Europoje yra trys branduolinės valstybės, galinčios panaudoti atominį ginklą. Tai Rusija, turinti daugiau kaip du tūkstančius atominį ginklą nešti galinčių raketų, Didžioji Britanija ir Prancūzija, turinčios gerokai mažiau kartu paėmus nei Rusija. Per karo prieš Ukrainą Rusija jau spėjo pagrasinti ukrainiečiams atominiu ginklu. Jo panaudojimas sukeltų didžiulę tragediją, šimtus kartų didesnę, nei JAV panaudotas baigiantis Antrajam pasauliniam karui Japonijos miestuose Hirošimoje ir Nagasakyje.
Atominis ginklas dislokuotas ir Vokietijoje, bet jo šeimininkai yra ne vokiečiai, o Jungtinės Amerikos Valstijos.
Ilgą laiką vokiečiai pasitikėjo JAV prezidentais bei jų administracija ir, anot vokiečių politiko Egono Bahro, „ilgai jautėsi patogiai ir saugiai“ po amerikiečių branduoliniu skėčiu, kuris juos saugo nuo galimos Rusijos imperijos agresijos ir branduolinio smūgio. Kaip rašo patys vokiečių ekspertai, Vokietija, tiksliau – Vakarų Vokietija, po Antrojo pasaulinio karo priklausė nuo JAV, tapo savotišku jos protektoratu. Ypač gynybos srityje.
Tokia padėtis tenkino tiek JAV, tiek jos sąjungininkus, kurie prisibijojo galimos vokiečių karinės galybės atsikūrimo ir iš esmės skatino ne tik demokratinius procesus, bet ir pacifizmo nuotaikas vokiečių žemėje. Per keletą kartų vokiečiai tapo viena labiausiai demokratinių bei pacifistinių tautų Vakarų Europoje. Prie to prisidėjo ir JAV kapitalo investicijos į vokiečių karinę pramonę. Pavyzdžiui, gerai visame pasaulyje žinomos „Rheinmetall“ įmonės pagrindiniai akcininkai yra amerikiečių verslininkai.
Donaldui Trumpui grįžus į Baltuosius rūmus, o jo komandai garsėjant antieuropietiškomis nuotaikomis, negailint net įžeidžiančių epitetų Europai, Vokietijos politikai sunerimo. Kaip rašo vokiečių įtakingas leidinys „Spiegel“, Vokietijai reikia „naujo branduolinio skėčio, kuris tuo pat metu privalėtų būti ir europiniu branduoliniu skėčiu“. Tik turėdama tokią branduolinę atgrasymo priemonę, europiečiai galės atsispirti ne tik autokrato V. Putino, bet ir galimam branduolinių Kinijos ar JAV valstybių spaudimui.
Būtent tokios branduolinio atgrasymo politikos laikosi ir ją inicijavo būsimas Vokietijos kancleris, krikščionis demokratas Friedrichas Merzas. Jam pritarė naujas socialdemokratų partijos lyderis Larsas Klingbeilas, pakeitęs Olafą Scholzą. Krikščionių demokratų partija, kartu su Bavarijos Socialine krikščionių unija ir socialdemokratais, sudaro valdančią koaliciją naujame parlamente – Bundestage.
F. Merzo vadovaujama koalicija yra pasiryžusi iš esmės keisti gynybos politiką, skirdama gynybai šimtus milijardų eurų. Įskaitant ir branduoliniam skėčiui kurti. Vokietijos politinio, finansinio ir karinio elito nuomone, reikia kuo greičiau sukurti vieningą branduolinio atgrasymo potencialą Europoje.
Tam būtina įkurti europinę gynybos sąjungą kaip NATO europinę atramą kartu su Europos Sąjungos institucijomis. Jas būtina reformuoti, kad „Rusijos draugai“, tokie kaip Viktoras Orbanas, neturėtų galimybės blokuoti daugumos sprendimų. Vokietija neketina kurti savo atominių bombų, bet yra linkusi su kitais branduolinio skėčio dalyviais prisijungti prie Prancūzijos atominio ginklo programos.
Vokietijos politinio, finansinio ir karinio elito nuomone, reikia kuo greičiau sukurti vieningą branduolinio atgrasymo potencialą Europoje.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas dar 2020 m. kalbėjo apie durų atvėrimą naujiems branduolinio skėčio dalyviams. Tačiau jis yra iškėlęs keletą sąlygų naujiems nariams. Pirma sąlyga – sprendimą dėl branduolinio ginklo panaudojimo turės tik Prancūzijos prezidentas.
Be to, E. Macronas reikalauja, kad Prancūzijos prezidentui būtų užtikrintas vadovo vaidmuo Europos Sąjungoje bei atitinkama pinigų suma Prancūzijai iš Vokietijos arba ES iždo. Ar Vokietija norės išpildyti visus E. Macrono reikalavimus, sunku pasakyti. Tačiau bendras priešas iš Rytų vers Europos valstybes vienytis, kad išsaugotų savo suverenitetą ir netaptų provincija, su kuria didžiosios branduolinės valstybės galėtų nesiskaityti.
Rusijos agresija prieš Ukrainą, Europos Sąjungos bejėgiškumas rodo, kad ES valstybės be JAV pagalbos kol kas nėra pasirengusios atremti galimo Rusijos puolimo. Pilietiškai nusiteikę Ukrainos politikos apžvalgininkai priekaištauja, kad arogantiškai nusiteikusi Europos Sąjungos biurokratija per trejus karo metus nesugebėjo parengti jokio ateities plano besiginančiai Ukrainai. Karas tęsiasi Europos Sąjungai vadovaujantis iliuziniu šūkiu „Remsime tiek, kiek reikės!“
Norisi tikėti, kad nauja Vokietijos vyriausybė perims iniciatyvą Europos Sąjungoje ir sugebės rasti būdų užtikrinti saugumą bent toms šalims, kurios skirs pakankamai lėšų saugumui užtikrinti. Tai pirmiausia turės padaryti didžiosios Europos valstybės, jei JAV pradės trauktis iš Europos, o naujoji administracija vadovausis šūkiu, kad Rusijos karas prieš Ukrainą yra ne JAV, o Europos reikalas.
