Judo išdavystė atrodo keistai. Įprastai išdavystės taip nevyksta. Esame pripratę prie minties, kad Judas išdavė Jėzų dėl pinigų. Evangelijos pabrėžia Judo Iskarioto gobšumą. Jų autoriai pasakoja, kad būtent Judas piktinosi moterimi, kuri ant Jėzaus galvos išpylė brangius kvepalus: esą juos buvo galima parduoti ir gautus pinigus išdalinti vargšams.
Galbūt neatsitiktinai Judui buvo patikėta bendruomenės kasa. Bet Jonas su pasišlykštėjimu teigia, kad Judas iš tos kasos grobstė pinigus ir vargšai jam nerūpėjo (Jn 12, 6).
Vis dėlto egzegetai sutaria, kad 30 sidabrinių negalėjo būti Judo motyvas kaip tik dėl jo gobšumo: suma yra per menka, buvo kur kas daugiau galimybių pralobti, jei Jėzus liktų laisvėje. Išduoti dėl gobšumo neapsimokėjo. O ir Mato evangelijoje aprašyti Judo veiksmai, pasmerkus Jėzų, atrodo psichologiškai neadekvatūs banalaus gobšuolio mąstymui: „Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas, nunešė atgal auštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: „Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują.“
Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė“ (Mt 27, 3–5). Kodėl pasielgta taip desperatiškai, reiktų ieškoti kitokių motyvų. 30 sidabrinių buvo simbolinis užmokestis, po juo slepiasi kita prasmė.
Keista ir tai, kad tuoj po išdavystės Judas prapuola. Juk jis, jei siekė grynai savanaudiškos naudos, būtų galėjęs išlošti labai daug tęsdamas išdavystę iki galo – aktyviai dalyvauti Jėzaus teismo procese, liudyti Kajafo ir Poncijaus Piloto akivaizdoje, įsiteikti miniai. Judas to nedarė. Jo planas buvo kitas.
Keistas yra Judo išdavystės ženklas – pabučiavimas (Mt 26, 49; Lk 22, 48). Taip neišduodama. Būtų užtekę ir atsainaus parodymo ranka. Tais laikais, panašiai kaip ir mūsų, pabučiavimas reiškė ypatingą prielankumą ir meilę, bučiuojama buvo ypatingomis progomis, siekiant parodyti ištikimybę ir atsidavimą, ryžtą niekada nepalikti. Pabučiuodamas Jėzų, Judas jam lyg norėjo pasakyti, kad atlieka meilės veiksmą, kažką svarbaus, intymaus, ypatingo, už ką Jėzus galiausiai bus dėkingas. Visa tai labai keista. Kokia to prasmė?
Vis dėlto egzegetai sutaria, kad 30 sidabrinių negalėjo būti Judo motyvas kaip tik dėl jo gobšumo: suma yra per menka, buvo kur kas daugiau galimybių pralobti, jei Jėzus liktų laisvėje.
Kai kurie autoriai (pavyzdžiui, religijotyrininkas ir evangelijų tyrinėtojas Armandas Abécassis, parašęs intriguojančią knygą „Judas ir Jėzus: pavojingas ryšys“) teigia, kad Judą ir Jėzų siejo problemiškas, bet stiprus ryšys. Judas buvo labiausiai užsispyręs Jėzaus mokinys, konkrečiais veiksmais bandęs realizuoti jo mokymą, o kiti mokiniai nebuvo tokie ryžtingi. Tik Judas buvo nepajėgus suprasti tikrosios šio mokymo prasmės. Atkreipkime dėmesį, kad kitiems apaštalams Jėzų vadinant „Viešpačiu“ ir „Mesiju“, Judas į jį kreipiasi „rabi“ (Mt 26, 25.49), vadinasi, vertina jį tik kaip eilinį mokytoją. Vaikščiodamas su Jėzumi, Judas kažko nesuprato, kažko nepajuto.
Judas buvo aktyvus žmogus. Evangelistai jį vadina „Iskariotu“, o tai reiškia, kad jis priklausė politiniam sikarijų judėjimui. Šis judėjimas siekė pašalinti romėnų valdžią, atkurti Izraelio karalystę ir įtvirtinti žydų tautos galią regione. Taip jo dalyviai suprato Dievo valią, ir Judas entuziastingai bandė ją įgyvendinti. Jėzus, šis stebukladarys, gydantis ligonius, žodžiu numalšinantis audras, sugebantis pamaitinti minias ir tobulai jas valdyti, puikiai tiko būti Izraelio karaliumi.
Tik Jėzus to vengė. Kiekvieną kartą, kai buvo norima paskelbti jį karaliumi, jis pasišalindavo (Jn 6, 15). Ir tos jo kalbos: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36); „kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Lk 20, 25); „Dievo karalystė neateina regimai“ (Lk 17, 20), etc. Jis ne tik nekurpė valdžios paėmimo planų, bet be galo kalbėjo apie meilę ir vidinę karalystę. Mokiniai nekantravo: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ (Apd 1, 6). Normalaus atsakymo jie nesulaukė. Taigi, reikėjo veikti.
Judas Iskariotas ėmėsi veiksmų. Reikėjo įstumti Jėzų į tokią padėtį, kurioje jis būtų priverstas parodyti savo galią. Reikėjo išduoti jį kareiviams, teismui ir miniai, kad kiltų pavojus jo gyvybei. Tada jis neturėsiąs kitos išeities: privalės savo antgamtine jėga, kuria sutramdė vėją ir jūrą, išblaškyti minią, sunaikinti romėnus, ir čia Judui ir kitiems mokiniams rasis proga atkurti Izraelio karalystę. Toks buvo planas.
Įvyko kitaip. Jėzus išties turėjo galią: „Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?!“ (Mt 26, 53). Tačiau jos nepanaudojo, nes į žemę nešė visai kitokio pobūdžio žinią: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas. Bet mano karalystė ne iš čia“ (Jn 18, 36). Jėzus leidosi suimamas, kankinamas, nužudomas. Taip jis prisiėmė kiekvieno iš mūsų kančią ir mirtį. Jis prisikėlė, kiekvienam iš mūsų suteikdamas naujos gyvybės – meile pulsuojančios gyvybės – galimybę. Judas to nenujautė, to nepamatė. Jo mąstymas nebuvo tam atviras.
Jėzus leidosi suimamas, kankinamas, nužudomas. Taip jis prisiėmė kiekvieno iš mūsų kančią ir mirtį.
Kokia yra Judo Iskarioto nuodėmė? Nurodinėti Dievui, ką jis turi daryti. Iš čia ir jo drama. Jis uoliai vykdė religinę savo laiko programą, neįtardamas, kad „įėjo į jį šėtonas“ (Jn 13, 27; Lk 22, 3). Skirtingai nuo kitų Jėzaus mokinių, Judas nesugebėjo atsiverti aukštesnei logikai, įsiveržusiai į žmonijos istoriją. Judo mąstymas veikė pagal šio pasaulio logiką, dievišką mokymą aiškinusią siaurai žmogiškomis kategorijomis, politinės galios ir pergalės prieš kitą idealais. Šie idealai buvo nuspalvinti religijos spalvomis: Judas manėsi esąs Dievo didvyris, savo veiksmais išprovokuosiantis Dievo veikimą Izraelyje. Jis išprovokavo Dievo ir savo mirtį.
Tai ne tik Judo, tai daugybės krikščionių drama. Mes skaitome Katekizmą, kalbame apie dorybes ir manomės žinantys, kokia yra Dievo valia. Bet jeigu mūsų religingumas nėra pranokęs pasaulio logikos, jeigu Dievo valią suvokiame kaip galią, kaip kito žmogaus atstūmimą, kaip politinę pergalę, jeigu Dievo valią vykdome nesigilindami į subtilų ir jautrų sielos gyvenimą, mes kartojame Judo veiksmus. Mes juos kartojame ir tada, kai fantazuojame apie visuomenėje karaliaujančią Bažnyčią, bet pamirštame, kad Kristaus Bažnyčia pirmiausia yra vidinė mūsų dvasios karalystė, auganti tik tiek, kiek mumyse yra meilės. Deja, neretai krikščionių mąstymas yra panašus į primityviausią politinę ideologiją.
Pernelyg dažnai religingi žmonės manosi vykdantys Dievo valią, o iš tiesų stojasi į Dievo vietą ir kliudo jam veikti. Tarsi judai, jie nurodinėja Dievui, ką jis turi daryti, nė nesuvokdami, kad taip dalyvauja piktojo planuose. Judo išdavystė tiems, kurie skaito Bibliją, yra kvietimas introspekcijai, sąžinės sąskaitai, bandymui atpažinti savo sieloje judo polinkius. Tai būtina sąlyga, mokantis atsiverti autentiškam dieviškajam veikimui.
Tiesa, Dievas „eina savo keliu“ (Mk 14, 21), net jeigu daugybė judų istorijoje jį išduoda. Jis keliasi iš mirties. Šio pasaulio logika gali žudyti jį kasdien, kas dieną jis prisikels, pulsuodamas nauja gyvybe. Galbūt atėjo laikas į mūsų žmogišką mąstymą įsileisti Dievo mąstymą, pakeisti galios troškimo logiką meilės logika? Tai klausimas kiekvienam.
