Reformacija Lietuvai davė Martyno Mažvydo „Katekizmą“, o kontrreformacija – Vilniaus universitetą. Istorija liudija, kad geri dalykai atsiranda nepaisant to, kaip jie prasidėjo. Istorija taip pat liudija, kad būna ir atvirkščiai.
Šiuo metu visiems sveiko proto žmonėms akivaizdu, kad Lietuvoje įvyko būtent atvirkščiai: gerais norais mūsų kelias į pragarą grįstas. Dabar kaip tik esame, taip sakant, reformacinėje švietimo „pekloje“.
Kaip iš jos išeiti? Prisiminkime, kad „peklos“ vadas (nesuklyskite – čia nėra jokio perkėlimo ir neminimas joks žmogus) yra painiavos ir prieštaravimo virtuozas. Jam patinka, kai dalykai susipina į tokį Gordijaus mazgą, kurio niekas nebegali išpainioti. Kuo daugiau „atpainiotojų“, tuo labiau mazgas susipina. Kas žino Gordijaus mazgo istoriją, taip pat žino ir šio padavimo pamoką. Tą mazgą vienu kardo kirčiu „išrišo“ Aleksandras Makedonietis (nesuklyskite – nesiūlau kreiptis pagalbos į „didįjį“ rytų vadą). Gėris yra paprastas, o blogis – susipainiojęs savyje. Tai savo gyvenimu paliudijo kovotoja už Lietuvos laisvę a. a. sesuo Nijolė Sadūnaitė.
Kur kardo smūgis turi kirsti švietimo sistemoje? Kaip turėtų vykti kontrreformacija?
Pirma, būtina grįžti prie brandos egzaminų ir atkirsti juos nuo stojamųjų. Universitetai susitvarkys, taps autonomiškesni, kaip ir reikalauja Konstitucija. Dings iliuzija, kad Lietuvoje kiekvienas moksleivis ruošiamas „į aukštąją“, o tie, kuriems nepavyksta yra „lūzeriai“. Mokyklos bus atleistos nuo perdėtos atsakomybės, paranojiškų persekiojimų ir bereikalingo nerimo. Mokyklų bendruomenės pačios sugebės išsiaiškinti, kurie jų nariai jau pasiekė brandą. Nacionalinis galėtų likti tik lietuvių kalbos brandos egzaminas.
Pirma, būtina grįžti prie brandos egzaminų ir atkirsti juos nuo stojamųjų. Universitetai susitvarkys, taps autonomiškesni, kaip ir reikalauja Konstitucija.
Antra, būtina decentralizuoti ir lokalizuoti švietimo sistemą, o ne nacionalizuoti, kaip neseniai dar kartą netiesiogiai pasiūlė Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis. Mokyklos turi būti mažesnės, jaukesnės, bendruomeniškesnės, kaimiškesnės, asmeniškesnės. Net ir mieste! Nusikaltimas Fordo gamyklinį modelį taikyti švietimui. Švietimo sistema ir metodai turi taikytis prie vaiko gyvenamos vietos, prie vaiko raidos greičio, netgi lyties. Dabar viskas vyksta atvirkščiai.
Trečia, įstatymu būtina paskelbti moratoriumą bet kokiam vaikų „pasiekimų“ ir atskirų mokyklų „pasiekimų“ lyginimui ir jo viešam skelbimui. Tokį veiksmą jau yra išmėginusi Norvegija. Mūsų visuomenės psichinei sveikatai šiuo metu tai yra būtina priemonė.
Nesunku pastebėti, kad visi šie pasiūlymai tiesiogiai prieštarauja dabartinei politikai. Taip pat jie kviečia gilesniam socialiniam jautrumui. Todėl paskutinis klausimas bus retorinis: ar ateinančiųjų į valdžią socialdemokratų velykiniai kiaušiniai bus pakankamai stiprūs sudaužyti švietimo sistemą, o ne atvirkščiai?
