Audringame ir nenuspėjamame pasaulyje kalbant apie šalies gynybą nuo šiol daugiau teks kliautis pačios valstybės jėgomis. Šių metų vasario 19 d. įvyko prezidento Gitano Nausėdos susitikimas su Lietuvos parlamentinių partijų lyderiais gynybos ir jos finansavimo klausimais. Buvo pranešama, kad jame bus tariamasi apie partijų susitarimą dėl gynybos atnaujinimo, taip pat aptarti galimi didesnio gynybos finansavimo šaltiniai.
Valstybės gynybos taryboje praėjusį mėnesį buvo iškeltas ambicingas tikslas – iki 2030 m. gynybai skirti 5–6 proc. BVP, surasti 12–13 mlrd. eurų, kad būtų sudaryta Lietuvos kariuomenės divizija.
Deja, po kilusios sumaišties dėl gynybos finansavimo, kai prezidentas ir ministras pirmininkas skirtingai traktavo tai, kas buvo sutarta Valstybės gynimo taryboje, prezidento susitikimas su partijų lyderiais daugiau aiškumo nepridėjo. Beje, nei prezidentas, nei partijų lyderiai nepatvirtino Valstybės gynimo taryboje priimto tikslo, apie kurį pranešė prezidentas, gynybai skirti 5–6 proc. BVP, tik Laurynas Kasčiūnas minėjo, kad šiam tikslui visiškai užtektų 4 proc. Buvo galima suprasti, kad atnaujinti susitarimą dėl gynybos – ir kartu prisiimti didesnius įsipareigojimus – valdančiosios partijos nesutiko, o gynybos finansavimo šaltiniai liko neaiškūs.
Tai, kas po susitikimo buvo įvardinta, Lietuvos banko pelno geresnis apskaičiavimas, geresnė kova su PVM grobstymu, gali papildyti biudžetą geriausiu atveju viso labo dešimtimis milijonų eurų. Kalbėdamas apie mokesčių didinimą ministras pirmininkas Gintautas Paluckas pabrėžė, kad jis bus nežymus, o konservatorių planas parduoti valstybinę žemę ir gautas lėšas panaudoti gynybos finansavimui yra teisiškai ir vadybiškai sudėtingas procesas, apie kurį vyriausybė kol kas nekalba. Daugiausia vilčių siejama su skolinimusi iš Europos investicijų banko ir iš gyventojų indėlių per ILTE, mokant didesnes palūkanas.
Taigi aukščiausių valdžios pareigūnų po susitikimo prezidentūroje apie gynybos finansavimo šaltinius išsakytos mintys daugiau buvo skirtos patikinti visuomenę, kad papildomos naštos ji nepajus, nei patikinti, kad gynybai finansuoti atrasti tvarūs šaltiniai. Tačiau pasvarstykime – skolinimasis iš esmės yra tos pačios valstybės biudžeto lėšos, kurios turės būti skiriamos kreditui grąžinti su palūkanomis, nors tai bus daroma ateityje. Žodžiu, išlaidos tiesiog perkeliamos ateities kartoms, ir dabartiniai šalies vadovai dėl to nejaučia jokios atsakomybės.
Negana to, kaip po susitikimo pažymėjo konservatorių partijos pirmininkas L. Kasčiūnas, pasiskolinus divizijai reikalingą sumą kasmet tektų mokėti 400 milijonų eurų palūkanų. Kyla klausimas, ar kasmetiniai 400 milijonų eurų, kurie savo ruožtu galėtų būti skiriami gynybai, yra tokia suma, kurią aptariant skolinimosi planus galima tiesiog nutylėti, kaip tai daro prezidentas ir ministras pirmininkas?
Tačiau blogiausia, kad net ir šiuo metu planuojamos paskolos sudarys tik nedidelę dalį lėšų iš planuojamų divizijos kūrimui išleisti 12–13 milijardų eurų, o dėl atsiradusios spragos tvyro nežinomybė. Suprantama, kad tai sudaro prielaidas spekuliacijoms ir kelia visuomenės susirūpinimą.
Galima klausti, kodėl valstybės vadovai stokoja ryžtingumo dramatiškai pakrypus tarptautiniams įvykiams ir išaugus grėsmei?
Karas Ukrainoje tapo skaudžiu impulsu, sukrėtusiu Lietuvą ir kartu parodžiusiu, kad pasaulis pasikeitė. Lietuva parodė savo širdį, suteikdama pagalbą nuo karo baisumų pabėgusiems ukrainiečiams, ir valią, ryžtingai ir nenukrypstamai remdama kovojančią Ukrainą. Ši parama buvo ir yra vykdoma tiek valstybės lygmeniu, tiek veiksmingomis visuomeninėmis iniciatyvomis.
Žodžiu, išlaidos tiesiog perkeliamos ateities kartoms, ir dabartiniai šalies vadovai dėl to nejaučia jokios atsakomybės.
Daug kalbama apie tai, kad Europa ir pasaulis pavargo nuo Ukrainoje vykstančio karo. Bet tikiu, kad Lietuva niekada nepavargs remti Ukrainą. Tai lemia ne tik geografinis karo artumas. Lietuva gali gerai pajusti Ukrainos padėtį, nes tautos atmintyje gyvas agresijos, kurią mūsų šalis patyrė XX amžiuje, atminimas.
Pastaraisiais metais Lietuva pastebimai sutvirtėjo. Iš ekonomikos ir dvasinės visuomenės būklės matyti daug pozityvių ženklų. Tiesa, link to vedė ilgas kelias – gal net ilgesnis, nei buvo galima tikėtis. Iškovojusi nepriklausomybę Lietuva nemažai blaškėsi. Šalis ėjo deramu euroatlantinės integracijos keliu, tačiau šis kelias nebuvo be praradimų. Brendimo procesas buvo skausmingas ir kartais atrodė, kad visuomenė praranda savo tapatybę. Apie 2010 m. buvo giliausias tapatybės krizės laikotarpis. Vyravo nihilizmas, netikėjimas ateitimi, nevisavertiškumo kompleksas ir tai lydinti visuotinė depresija bei jos pasekmė – emigracija.
Vis dėlto Lietuva sugebėjo atsitiesti. Atkaklūs, darbštūs, išradingi lietuviai sukūrė gyvybingą ekonomiką. Ilgai atlikdama besivejančios šalies vaidmenį Lietuva staiga atrado, kad vis dėlto daug kur anaiptol nesame paskutiniai, o kai kur ir lyderiaujame. Problemų lieka daug, tačiau trokštamas geresnis gyvenimas tapo pasiekiamas ir prieinamas. Dauguma lietuvių gali grožėtis visomis pasaulio spalvomis. Išgražėjo miestai ir miesteliai, kiekvienas iš jų pabrėžia ir eksponuoja savo istoriją ir kultūros palikimą. Tautinė kultūra vėl atranda kelius į jaunąją kartą.
Kodėl aš tai rašau? Aukščiau išdėstytos mintys nėra kuo nors ypatingos ir naujos, tačiau čia svarbu tai, kad toks yra visuomenėje daugiau ar mažiau susiklostęs konsensusas. Ir esu tikras, kad tas konsensusas apima dar vieną svarbų punktą – Lietuvos pažanga tapo įmanoma tik išsivadavus iš sovietinės imperijos okupacijos, atsikračius Sovietų Sąjungos ir, žvelgiant giliau į istoriją, Rusijos imperijos palikimo.
Ilgai atlikdama besivejančios šalies vaidmenį Lietuva staiga atrado, kad vis dėlto daug kur anaiptol nesame paskutiniai, o kai kur ir lyderiaujame. Problemų lieka daug, tačiau trokštamas geresnis gyvenimas tapo pasiekiamas ir prieinamas.
Laisvė yra ta svarbi sąlyga, kuri leidžia patiems tvarkyti savo likimą, atsiskleisti žmonių kūrybai, perimti geriausią pasaulio patirtį, jaustis visaverčiais pasaulio piliečiais. Suprantama, kad išteklių, skiriamų įvairioms sritims, pertekliaus nebuvo ir nėra, tačiau vis dėlto yra įmanoma ir būtina nustatyti prioritetus.
Esu įsitikinęs, kad visuomenė yra gana brandi ir pasiruošusi sutikti su tuo, kad vienas iš svarbiausių prioritetų šiuo metu – jei ne pats svarbiausias – yra šalies gynyba. Baigėsi nerūpestingo gyvenimo laikai, kai turėjom prabangą skirstyti lėšas beveik neatsižvelgdami į išorės grėsmes. Atėjo laikas investuoti į tai, kad būtų apginta laisvė, be kurios neįmanoma gerovė, augimas, be kurios nėra ateities. Daugelis žmonių šiandien susimąsto apie kylančias grėsmes ir supranta, kad šalis tiesiog neturi kito pasirinkimo.
Visa tai įvertinus kyla klausimas, ar šitai supranta aukščiausi šalies pareigūnai? Žinoma, dėl gynybos finansavimo didinimo sutaria visi, tačiau šalies vadovai apie tai kalba abstrakčiai ir daro įvairias išlygas. Šalies prezidentas Gitanas Nausėda praėjusį mėnesį po Valstybės gynimo tarybos posėdžio paskelbė apie ženklų, net didesnį nei tikėtasi, gynybos finansavimo didinimą, tačiau nenurodė tokio papildomo finansavimo šaltinių. Negana to, jis įsakmiai rekomendavo vyriausybei didesnio finansavimo dėlei nedidinti mokesčių ir nekarpyti socialinių programų.
Susidaro įspūdis, kad prezidentas nenori ištarti žodžių, kurie, jo nuomone, būtų nepatogūs, kuriuos gyventojai priimtų su nepasitenkinimu. O tie žodžiai yra tokie, kad visiems teks susiveržti diržus dėl gyvybiškai svarbių valstybės ir visuomenės interesų, kad teks visų gyventojų sąskaita investuoti į laisvės, kuri yra visų pasiekimų sąlyga, gynybą.
Situacija pasikeitė ir akivaizdu, kad prezidento propaguotos gerovės valstybės planus reikia nukelti tolesnei ateičiai. Valstybės vadovai turi būti atsakingi ir pripažinti, kad atėjo kitų prioritetų laikas.
Tačiau tokiuose žodžiuose, jei jie būtų ištarti, neįžvelgčiau jokio akibrokšto, netgi jokios kontraversijos. Kiekvienas racionaliai mąstantis pilietis turi suprasti, kad tai neišvengiama. Priešingai, nenuoseklumas kalbant apie tokį gyvybiškai svarbų dalyką kaip gynybos finansavimas, keistas laviravimas, blaškymasis sukelia tik dar didesnį nepasitikėjimą valstybės institucijomis ir pačia valstybe. Aukščiausi valstybės vadovai netgi nesutaria, kokį sprendimą priėmė Valstybės gynimo taryboje, o tai yra sunkiai paaiškinamas dalykas.
Stebint tas nevaisingas pastangas, su kuriomis prezidentas ir ministras pirmininkas ieško papildomų 12 mlrd. eurų gynybai, atrodo, kad jie tikisi aptikti kažkokį stebuklingą lėšų šaltinį – medį, ant kurio šakų auga aukso pinigėliai. Tačiau tokio medžio nėra.
Situacija pasikeitė ir akivaizdu, kad prezidento propaguotos gerovės valstybės planus reikia nukelti tolesnei ateičiai. Valstybės vadovai turi būti atsakingi ir pripažinti, kad atėjo kitų prioritetų laikas. Nesinori tikėti, kad kalbant apie gyvybiškai svarbius valstybės interesus viršų galėtų imti ambicijos ar vadinamasis reitingų vaikymasis.
Praėjusios savaitės labiausiai įsiminęs vaizdas – laidiniu telefonu kalbančio ministro pirmininko G. Palucko fotografija, kuria iliustruotas vyriausybės pranešimas apie ministro pirmininko pokalbį su NATO generaliniu sekretoriumi Marku Rutte. Ministras pirmininkas nusprendė, kad, nepaisant grėsmingų šios dienos aktualijų, jam neverta priimti kvietimo nuvykti į NATO būstinę ir susipažinti su NATO generaliniu sekretoriumi, o vietoj to užteks pokalbio telefonu. Sunkoka suvokti tokio sprendimo motyvus. Spėjimas – gal ministras pirmininkas norėjo išvengti klausimo dėl gynybos finansavimo? Už neapsisprendimą, už vengimą pažvelgti tiesai į akis kainą mokame jau dabar.
