ilgamečio valstybės įdirbio nubraukimą vienu neatsakingu mostu.
Tačiau yra kita D. Trumpo prioritetų grupė, kuri yra negirdėta neregėta ir išimtinai gimė D. Trumpo galvoje. Be D. Trumpo, niekas JAV rimtai nesvarstė užkariauti Kanados, nupirkti Grenlandijos, perimti Panamos kanalo valdymą. Jokia politinė jėga, jokie ekonomistai, apžvalgininkai ar visuomenės veikėjai niekada nesiūlė JAV atsitverti muitais, juolab jų lygį nustatant iš piršto laužta beprasme formule.
Tad jeigu įvestieji muitai nebūtų skaudus ir pavojingas dalykas, būtų išties įdomu stebėti, kokią įtaką ši D. Trumpo niekuo nepagrįsta, nepaaiškinama ir pavojinga saviveikla turės ekonomikai ir, žinoma, paties prezidento populiarumui.
Tvirtų lyderių ilgesys – nuolatinė daugelio apžvalgų ir atsiliepimų tema. Atsigrįžtama į praeitį. Nostalgija dažniausiai siejama su JAV prezidentu Ronaldu Reaganu ir Jungtinės Karalystės premjere Margaret Thatcher, kurie buvę tvirti lyderiai, jie esą atitinkamai susitvarkytų su šių dienų problemomis.
Ypač didelis nusivylimas reiškiamas ES lyderiais, kurie esą nėra stiprūs ir negali suvienyti Europos svarbių klausimų sprendimui. Tačiau dabartinių ES lyderių pateisinimui galima pasakyti, kad gilios daugelio šalių demokratijos tradicijos, taip pat faktas, kad parlamentinėse demokratijose premjerai dažniausiai vadovauja koalicinėms vyriausybėms (taigi turi atstovauti ne tik sau ar savai partijai, tačiau kur kas platesniam pažiūrų spektrui) ir buvusi tolygi šalių raida nėra palanki stipriems lyderiams atsirasti.
Nostalgija dažniausiai siejama su JAV prezidentu Ronaldu Reaganu ir Jungtinės Karalystės premjere Margaret Thatcher, kurie buvę tvirti lyderiai, jie esą atitinkamai susitvarkytų su šių dienų problemomis.
Buvo laikoma, kad visuomenėse yra sutarimas svarbiausiais vertybiniais klausimais, o demokratinės valstybės vadovo pareiga visų pirma yra suderinti įvairių visuomenės grupių interesus ir užtikrinti šalies pažangą. Aštrėjančios problemos, visuomenės susiskaldymas demokratinėse valstybėse daro aktualesnį ir lyderystės klausimą.
Vis dėlto galima klausti, koks tas stiprus lyderis galėtų būti tokiomis sąlygomis, nes bet koks radikalesnis sprendimas bus palankiai priimtas vienos visuomenės dalies, tačiau sulauks griežtų kitos dalies protestų.
Dar sunkiau įsivaizduoti, koks galėtų būti ES lygmens lyderis, nors apie tokį lyderį taip pat dažnai prabylama. Pagal ES institucinę sandarą svarbiausi veikėjai, priimantys sprendimus, yra valstybės narės. Neretai tenka susidurti su akivaizdžiu paradoksu: tie patys politikai ir visuomenės veikėjai, kurie griežtai pasisako už didesnį ES valstybių narių suverenitetą, taip pat reikalauja didesnės ES lygmens lyderystės.
Kažkodėl įsivaizduojama, kad jei ES lygmeniu atsiras lyderystė, ji bus tokia ir remsis tokiomis vertybėmis, kokias išpažįsta lyderystės reikalavimą keliantis veikėjas. ES gyvuoja didžiulė įsitikinimų ir vertybių įvairovė, ir ryški lyderystė, nesuderinus įvairių interesų, galėtų nuversti tik į ES susiskaldymą.
Negana to, ES lyderiai tampa savo šalių politinės padėties įkaitais. Ne paslaptis, kad ES daug lemia neoficiali galingiausių valstybių, Vokietijos ir Prancūzijos, jungtis, todėl į šių šalių vadovus dažniausiai žvalgomasi tikintis lyderystės. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas tikrai nori būti Europos lyderis. Deja, toji lyderystė pernelyg dažnai apsiriboja viso labo skambiais pareiškimas.
Tam nepadeda ir trapi E. Macrono, kaip Prancūzijos prezidento, padėtis: jis turi itin menką rinkėjų pasitikėjimą, o jo partijų koalicija prarado daugumą Prancūzijos parlamente. Skelbdamas savo požiūrį į Rusijos agresiją Ukrainoje E. Macronas niekaip neapsisprendžia, kas jam svarbiau, įvaizdis, ar realūs darbai, konjunktūra ar tikroji lyderystė, bendro Europos veikimo sutelkimas ar jo paties laviravimas vidaus politikoje. Net ir turint pateisinimų šiai jo laikysenai toks vinguriavimas negali neerzinti
Vokietijos kanclerio postą netrukus turėtų užimti krikščionis demokratas Friedrichas Merzas. Jis pasisako už Vokietijos gynybos pajėgumų didinimą, tačiau daugiau apie jį kol kas sunku ką nors pasakyti, išskyrus tai, kad jis tikrai skirsis nuo savo pirmtakės krikščionės demokratės kanclerės Angelos Merkel, kuri, kol buvo poste, daug kam atrodė stipri Europos lyderė, tačiau šiuo metu jos palikimą norisi nustumti kuo toliau į šalį.
Dabartiniai Lietuvos vadovai pasižymi nuosaikia laikysena ir, už Lietuvos sienų kaupiantis grėsmėms, prioritetą akivaizdžiai suteikia įtaigioms kalboms ir raminantiems žodžiams. Atrodo, kad tokia pozicija tenkina didžiąją dalį Lietuvos visuomenės. Jei įtampa didės, didės ir stiprių lyderių poreikis.
Tikslaus paaiškinimo, kokia asmenybių reikšmė politikoje ir istorijoje, niekas niekada nepateiks. Akivaizdu, kad įtakos istorijoje besiklostantiems įvykiams turi ir asmenybės, ir visuomeninės sąlygos, tačiau asmenybių reikšmė itin išauga kilus krizėms.
