Po skandalingo pokalbio tarp JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio Baltųjų rūmų Ovaliniame kabinete, kai Ukrainos vadovui teko palikti Baltuosius rūmus, JAV ir Ukrainos santykiai itin pablogėjo ir net buvo griebtasi sankcijų prieš Ukrainą iš JAV administracijos.
Pirmiausia todėl, kad Ukrainos prezidentas drįso su Amerikos prezidentu kalbėtis kaip lygus su lygiu ir nedėkojo asmeniškai D. Trumpui už jo paramą, o drįso ginčytis ir reikalauti savo šaliai saugumo garantijų, kurių D. Trumpas nesutiko duoti, nes mano, jog JAV verslo buvimas Ukrainoje savaime suteikia garantijas ukrainiečiams.
Nežinia, kas buvo kaltas dėl kilusio skandalo. Būta nuomonių, kad tai buvo surežisuotas šou. Tačiau JAV prezidentas pasijuto įžeistas ir griebėsi keršto prieš kariaujančią su okupantu Ukrainą. Jis sustabdė JAV žvalgybos palydovų informacijos ir ginkluotės perdavimą ukrainiečių kariuomenei. O jos pakeisti Europos šalys nėra pajėgios. Ir dėl kiekybės, ir dėl kokybės. JAV turi daugiau kaip šimtą žvalgybinių palydovų, o, pavyzdžiui, branduolinė valstybė Prancūzija – vos kelis.
Ukrainai, kaip ir jos sąjungininkams, tai buvo ir netikėta, ir labai skaudu. Nes ES karinės pajėgos be JAV kol kas yra pernelyg menkos sustabdyti imperinę Rusiją. Kita vertus, šiuo elgesiu pasirodė JAV prezidento galia ir asmeninio ego reikšmė jo charakteriui, su kuo turi skaitytis ir sąjungininkai, ir priešininkai.
Ukrainos prezidentas V. Zelenskis ir jo komanda su Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovu Andrijumi Jermaku, kuris laikomas dešiniąja prezidento ranka, priešakyje po stipraus spaudimo iš amerikiečių ir dalies sąjungininkų pusės derybose su JAV delegacija Jungtiniame Arabų Emyratuose sutiko su beveik visais prezidento D. Trumpo reikalavimais. Jie pirmieji sutiko 30 dienų nutraukti ugnį bei nusileido reikalavimui įleisti JAV verslą amerikiečių sąlygomis.
JAV delegacija, vadovaujama valstybės sekretoriaus Marko Rubio, iš susitikimo su Ukrainos delegacija grįžo patenkinta. Ukraina JAV bei Rusijos prezidentų pasitenkinimui nusileido. Susitarimas tarp JAV ir Ukrainos buvo paskelbtas ukrainiečių spaudoje. Tik nežinia, ar visas?
Anot žinomo ukrainiečių politikos eksperto, Ukrainos politikos instituto direktoriaus Ruslano Bortniko, ukrainiečiai buvo priversi rinktis, ar prisijungti prie stipriausios pasaulio valstybės, sutikti su jos lyderio D. Trumpo keistenybėmis ir, matyt, su jo prorusiška orientacija. Arba tikėtis nelabai stiprios ir nelabai vieningos Europos paramos, kuri be JAV karinės galios nėra pakankama įveikti Rusiją.
V. Zelenskiui buvo daromas ir asmeninis spaudimas dėl būtinumo rengti prezidento ir parlamento rinkimus, nepaisant karo sąlygų. Šiuo klausimu D. Trumpo ir V. Putino nuomonės sutapo ir tapo įrankiu paspausti Ukrainą paremiant Ukrainos prezidento V. Zelenskio oponentus pačioje Ukrainoje.
Tačiau Ukrainos prezidentui V. Zelenskiui, įvertinus JAV prezidento galią, teko sutikti su Vašingtono reikalavimais. V. Zelenskiui nusileidus, parodžius nuolankumą tiek Amerikai, tiek JAV prezidentui, JAV prezidentas šio spaudimo greit atsisakė. Taip teigė Ukrainos politikos direktorius R. Bortnikas savo portale. Greit buvo atšauktos ir kitos amerikiečių sankcijos ukrainiečiams dėl žvalgybinių palydovų ir ginkluotės tiekimo atnaujinimo.
V. Zelenskiui nusileidus, parodžius nuolankumą tiek Amerikai, tiek JAV prezidentui, JAV prezidentas šio spaudimo greit atsisakė.
Anksčiau opozicijoje buvę Ukrainos politikai neretai priekaištavo V. Zelenskiui dėl jo politikos nelankstumo. Dabar, kai toks lankstumas atsirado, jam priekaištaujama, kad jis yra per lankstus ir per daug proamerikietiškas, kad jam nederėjo nusileisti D. Trumpui. Vakaruose nemažai politikų gyrė V. Zelenskį dėl susitarimo su JAV prezidentu.
Susitarimo tarp Ukrainos ir JAV pasirašyme taktiniais sumetimais pats V. Zelenskis nedalyvavo. Santykiai tarp Ukrainos ir JAV buvo normalizuoti, D. Trumpo nuomonė, bent viešai, apie Ukrainos prezidentą V. Zelenskį pagerėjo.
Tačiau, kita vertus, padėtis tiek Ukrainos visuomenėje, tiek karinėse pajėgose yra gana sudėtinga. Visuomenė yra pavargusi nuo karo. Nė viena kariaujanti pusė neturi ryškaus pranašumo ir vargu bau, ar gali tikėtis greitos pergalės. Nėra didelio noro veržtis į frontą, didėja dezertyrų skaičius, ginkluotės trūksta.
Vis dėl to Ukraina laikosi. Jos kariuomenė, nors žymiai mažesnė už rusų, nepralaimi ir nepasiduoda. Ukrainos likimas dabar daugiau priklauso ne nuo kariuomenės, o nuo politikų ir Vakarų vienybės bei jų sugebėjimo įtikinti savo visuomenes priešintis bet kokiam agresoriui, keliančiam grėsmę demokratinių valstybių suverenumui.
