Po garsių Seimo pirmininkų pareiškimų apie besiformuojančią penktąją koloną Seime ir atsargesnių prezidento pasvarstymų, kad penktoji kolona kelia galvas visuomenėje, susiduriame su keista situacija, kai dalis valdžios kalba apie realią grėsmę valstybei, o kita dalis nemato problemų tęsti darbus. Taigi veikia ar neveikia penktoji kolona?
Penktoji kolona – istoriškai susiklostęs epitetas, reiškiantis jėgą, veikiančią užpuoliko agresoriaus, okupanto ar tiesiog priešo naudai potencialios aukos viduje. Veikimas gali būti sąmoningas arba ne, atlygintas arba nemokamas, bet jo poveikis aiškus – valstybingumo ir visuomeninių ryšių silpninimas. Šiuo silpninimu, išvalstybinimu vėliau pasinaudoja išorės jėgos, perimančios valdžią ir kuriančios naujas valdymo struktūras.
Jei būtumėte penktosios kolonos atstovas dabartinėje geopolitinėje ir socialinėje Lietuvos situacijoje, į ką nusitaikytumėte? Kokias sritis atakuotumėte, kad valstybė ir visuomenė būtų pažeidžiamesnė potencialaus karo ar saugumo krizės akivaizdoje?
„Ten yra baisu. Su premjeru šnekėjau. Artimiausiu metu bus keletas kreipimųsi į prokuratūrą dėl viešųjų pirkimų, įvykdytų Krašto apsaugos ministerijoje.“
Pirmuoju ir akivaizdžiausiu taikiniu turėtų tapti krašto apsaugos struktūros. Būtina kvestionuoti gynybos išlaidų didinimą, stabdyti karinių pajėgų stiprinimo procesą. Mažinti gyventojų pasitikėjimą sistemos skaidrumu ir efektyviu veikimu. Tiesiogiai stoti prieš paramą krašto apsaugos klausimui gali pasirodyti per daug pavojinga, tad geriausias būdas – ne stabdyti pačią paramą, bet trikdyti jos įsisavinimo, panaudojimo procesą. Mažinti visuomenės motyvaciją remti.
Prie nepasitikėjimo krašto apsaugos sistema, visai naudinga entuziastingam penktakolonininkui kelti nepasitikėjimą ir visa vidaus reikalų sistema, teismais, kelti ir aštrinti klausimus dėl teismų sprendimų, Konstitucijos aiškinimo, pasakoti apie sąmokslus ir užvaldymus.
„Kai turi tokių draugų kaip Zalužną, priešų ieškoti nereikia. O Europai gynybą ir jos finansavimas vienodai atrodo.“ <...> „Kaip ten su tuo Prancūzijos branduoliniu skėčiu? Kaip ten su Europos vienybe ir ambicingu planu? Kaip ten tos vertybės, kuriomis plovė mūsų smegenis?“ <...> „Dėl lankymosi Ukrainoje – tai labai geras Seimo pirmininko pasiūlymas. Galiu lankytis Ukrainoje, bet neturiu aš ten ko važiuoti. Nebent kyšių ėmimo, korupcijos, ginkluotės pardavimo, valstybės pardavimo atvejų ten tikrai galima išmokti.“
Antras uždavinys – silpninti ryšius su sąjungininkais ir keisti geopolitinę kryptį. Tiesiogiai siūlyti paversti priešus draugais būtų per daug sudėtinga ir pavojinga, tad žvitrus ir jėgų pilnas penktosios kolonos atstovas turėtų versti abejoti draugysčių, partnerysčių ir esamų pozicijų nauda bei verte.
Rusijos tiesiogiai neremi, bet darai viską, kad žmonių pozicija dėl esamų sprendimų silpnėtų. Stiprini priešiškus balsus ir silpnini, vargini tuos, kurie ragina laikytis vertybėmis ir valstybingumo strategija grįstos pozicijos.
Nenuostabu, kad pasirinkta pozicija labai dažnai sutampa su propagandiniais priešo naratyvais, bet šį sutapimą pasistengsi pridengti tuo, kad tai sveiko proto pozicija. Juk sakai taip, kaip yra. Nesvarbu, kad šaltiniai, kuriais remiesi, melai ar pusiau tiesos, kurias kalbi, netikėtai atitinka platesnius priešiškų interesų tikslus tavoje valstybėje.
„Faktas – bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ netenka maždaug 11 mln. tonų Baltarusijos kalio trąšų gamintojos „Belaruskalij“ krovinių per metus. Antras faktas – kroviniai keliaus kaip bitė. Tais pačiais bėgiais, tuo pačiu keliu. Tik jau be naudos Lietuvai, vis labiau Baltarusijos gniaužtuose. Ir tikrai ne be dabartinių valdančiųjų pastangų. Tai kas čia kam dirba, mielieji?“ <...> „Pafantazuokime, bet turiu įtarimą, jog ši fantazija turi labai didelę tikimybę tapti realybe. Po poros mėnesių taika Ukrainoje užtvirtinama ir JAV paprašo atnaujinti trąšų vežimą per Lietuvos uostą. Ką darysime ir kuriuos tuo metu mes vadinsime „vatnikais“? O gal pasipriešinsime ir neatnaujinsime?“
Trečias uždavinys – padėti sugrąžinti priešo ekonominę, energetinę ar sociokultūrinę įtaką. Dėl tau vienam (o gal jau ir STT ar VSD?) žinomų priežasčių tampi labai entuziastingu prekybos, o ne kariavimo idėjos skleidėju. Tave ypač žavi baltarusiškų trąšų keliavimo per Lietuvą į Klaipėdos uostą vaizdinys.
Šis vaizdinys toks žavingas, kad darosi labai sunku išmanevruoti iškart nepuolant siūlyti sankcijų panaikinimo idėjos. Bet kol kas tik purkštauji ir sakai, kad čia labai nenaudinga valstybei, nes kaimynai juk įsiveža. O jei kaimynas nusižengia deklaruojamoms vertybėms ar net įstatymams, kodėl negalima ir mums?
Tiesiogiai neskatini santykio su priešiškomis valstybėmis normalizavimo, bet radęs progą skubi pabrėžti, kiek daug prarandama neužmezgant ir nesugrąžinant buvusių ekonominių santykių ir džiūgauji, kai randi galimybę patvirtinti, kad atsiranda tokių, kuriems nerūpi karo nusikaltimų ir žudynių faktai, vaikantis pigesnių resursų ar platesnės rinkos. Beje, esi itin suinteresuotas grąžinti kaip įmanoma didesnį atsiskaitymą grynaisiais pinigais, taip bandai išplėsti galimybes šešėlinei rinkai, nuslepiamiems sandoriams ir mokesčių apėjimo galimybėms.
„Mes daugiau mažiau turime informaciją iš LRT vidaus, kur pasakoja kosminius dalykus. Sunku patikėti, kad valstybinėje televizijoje, kad valstybinėje įmonėje tokie procesai vyktų. Jeigu būtų ministerija ar bet kokia jai pavaldi įstaiga, įmonė – čia būtų skandalas.“
Ketvirta – tave erzina žodžio laisvė ir profesionali žiniasklaida. Sau palankiuose kanaluose ar socialinių tinklų algoritmo prieglobstyje gali kalbėti netikrinamas ir lengvai susitvarkyti su prieštaraujančiais, tačiau profesionaliuose žiniasklaidos kanaluose susiduri su tikrove ir faktais.
Beveik visuose šiuolaikiniuose autoritariniuose režimuose, kuriuose pradedami demokratijos ardymo darbai, pirmuoju taikiniu tampa visuomeniniai žiniasklaidos kanalai. Iš ten išgrūdami kritiški balsai, atsisakoma analitinės tiriamosios žiniasklaidos, pamažu sukišami politiškai patogūs veikėjai. Kaip ir priklauso orwelliškai distopijai, tai daroma prisidengiant politinio neutralumo kauke. Žodžio laisvė naikinama su entuziazmu ginti savųjų žodžio laisvę ir atsakomybės panaikinimą.
„KGB gaujos išsigando ir nuo ankstyvo ryto pradėjo kurti istorijas, kad tai neteisinga, kad nesąžininga... Jei Lietuva neatidarys KGB duomenų, tai bus galima sakyti, kad mus toliau valdo KREMLIUS. Tie, kas bus prieš, akivaizdžiai jie arba jų šeimos nariai toliau dirba KREMLIUI!“ <...> „Po tokių įvykių, nelieka nuostabos, kodėl gimsta tokie pasakymai: Lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom. Imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką.“
Penktasis ir esminis uždavinys – nuolatinis žaidimas visuomenės emocijomis, provokacijos ir skaldymas. Niekas taip nemažina noro gintis, kaip pačios visuomenės poliarizacija ir neapykanta kitoms grupėms, o ne bendras pasipriešinimas potencialiam agresoriui. Tam būtina vis iš naujo gaivinti istorinius konfliktus, traukti į dienos šviesą skausmingas ir komplikuotas temas, ieškoti patogių priešų ir kaltininkų, kuriems būtų galima suversti kaltes dėl dabarties nesėkmių, nelaimių ar tiesiog nusivylimo savo padėtimi.
Istoriškai sudėtingu Lietuvai metu matome agresyvų veikimą, kad mūsų valstybė ir visuomenė taptų ne tokios atsparios.
Per konfliktus ir keliamą chaosą auga tavo kaip stipraus penktosios kolonos atstovo galia ir įtaka. Gal ir negauni tiesioginių įsakų iš priešo teritorijos, bet veiki taip, kad jam būtų lengviau, o priešinimasis taptų vis sunkiau sprendžiamu moraliniu klausimu.
Istoriškai sudėtingu Lietuvai metu matome agresyvų veikimą, kad mūsų valstybė ir visuomenė taptų ne tokios atsparios. Šį veikimą inicijuoja ir palaiko žmonės, esantys demokratinėse institucijose. Demokratiškai išrinkti, bet darantys viską, kad demokratijos procesų valstybėje mažėtų ir jai kiltų reali grėsmė. Savo postais jie sąmoningai kenkia kitų institucijų darbui, pasitikėjimui ir pastangoms užtikrinti valstybės tęstinumą. Gal laikas ne tik įsivardyti kolonas, bet ir duoti tinkamą atkirtį apginant demokratiją ir parodant, kad suprantame esamas grėsmes? Ar yra kam imtis politinės lyderystės ne tik kalbėti, bet ir veikti, remiantis tais principais, kurie įtvirtinti Konstitucijoje?
