Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas „Donum“ išleido jau trečiąją serijos „Pergalės ženklas“ knygą – sesers Gerardos Šuliauskaitės „Kai nugali baimę“. Ši knygų serija skirta 1940-1990 m. Lietuvos istorijai ir Nepriklausomybės kovai atminti, pristato neginkluoto pasipriešinimo herojus, visomis išgalėmis kovojusius prieš totalitarinio blogio apraiškas ir siekusius atkurti Lietuvos laisvę.
Pirmoji šios serijos knyga išleista 2023 m. yra F. N. Sadūnaitės „Skubėkime daryti gera“, antroji – išleista 2024 metais P. Plumpos „Kelionė į gyvenimą“. Knygas galima įsigyti knygynuose ir internetu, bei skaityti bibliotekose. Dalis kiekvienos knygos tiražo, fondo „Donum“ iniciatyva, yra dovanojama visoms Lietuvos viešosios ir mokyklų bibliotekoms, tokiu būdu prisidedame prie jaunimo ir plačiosios visuomenės pilietinio sąmoningumo ugdymo.
Knyga „Kai nugali baimę“ sudaryta iš pokalbių su Elena Šuliauskaite – seserimi Gerarda. Tai yra atsiminimai apie tikėjimo ir tautiškumo pamokas vaikystėje, psichologijos ir lietuvių kalbos studijas Vilniuje, dalyvavimą bažnyčios gyvenime. Atrodo, kad viskas ją vedė link labai svarbios misijos, kurią ji kukliai vadina „menku pasitarnavimu“, leidžiant „LKB kroniką“.
Nuo 1975-ųjų sesuo Gerarda tapo labai artima kunigo Sigito Tamkevičiaus bendradarbe redaguojant „LKB kroniką“, o vėliau, po jo suėmimo, ir viena iš keturių seserų, stojusių prie „LKB kronikos“ rengimo vairo. Tai yra moteris, kuri kartais likdavo šešėlyje, nes, atrodytų, ji tik perspausdina gautą informaciją ar ištaiso lietuvių kalbos klaidas, bet per jos rankas perėjo dauguma „LKB kronikos“ numerių.
Knygoje yra du priedai apie tai, kaip „LKB Kronika“ keliavo nuo Amerikos iki Zambijos ir nuo Vokietijos iki Filipinų salų, o iš ten plaukė padėkos už atvertus horizontus. Čia suprantame, kaip svarbu buvo pranešti tiesą apie gyvenimą mažai kam žinomoje okupuotoje Lietuvoje. Nors „LKB Kronika“ 1995 metais negavo Nobelio taikos premijos, bet ji buvo per plauką nuo to, dabar tai jau irgi virto istorijos pasakojimu.
Kai sesuo Gerarda ima pasakoti, kaip Simne, žaliame namelyje prie ežero, spausdindavo slaptą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, visi pašnekovai nuščiūva ir nedidukėje moterėlėje, kuri labiau primena močiutę, negu tautos didvyrį, išvysta trisdešimtmetę, kasdien besigrūmusią su baime dėl tiesos žodžio.
Kviečiame skaityti G. E. Šuliauskaitės knygos ištrauką
- Sakėte, kad jus ir seserį tėvai išleido mokytis. Ką studijavote?
- Įstojau į psichologiją Vilniaus pedagoginiame institute, bet, kai panaikino pedagogines mokyklas, buvusias mokytojų seminarijas, tai ir psichologija buvo nebereikalinga. Mūsų visą kursą pervedė į lietuvių kalbą. Su pertraukomis ir visokiais nuotykiais per daugelį metų baigiau lietuvių kalbą, bet jau neakivaizdiniu būdu Vilniaus universitete. Nuotaikos tarp studentų buvo karštos. Einu koridoriumi institute, susitinku kursiokus, ne į auditoriją, bet į lauką einančius, ir klausiu:
- Kur einate?
- Į Rasų kapines...
- Kas ten bus? – klausiu.
- Paremti Vengrijos sukilimą! Einame!
- Gerai – net nesuabejojau.
Mes taip ir nuėjome tiesiai į Rasas, prie Basanavičiaus kapo. Susirinko būrys jaunimo, daugiausia studentai. Prie karių kapų dainavome visokias tautines dainas. Buvo 1956 metai, vyko Vengrijos sukilimas. Visi tokie įelektrinti jautėmės. Ar Lietuvos trispalves turėjote? Ne, neturėjom. Tai buvo pirmą kartą tokia demonstracija. Grįžome į miestą, galvojome pro Aušros Vartus, Gorkio gatve (Db – Didžioji g.) į prospektą (db. Gedimino) ateisime. Bet prieš Aušros Vartus Daukšos gatvę užtvėrė kariuomenė, milicija ir pradėjo visus gaudyti. Daugiausia gaudė vaikinus, metė juos į sunkvežimius, o aš pro kareivius kažkaip pralindau ir pabėgau... Paskui prasidėjo tardymai. Kvietė kursiokus pas instituto direktorių Mickevičių. Mane paskutinę pakvietė ir pasakė tiesiai šviesiai: „Būsite išmesta iš instituto!“ Jus kažkas paskundė? Tie patys kursiokai įskundė, juk visaip nusiteikusių institute buvo.
Bevaikščiodama Rasų kapinėse, kai prie J. Basanavičiaus paminklo giedojome „Lietuva brangi“, mačiau kitus kursiokus, tokius aktyvistus, mus stebinčius iš toliau. Galvoju: viskas, dabar jau bus. Nors mūsų buvo daug, bet iš instituto išmetė dvi. Aš po tos demonstracijos kapinėse sakiau: „Ką čia vaikščiosime tyliai, einame prie J. Basanavičiaus paminklo (įėjus į dešinę, prie centrinių vartų) ir dainuokime „Lietuva brangi“. Gal tai lėmė, kad mane išmetė iš instituto net tardyti neišsikvietę. Šeimai nieko nesakiau. Pragyvenau mėnesį, kitą tyliai ieškodama darbo. Nueidavau pas buvusias kursiokes, duodavo man valgyti, tai buvo didžiausias džiaugsmas.
Vėliau, kai įsidarbinau autobuso konduktore, pranešiau tėveliams, kad nebestudijuoju, bet tada aš jau dirbau. Vėliau perėjau dirbti į Centrinį paštą, Telegrafo skyrių. Kartą buvo kažkokia sovietinė šventė, visi turėjome eiti į demonstraciją. Išėjome mes iš Telegrafo, prospekto pradžioje truputį paėjau ir pabėgau iš ten. Iš karto pastebėjo. Kitą dieną jau tardė, kodėl pabėgau. O kodėl jūs pabėgote? Kodėl nėjote su minia? Ko man ten eiti?
Kai atėjau dirbti į Telegrafą, po dviejų dienų Specialusis skyrius gavo žinią apie mane, kad esu išmesta iš instituto ir pavojinga tarybų valdžiai. Trumpai tariant – nepatikimas žmogus. Jie manęs neišleido iš akių. Bandžiau stoti į Vilniaus universitetą, nes iš trečio kurso mane pašalino, tai tikėjausi bent į antrą ar į pirmą kursą pakliūti. Niekur nepriėmė. Nuėjau pas dekaną, klausia: „Turite studijų knygelę?“ Padaviau. Knygelėje buvo labai geri pažymiai. Jis sako: „Tai kaip čia dabar?“ Sakau: „Taip jau išėjo.“ Nors jie žinojo, kas per kandidatė esu.
Įstojau į neakivaizdinį skyrių Vilniaus universitete nuo pirmo kurso į lietuvių kalbą. Studijuodama perėjau dirbti sekretore į Sveikatos ministeriją, kurioje dirbo viena mūsų sesuo. Sekretorė išėjo į dekretines atostogas, mane į jos vietą paėmė. Kai baigiau universitetą, pažįstama pakvietė dirbti į dekanatą Filologijos fakultete. Aš žinojau, kad mokytojauti tikrai negalėsiu. Mane visur sekė.
- Tiesiog užteko tik to dalyvavimo Vengrijos sukilimo minėjime? Daugiau niekur kitur nedalyvavote?
- Kiekvieną dieną į bažnyčią (tvirtai – red. pastaba), iš bažnyčios – į universitetą, į darbą. Visą laiką laukiau, kad kažkas atsitiks. Kai dirbau Vilniaus universitete, laukiau, kad paskambins ir lieps ateiti į rektoratą. Aš to tikėjausi, bet penkerius metus ramiai išdirbau. Vieną kartą paskambino: „A eikite į rektoratą.“ Nueinu, sėdi visi iš partinio komiteto ir sako: „Jūs priklausote Kristaus Karaliaus vienuolynui, kuris įkurtas 1957 metais?“ Buvo taip slapta, kad mes nei tėveliams, nei broliams ar seserims negalime sakyti, o štai saugumas žino net kada tas vienuolynas įkurtas. Aš tada jau buvau perėjusi pas eucharistietes.
Sakau: „Tik jau ne ten!“ O jie nesutrinka: „Tai gal kur nors kitur esate?“ Visi labai juokėsi iš manęs, kai pasakiau „tik jau ne ten“. Tada man ramiai sako: „Su jaunimu jums niekados nebus leista dirbti.“ O su jaunimu, tai yra su studentais, man labai sekėsi dirbti. Jie ateidavo pas mane į dekanatą visokiais reikalais: nuo akademinių iki buitinių. Aš visada nešiodavausi sulenkiamą peiliuką, o tada tai būdavo retenybė. Ateina: „Elenute, mums labai reikia peiliuko, gal galite paskolinti?“ Vieną kartą, pasibaigus mokslo metams, ateina studentas: „Elenute, mes važiuojame į Kaukazą, bet kaip būtų gerai mums turėt peiliuką.“ Sakau: „Imkite.“ Buvo tokie labai paprasti santykiai.
Kartą iš istorijos specialybės ketvirto kurso pradėjo mėtyti studentus. Neva kažką pasakė valgykloje, reikalavo lietuviškai kalbėti. Vieną išmetė, kitą išmetė… Atėjo jų seniūnė pas mane ir sako: „Kas pas mus darosi? Vieną paskui kito meta studentus net iš ketvirto kurso.“ O man neseniai viena mergina buvo pasakiusi, kad jų grupės kuratorius dirba saugume. Tas dėstytojas buvo išvaizdus, jaunas ir labai mielas, tikriausiai sukeldavo studentų pasitikėjimą, o paskui, surinkęs reikalingą informaciją, pasistengdavo juos išmesti. Taip „valė“ universitetą. Galvoju, kaip man dabar pasakyt, kad jie saugotųsi to dėstytojo. Mergina klausia: „Ką dabar daryti?..“ „Žinote, jūs prašykite kuratoriaus, kad jums padėtų, jis yra labai galingas, dirba saugume“, – sumojusi jai atsakiau. Ji tik išsižiojo ir nieko nesakiusi išėjo.
