Per praėjusius 2024 metus Lietuvoje įvyko net treji rinkimai. Jie išryškino nieko gero nežadančias Lietuvos politinės sistemos tendencijas. Visų pirma krinta į akis tai, kad svarbiausios politinės partijos stokoja energijos bei lyderystės. Toks apsnūdimas neapsiėjo be pasekmių: buvo įtraukta į valdančiąją koaliciją ir tuo būdu legitimuota radikali politinė partija „Nemuno aušra“. Tie, kurie žengė tokį kontroversišką žingsnį, apsiskaičiavo – užuot konsolidavę paramą stipresnei vyriausybei, jau nuo pat pradžių įsivėlė į klampų politinį stumdymąsi ir ginčus. Tačiau bėgant laikui toks žingsnis gali turėti dar rimtesnių pasekmių.
Prorusiškas veikėjas Eduardas Vaitkus buvo vadintas paraščių politiku, tačiau per prezidento rinkimus jis gavo 7,33 proc. balsų. Taigi ši parama jam nėra didelė, tačiau apčiuopiama. Remigijaus Žemaitaičio tik Seimo rinkimams iš atsitiktinių žmonių suburta radikali partija „Nemuno aušra“ per rinkimus Seimo daugiamandatėje apygardoje gavo 14,99 proc. balsų, ji tapo trečia pagal dydį partija Seime. Nors didžiuma svarbiausių žiniasklaidos priemonių R. Žemaitaitį vertina itin kritiškai ir aštrios kritikos srautas yra ganėtinai ženklus, apklausų duomenimis, šį politiką teigiamai vertina maždaug pusė gyventojų. Tai duomenys, kurie atskleidžia, kokiame burbule gyvena kita pusė Lietuvos, kuri, atrodo, neturi jokio sąlyčio su vadinamuosius protesto balsus gimdančia realybe.
Pastaruoju metu įvairiose Europos valstybėse galima pastebėti netradicinių ir radikalių politikų bei partijų iškilimą: Donaldo Trumpo JAV, Marin Le Pen Nacionalinio sambūrio Prancūzijoje, partijos „Alternatyva Vokietijai“ Vokietijoje, Laisvės partijos Austrijoje, Geerto Wilderso Laisvės partijos Nyderlanduose, „Vox“ Ispanijoje, Švedų demokratų Švedijoje, Suomių partijos Suomijoje, Roberto Fico ir Slovakų nacionalinės partijos Slovakijoje, Konservatyviosios liaudies partijos Estijoje. Šis sąrašas toli gražu nėra pilnas. Reikia turėti omenyje Europos radikalėjimo bangą, nes šio konteksto negalima išleisti iš akių nagrinėjant Lietuvos politinę raidą.
Vis dėlto Lietuvos politinės sistemos radikalėjimas turi visiškai kitą pobūdį, lyginant su aukščiau pateiktais pavyzdžiais. Radikalių partijų iškilimas įvairiose valstybėse paprastai yra siejamas su charizmatiškais lyderiais, kurie eksploatuoja realius visuomenės skaudulius. Tuo tarpu Lietuvos praktika ir patirtis yra unikali – reikia pripažinti, kad „Nemuno aušrai“ teko vadinamieji protesto balsai, tačiau, kita vertus, pozicijos šiai partijai buvo užleistos iš esmės be kovos. R. Žemaitaitis įgijo blogą vardą dėl antisemitinių pareiškimų ir geba kandžiai atsiliepti apie kitų politinių partijų politikus, tačiau tuo jo sugebėjimai ir apsiriboja. Bene svarbiausia jo programinė nuostata buvo paviešinti KGB bendradarbius (paneigiant anksčiau duotus valstybės įsipareigojimus ir pažadus), tačiau kažin ar tai yra jau toks ypač rinkėjams rūpintis ir patrauklus dalykas. Beje, ši nuostata nebuvo įtraukta į naujosios vyriausybės programą.
Lietuvoje veikia daug politinių partijų, tačiau dominuoja dvi viena kitai oponuojančios politinės jėgos: socialdemokratai ir konservatoriai. Būdinga tai, kad abi šios politinės jėgos pastaruoju metu pametė kryptį, prarado energiją ir lyderystės gebėjimus. Tai akivaizdu matant skurdžią, ugnelę praradusią partijų komunikaciją, dialogo su pilietine visuomene stoką, smulkmeniškos intrigas ir negebėjimą principingai spręsti partijų nariams kilusias etines problemas.
Susidaro įspūdis, kad socialdemokratams jau senokai prioritetu tapo gerų santykių su prezidentu deklaravimas, o ne pačios partijos įtvirtinimas. Partija galų gale surado savo populiarią lyderę Viliją Blinkevičiūtę, tačiau V. Blinkevičiūtės vadovavimas partijai iš Briuselio ir tai, kad ji vengia prisiimti atsakomybę, negalėjo neturėti pasekmių. Viena solidžiausių Lietuvos politinių partijų neiškėlė kandidato prezidento rinkimuose, o nuolatinis V. Blinkevičiūtės išsisukinėjimas nuo atsakymo į klausimą, kokias pareigas ji sutiktų eiti, metė šešėlį ant ne vienos socialdemokratų rinkimų kampanijos.
Nemažiau krinta į akis tai, kad konservatorius socialdemokratai piešė didesniu savo oponentu nei „Nemuno aušrą“, kurią pripažinus iš esmės keičiasi politinio žaidimo taisyklės.
Tuo tarpu Lietuvos praktika ir patirtis yra unikali – reikia pripažinti, kad „Nemuno aušrai“ teko vadinamieji protesto balsai, tačiau, kita vertus, pozicijos šiai partijai buvo užleistos iš esmės be kovos.
Gabrielius Landsbergis kaip Lietuvos užsienio reikalų ministras, ištobulino komunikaciją socialiniame tinkle „X“, kur sulaukė 140 tūkst. sekėjų, tačiau kaip partijos pirmininkas jis buvo daugelį metų iš esmės nepastebimas. Aktualiais partijos ar Vyriausybės programos klausimais G. Landsbergis pasisakydavo tik retais išskirtiniais atvejais. Kitas svarbus konservatorių žmogus ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė niekada nepasižymėjo gerais komunikacijos gebėjimais, negana to, pastaruosius dvejus metus netgi neturėjo atstovo spaudai. Abiejų lyderių komunikacija dažnai apsiribodavo apsikeitimu kandžiais žodeliais su prezidentu Gitanu Nausėda, tačiau šiuose pasišpilkavimuose laimėtoju išėjo gerokai visuomenėje populiaresnis prezidentas.
Dar reikia pridėti tai, kad abiejų svarbiausių partijų, socialdemokratų ir konservatorių, ideologinės platformos yra gerokai išblukusios. Šios partijos tik vargais negalais, gerokai vėluodamos, pagimdė savas parlamento rinkimų programas. Negana to, abi partijos turi akivaizdžių sunkumų atnaujindamos savo gretas ir pristatydamos naujos kartos politikų.
Taigi abiem partijoms ilgą laiką bendra buvo tai, kad joms vadovavo nepartiniais reikalais užsiėmę lyderiai, joms abiem būdinga energijos stoka, negebėjimas prabilti į žmones jiems suprantama kalba, netgi pristatyti savo pasiekimus.
Kažkada Aristotelis iškėlė hipotezę, kad gamta nemėgsta tuštumos. Tai galima pritaikyti Lietuvos politikai: pagrindinėms partijoms užsnūdus, atsirado daug vietos „Nemuno aušrai“, kuri savo populiarumą sukrovė daugiausia dėl R. Žemaitaičio intensyvaus bendravimo su rinkėjais. Įtraukus šią partiją į valdančiąją koaliciją, buvo peržengta riba, džinas išleistas iš butelio – rinkėjams pasiųstas signalas, kad „Nemuno aušra“ yra tokia pat partija, kaip ir kitos. R. Žemaitaičio vadinamieji reitingai dar gerokai šoktelėjo. Tokios partijos legitimizavimas ir ateityje bus veiksnys, turėsiantis įtakos politinės sistemos raidai.
Susidaro įspūdis, kad socialdemokratams jau senokai prioritetu tapo gerų santykių su prezidentu deklaravimas, o ne pačios partijos įtvirtinimas.
Negana to, socialdemokratus ir konservatorius sieja dar vienas bendras dalykas – abi šios partijos neteko savo aukštam skrydžiui ruoštų naujos kartos lyderių. Ir tai įvyko pačiu blogiausiu būdu – dėl kilusių reputacijos problemų. Socialdemokratai taip prarado Mindaugą Sinkevičių, kuris matavosi ministro pirmininko kėdę, konservatoriai – Moniką Navickienę, rimtą pretendentę į partijos pirmininkės pareigas.
Taigi – kas toliau? Socialdemokratų pirmininkė V. Blinkevičiūtė pasitraukė į politikos šešėlį. Kalbama (ir tai būtų natūralus pasirinkimas), kad naujuoju partijos pirmininku taps ministras pirmininkas Gintautas Paluckas. Tačiau verta prisiminti, kad G. Paluckas jau vadovavo partijai, ir tas vadovavimas anaiptol nebuvo sėkmingas.
Konservatorių pusėje tarsi ir daugiau prošvaisčių, nors ryški politikė I. Šimonytė paskelbė nedalyvausianti partijos pirmininko rinkimuose. Tarp daugelio kandidatų favoritu yra laikomas Laurynas Kasčiūnas, atstovaujantis partijos krikdemiškajam sparnui. Naujam konservatorių lyderiui, kad ir kas juo taptų, teks nelengvas uždavinys. Šiuo metu tai bus ne tiek seniai konkuruojančių dviejų partijos pusių, krikdemiškosios ir liberaliosios (greičiau – technokratiškosios), interesų suderinimas, kiek gebėjimas išryškinti partijos poziciją būnant opozicijoje ir juodas darbas su rinkėjais už Vilniaus ribų, kur konservatorių įtaka pastaruoju metu gerokai sumenkusi.
