Bent dvi kartos lietuvių užaugo turėdamos aiškų, ant tvirtų demokratijos pamatų pastatyto Vakarų pasaulio vaizdinį. Ką jau kalbėti apie pačius vakariečius, kurių gretose lieka tik saujelė žmonių, dar menančių tironijos tikrumą. Esame įsitikinę, kad demokratija yra savotiška metafizinė duotybė, mąstome jos sąvokomis, jos sąlygomis ir jos lūkesčiais. O kas, jei vieną rytą demokratijos neliks?
Donaldo Trumpo valdomose Jungtinėse Amerikos Valstijose įsibėgėja procesai, kurie kelia vis daugiau nerimo dėl šios, demokratijos vėliavneše save skelbusios valstybės demokratiškumo. Jei Elono Musko vykdoma JAV institucijų dekonstrukcija taps tikrove, galime atsidurti pasaulyje, kuriame demokratinės politinės jėgos ir, svarbiausia, idėjos tvyros tarp mažumos.
Dažnai minima ir dar dažniau neteisingai interpretuojama amerikiečių politologo Franciso Fukuyamos „istorijos pabaigos“ teorija rėmėsi idėja, kad pasaulyje baigėsi didžiųjų ideologinių susidūrimų laikas. Tai nereiškia, kad nacionalinių, tapatybinių ar kitokių mažesnio lygmens ginčų tarp žmonių grupių nebeliks. F. Fukuyama tiesiog bandė pagrįsti idėją, kad liberali demokratija nebeturės globalaus ideologinio iššūkio. Kas savanoriškai rinksis gyventi nedemokratijoje, atsisakydamas laisvių ir teisių?
Didžioji F. Fukuyamos klaida čia buvo ne pati istorijos pabaigos konstatacija, o negalėjimas numatyti prielaidų, kurios pačią liberalią demokratiją pradės skaldyti iš vidaus. Paprasčiau sakant, nematant alternatyvos išorėje, buvo nenumatoma, kad didžiosios problemos gali kilti iš vidinės destrukcijos. Grėsme taps ne alternatyva, o tos alternatyvos stoka ir iš jos kylantis impulsas griauti pamatus, ant kurių stovime.
Tendencijos, kurias matome vakarietiškoje politikoje, ir kurias sėkmingai išnaudoja tokios autoritarinės valstybės kaip Kinija ar Rusija, yra kylančios ne iš šių valstybių siūlomo sėkmingo modelio. Vakariečiai nenori gyventi kaip kinai ar rusai. Jie tiesiog nebenori gyventi kaip vakariečiai.
Ir čia prisimenu viename interviu filosofo Leonido Donskio iškeltą retorinį klausimą: ar demokratija visada nugali fašizmą? Pats Leonidas į šį klausimą atsakė su jam būdingu jautriu, modernaus humanistinių idėjų skleidėjo optimizmu. „Demokratija sutrinka prieš fašizmą. Tačiau ilgesnėje perspektyvoje vis tiek jį įveikia“.
Ši išvada tiksli, jei remsimės tik viltingomis XX amžiaus istorinėmis patirtimis ir kalbėsime apie sąlygas, kuriomis kova už demokratiją vyko praeityje. XX amžiaus fašizmas neturėjo masinio naikinimo ginklų arsenalo, neturėjo nuolat besiplečiančios, chaotiškos, bet tuo pat metu ir kontroliuojamos viešosios erdvės, neturėjo dirbtinio intelekto ir kvantinės kompiuterijos potencialo.
Demokratija gali atsilaikyti prieš fašizmą, bet kaip teisingai pastebi L. Donskis, jai reikia laiko distancijos. Jai būtina atsilaikyti tuo kritiniu periodu, kai fašistinių impulsų vedami galios žaidėjai siekia sunaikinti ne tik visus demokratinius institutus, bet ir demokratines praktikas, tradicijas. Galiausiai, net ir demokratijos, laisvės, orumo, žmogiškumo idėjų nostalgiją pačiame žmoguje.
Demokratija gali atsilaikyti prieš fašizmą, bet kaip teisingai pastebi L. Donskis, jai reikia laiko distancijos.
XX amžiaus fašizmas siekė sukurti naują žmogų. Pakeisti jo mąstymą, proaktyviai ideologizuoti ir pavergti jo kasdienius darbus dėl bendros sistemos sėkmės. Tai vyko tiek nacionalsocialistų valdomoje Vokietijoje, tiek vėliau į visą Rytų Europą išsiplėtusiame okupaciniame Sovietų Sąjungos projekte.
XXI fašizmas siekia ne suaktyvinti ar pakeisti, o užmigdyti ir nujautrinti žmogų, kuris būtų tik tylus vartotojas, pritaikomas bet kuriai politinei sistemai ir neturintis jokių pilietinei visuomenei būdingų bruožų. Masės čia yra ne aktyvios politinės masės, o pasyvūs rinkėjai-vartotojai, kurie netrukdo E. Muskui ar panašiems veikėjams kurti savojo pasaulio ir siekti savo globalių ir kosminių tikslų.
Jų savimeilei vis dar reikalingas auditorijos pritarimas, bet dabartinėmis sąlygomis tu ne tik neprivalai stoti prieš savo auditoriją Miunchene ar Romoje. Tavo auditorija yra patogiai distancijuota, valdoma, blokuojama, išmetama, skatinama ir buriama naujausiomis virtualaus socialumo priemonėmis.
Šių dienų geopolitinėje turbulencijoje ir įvairiuose naujuose postūmiuose ryškėja vis aiškesnis uždavinys, kurio turi imtis demokratiją mylinčios ir jos klausimui jautrios visuomenės, politiniai ir visuomenės lyderiai – saugoti ir plėtoti pamatines demokratijos idėjas ir institucijas.
Vokietijoje vykę Bundestago rinkimai, kuriuose istoriškai prastus rezultatus fiksavo popieriniai rinkimų laimėtojai – tradicinių krikščionių demokratų ir socialdemokratų pažiūrų atstovai, yra tik dar vienas perspėjamasis ženklas, kad metas keisti požiūrį į politikos klausimą.
XXI fašizmas siekia ne suaktyvinti ar pakeisti, o užmigdyti ir nujautrinti žmogų, kuris būtų tik tylus vartotojas, pritaikomas bet kuriai politinei sistemai ir neturintis jokių pilietinei visuomenei būdingų bruožų.
Politinis spektras, kuriame socialistai, liberalai ir konservatoriai bando pasidalinti didžiąją erdvės dalį, nustumdami radikalus į pakraščius, jau neatitinka tikrovės. Antidemokratines pažiūras agresyviai propaguojantys populistai šiuo metu įgauna pagreitį ir neketina sustoti.
Metas pripažinti faktą, kad šiuo metu Europos politiniame gyvenime yra du realūs politiniai pasirinkimai, kardinaliai išskiriantys rinkėjų pažiūras, – demokratai ir antidemokratai.
Situacija per daug rimta, kad dabar politinį pasirinkimą galėtų lemti ekonominių ar socialinių planų, kuriais stiprinsime valstybių saugumą, pasirinkimai. Svarbiausia, turėti politinę valią stiprinti ir apsaugoti demokratijas Europos Sąjungos viduje.
Metas pripažinti faktą, kad šiuo metu Europos politiniame gyvenime yra du realūs politiniai pasirinkimai, kardinaliai išskiriantys rinkėjų pažiūras, – demokratai ir antidemokratai.
Taigi, visuose artėjančiuose rinkimuose bus balsuojama ne dėl įgyvendinimo būdų, o dėl demokratijų išlikimo. Ir tai labai svarbu prisiminti vertinant galimas rinkimų pasekmes. Žaidžiant su savo, regiono ir viso žemyno likimu.
Demokratija gali įveikti fašizmą, bet tam jai reikia laiko. Laiko ir pamokų, kaip skleisti demokratines idėjas pasaulyje, kuriame įsigali naujos, žymiai platesnės ir takesnės socialumo, intelekto, netgi žmogiškumo sampratos. Būtina laimėti laiko ir kovoti už demokratiją. Stoti į kovą su tais, kurie jaučia savo pakilimą ir jungia vis aukštesnes pavaras demokratijos draskymo, diskreditavimo, nepasitikėjimo, propagandos ir melo skleidimo darbe.
Sulaukėme dienos, kai demokratija nebėra tik tuščias žodis. Tai išgyvenimo sąlyga, kurią būtina užsitikrinti.
