Jau dveji metai, kai vyksta nusikaltėliškas Rusijos karas prieš Ukrainą. Ekspertai vis dažniau atsigręžia į karų istoriją. Ieškoma panašumų, daromi palyginimai. Karas Ukrainoje lyginamas su buvusiais karais, vykusiais Europoje 20 amžiuje, Pirmuoju pasauliniu ir Antruoju pasauliniu karu.
Istorija niekada nesikartoja, bet panašumų, jų ieškant, visada galima rasti. Galbūt todėl žymus diplomatas ir JAV politikos formuotojas Henry Kissingeris istorijos žinojimą labiau vertino nei politikos mokslus ir ragino jos mokytis, kad geriau suprastume neišvengiamus pokyčius valstybių istorijoje.
Karai yra valstybių politikos tęsinys, įgyvendinamas karinėmis priemonėmis, kai taiki politika ir jos diplomatija patiria pralaimėjimus savo tikslams įgyvendinti. Arba kai totalitariniai režimai, tokie kaip nacių Vokietijos, fašistinės Italijos arba komunistinės Rusijos antižmogiškos ideologijos neduoda norimų vaisių, jas siekiama įgyvendinti jėga – karu. Dabartiniai Maskvos ideologai atvirai deklaruoja ciniškai vykdomos jėgos, karo politiką, kurią įgyvendina autoritarinės Rusijos politikai, nekreipdami dėmesio į anksčiau Ukrainai duotus pažadus ar pasirašytas sutartis.
Pavyzdys gali būti Budapešto memorandumas, pasirašytas 1994 metais, kuriuo Ukraina atsisakė branduolinio ginklo ir smarkiai save susilpnino. Rusija, JAV ir Jungtinė Karalystė įsipareigojo nenaudoti ekonominės ir karinės jėgos prieš Ukrainą ir sumokėjo jai apie tris milijardus dolerių. Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas viešai prisipažino, kad padarė klaidą spausdamas Ukrainą atsisakyti branduolinio ginklo. Jį turėjusi Ukraina, ko gero, galėjo išvengti Rusijos puolimo, nes būtų turėjusi rimtą atgrasymo priemonę.
Karus pradeda ir juos pralaimi didžiosios valstybės, o nuo karų daugiausia kenčia mažosios, esančios geopolitiškai svarbiuose pasaulio regionuose. Neatsitiktinai prancūzų karvedys Napoleonas teigė, kad geografija nulemia valstybių likimą.
Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas viešai prisipažino, kad padarė klaidą spausdamas Ukrainą atsisakyti branduolinio ginklo.
Mažiausiai panašumų Rusijos karas Ukrainoje, matyt, turi su Antruoju pasauliniu karu, kurį pradėjo nacių Vokietija prieš Lenkiją 1939 metais. Lenkijai ginantis vakaruose, iš rytų ją užpuolė Sovietų Sąjunga. Didžiosios Europos valstybės Prancūzija ir Anglija, laikytos Europos taikos saugotojos, buvo pačios agresoriaus užpultos. Prancūzija kapituliavo prieš Vokietiją, o Anglijai išsigelbėti padėjo JAV.
Kai kokių panašumų su Rusijos karu Ukrainoje turi Pirmasis pasaulinis karas, prasidėjęs 1914 m. ir pasibaigęs po ketverių metų – 1918 m. Iš vienos pusės buvo Anglija, Prancūzija bei Rusija. Vėliau prie jų prisidėjo JAV ir kitos šalys. Iš kitos – Vokietija ir Austrija-Vengrija, Italija. Visos jos, dalyvaudamos kare, siekė pergalės bei naujų teritorijų. Kariaujančių pusių entuziazmas, buvęs karo pradžioje, išseko po 2 metų ir peraugo į pozicinį apkasų karą, abipusį karių nepasitenkinimą bei revoliucinį judėjimą, nukreiptą prieš savo valdovus. Vokiečių imperatorius pasitraukė iš šalies, o rusų carą nužudė bolševikai. Abi imperijos po karo neteko dalies teritorijų ir sudarė sąlygas naujoms valstybėms, tarp jų ir Lietuvos Respublikai, atsirasti. Per karą žuvo apie 9 mln. karių ir apie 7 mln. civilių gyventojų.
Pirmasis pasaulinis karas galėjo nekilti, jei bosnių nacionalistas nebūtų nušovęs Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Ferdinando ir jo žmonos, o Austrijos-Vengrijos imperatorius nebūtų paskelbęs karo Serbijai vien dėl to, kad Gavrilas Principas buvo kilęs iš Serbijos.
Antrasis pasaulinis karas taip pat galėjo nekilti, jei nacių Vokietijai būtų buvęs užkirstas kelias ginkluotis ir nebūtų leista be šūvio jai užgrobti Austrijos, Čekoslovakijos ir Klaipėdos krašto. Vakarų Europos didžiųjų valstybių politiniam elitui pritrūko valios bei suvokimo apie totalitarinių režimų pavojų kitų šalių suverenumui.
Antrasis pasaulinis karas truko 6 metus, bet jis netapo poziciniu karu, koks pasidarė Ukrainoje po 2 metų karo. Antrasis pasaulinis karas vyko ne vienos šalies teritorijoje ir net ne viename žemyne. Prasidėjęs Europoje, persimetė į Šiaurės Afriką, o pasibaigė Azijoje, kapituliavus Japonijai, amerikiečiams panaudojus atominį ginklą. Savo žiaurumu, kuris pasižymėjo ištisų tautų, pirmiausia, žydų bei romų naikinimu bei dideliu žuvusiųjų skaičiumi (daugiau nei 50 mln. žuvusiųjų) kiti pasaulio karai vargu ar galėtų prilygti. Istoriko Zigmanto Kiaupos („Lietuvos valstybės istorija“) paskaičiavimais, Lietuva per karą ir po jo neteko apie 600 tūkst. gyventojų.
Antrajame pasauliniame kare nacių Vokietijai ir bolševikinei Sovietų Sąjungai pasipriešino ir mažosios Vakarų demokratinės šalys. Tarp tokių buvo ir Suomija su 4 mln. gyventojų, išdrįsusi viena pati ginti savo šalies nepriklausomybę nuo sovietų Rusijos. Ji, skirtingai nei trys Baltijos šalys, 1939 m. atmetė sovietų ultimatumą atiduoti dalį savo teritorijų Sovietų Sąjungai ir ginklu pasipriešino užpuolikei.
Rusų puolimas 1939 m. lapkričio 30 d. sukėlė šoką Suomijos gyventojams, bet, anot Suomijos istoriko Henriko Mainanderio, praėjus pirmosios paniką primenančioms reakcijoms „išryškėjo nacionalinė vienybė, paremta rūsčiu suvokimu, kad liko vienintelė išeitis – kovoti iki paskutinio kraujo lašo“.
Suomiai, kaip ir ukrainiečiai, tikrai žino, kas yra karas ir kiek kainuoja šalies laisvė ir nepriklausomybė.
Per karą Suomija išliko parlamentine respublika. Savo kariuomenės vadu paskyrė 72 metų legendinį maršalą Carlą Gustafą Emilį Manerheimą. Per tris karo mėnesius suomiai patyrė didelių nuostolių: žuvo 67 tūkst. karių ir 24 tūkst. civilių. Sovietų kariuomenė neteko dvigubai daugiau – 131 tūkst. karių, apie 300 tūkst. buvo sužeista. Norėdama išsaugoti kuo daugiau suomių gyvybių, Suomija sutiko su rusais sudaryti taikos sutartį ir atsisakė dalies savo teritorijų. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, suomiai pasinaudojo Vokietijos parama ir atsiėmė savo žemes iš Rusijos. Vokietijai pralaimint karą, Suomija nutraukė sutartį su ja.
Teherano konferencijoje 1943 m. pabaigoje JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas pasisakė už tai, kad Suomija liktų nepriklausoma valstybe. Sovietų vadovas Stalinas sutiko, tik iškėlė sąlygas, pagal kurias suomiai turėjo sumokėti 600 mln. dolerių reparacijų sovietams. Ji vėl neteko dalies teritorijų ir turėjo stoti į karą prieš Vokietiją.
Šalies nepriklausomybė brangiai kainavo suomiams, vis dėlto ji sugebėjo karinį pasipriešinimą suderinti su diplomatiniu lankstumu, karo metu keisti taktiką ir sąjungininkus ir tokiu būdu išsaugoti nepriklausomybę. Suomiai, kaip ir ukrainiečiai, tikrai žino, kas yra karas ir kiek kainuoja šalies laisvė ir nepriklausomybė. Ją dažnai tenka ginti liekant vieniems su priešu fronto linijoje.
