Tos kelios dienos, skiriančios Kovo 8-ąją, Tarptautinę moterų solidarumo dieną, ir Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, savyje tarsi įkūnija tam tikrą tylią įtampą. Jei Kovo 8-oji, nepaisant to, kad kilo iš amerikiečių moterų streiko dėl padoresnių gyvenimo sąlygų ir teisės balsuoti, dažnai tapatinama su sovietmečiu ir priverstinėmis šventėmis, tai Kovo 11-oji – su nepriklausomybe ir laisve.
Atstumdami šventę, kuri daugeliui atsiduoda deklaratyviais pareiškimais iš Tarybų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimų tribūnų apie jau pasiektą lyčių lygybę ir nusipurtydami nuo privalomų tulpių, deja, dažnai atstumiame ir klausimus apie lyčių lygybę – arba, teisingiau, nelygybę – nepriklausomoje Lietuvoje. Nuo neratifikuotos Stambulo konvencijos iki neproporcingai daug laiko, kurį moterys praleidžia namų ruošos darbams bei vis dar nemažos visuomenės dalies, kuri pateisina smurtą prieš moteris, neišspręstų lyčių lygybės problemų tikrai netrūksta.
Tačiau aštrėjant geopolitinei situacijai, kuri kelia grėsmę šalies valstybingumui, vis dažniau pasigirsta balsų, teigiančių, kad atėjo gerovės valstybės pabaiga ir atėjo laikas kurti atsparią visuomenę. Nors pritariu valstybės gynybos biudžeto didinimui, tačiau tokie pasisakymai, kuriuose užkoduota socialinės gerovės ir saugumo priešprieša, man kelia nerimą. Jie dažniausiai pateikia „gerovės valstybės pabaigą“ kaip lyčiai neutralų sprendimą, suponuojantį kelis dalykus.
Pirmiausia, iš tokių pareiškimų atrodo, kad Lietuva jau pasiekė „gerovės valstybės“ statusą. Antra, kad socialinių išlaidų mažinimas yra neišvengiamas, jei skirsime daugiau lėšų gynybai. Trečia, kad toks „diržų susiveržimas“ yra auka, kuri lygiai paveiks visus visuomenės narius ir iš esmės, yra lyčiai neutrali. Galiausia, kad socialinės išlaidos nėra dalis gynybos. Šiuo straipsniu norėčiau per lyties prizmę išanalizuoti tokius pareiškimus apie gerovės ir atsparumo valstybės priešpriešą ir remdamasi Ukrainos feminisčių patirtimi parodyti, kodėl saugumas ir socialinės garantijos yra neatskiriamos atsparios visuomenės dalys.
Ar mes jau esame gerovės valstybė?
Gerovės valstybė – siekis ir pažadas, kuris nuolat skamba partijų rinkimų programose ir įvairiose ataskaitose – dažniausiai apibrėžiama kaip valstybė, kuri pasižymi trimis svarbiausiais kriterijais: didelėmis išlaidomis socialinei apsaugai, dosniomis socialinėmis garantijomis ir dekomodifikacija, kuri nurodo, kiek gyvenimui būtinų paslaugų žmonės gali gauti nedalyvaudami rinkos ekonomikoje, arba, paprastai tariant, nemokėdami už jas. Kitaip tariant, gerovės valstybė – tai valstybė, kurioje surenkami mokesčiai naudojami žmonių kasdienei gerovei kurti, o socialinės paslaugos yra teikiamos nesiekiant pelno. Jei pažvelgtume į Lietuvos situaciją, pamatytume vaizdą, kuris ne visai primena gerovės valstybę. Šiuo metu Lietuvos socialinės išlaidos sudaro vos 13,5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, kai Europos Sąjungos vidurkis – 19,5 proc. Beveik penktadalis šalies gyventojų gyvena ant ar žemiau skurdo ribos, o daugiau nei 9 proc. šiuo metu neturi darbo.
Uždaromos rajonų mokyklos, ambulatorijos, ligoninės ar jų skyriai mažina sveikatos paslaugų prieinamumą. Tuo tarpu 2023 m. Europos Komisijos parengtos sveikatos būklės Lietuvoje apžvalgos duomenimis, pagal mirčių skaičių dėl prevencinėmis ar sveikatos priežiūros priemonėms išvengiamų ligų esame viena liūdnai pirmaujančių šalių Europoje. Už sveikatos priežiūros paslaugas savo lėšomis sumokame dvigubai daugiau nei statistinis ES pilietis. Anot ataskaitos, skurdžiau gyvenantys žmonės rečiau kreipiasi į medikus, pirminės sveikatos priežiūros įstaigos nepajėgia tinkamai teikti prevencinių paslaugų, o eilės patekti pas specialistus labai ilgos. Tokios „gerovės valstybės“ mitą paneigiančios bendrosios statistikos pririnkti būtų galima beveik iš kiekvienos panašios ataskaitos apie socialines paslaugas ir visuomenės padėtį Lietuvoje.
Jei bendroji padėtis nė iš tolo neprimena gerovės valstybės, moterų padėtis yra dar prastesnė. 43 proc. vyresnių nei 65 m. moterų pajamos yra žemiau šalies pajamų medianos – tai yra, jos gyvena skurde. Dirbančios moterys uždirba 13 proc. mažiau nei vyrai, o „sumoterintos“ profesijos – slaugių, auklėtojų, bibliotekininkių, biuro administratorių, kasininkių – nepaisant savo svarbos, apmokamos itin menkai. Vertindamas Lietuvos moterų padėtį Europos lyčių lygybės institutas skyrė 64,1 tašką – 6 punktais mažiau nei ES vidurkis.
Išlaidos gynybai ar išlaidos gerovei: klaidinga priešprieša
Kadangi grėsmių akivaizdoje – ar tai būtų pasaulinė finansinė krizė, ar geopolitinė grėsmė, ar kokia nors kita nenumatyta padėtis, reikalaujanti perskirstyti valstybės biudžetą, aukščiausi šalies vadovai dažniausiai prašo žmonių solidarumo ir supratimo, nes pirmiausia biudžeto eilutė, kuri atsiduria po kirviu, – tai socialinės išlaidos. Socialinės gerovės paaukojimas dėl bendro gėrio pateikiamas kaip neišvengiama auka ir investicija į ateities gerovę.
Tačiau norėčiau suabejoti tokia priešprieša, anot kurios, turime rinktis socialinę gerovę arba saugumą. Kadangi viena iš mano tyrimo sričių yra feminizmas Ukrainoje karo metu, praleidžiu daug laiko kalbėdama su akademikėmis bei aktyvistėmis, kurios savo akimis stebi, kaip šalies saugumą ir pajėgumus paveikia išsekinta sveikatos apsaugos ir rūpybos sistema. Jų pastebėjimai yra itin svarbūs ir mums.
Kad geriau suprastume, kodėl Ukrainoje sveikatos priežiūros ir kitos rūpybos sistemos buvo nuskurdintos, turėtume persikelti į 2015 m. Po Euromaidano protestų, kurių metu ukrainiečiai aiškiai išsakė savo provakarietišką poziciją ir privertė atsistatydinti Kremliui palankų korumpuotą prezidentą Viktorą Janukovyčių, Rusija įsiveržė į Krymą ir sukėlė karą rytinėje Ukrainoje. Naujoji valdžia, siekdama aprūpinti kariuomenę ir išlaikyti šalies teritorinį vientisumą, nukreipė lėšas gynybai ir kreipėsi į Tarptautinį valiutos fondą (TVF) bei kitus Vakarų kreditorius, prašydama paskolų. Paskolas Ukraina gavo, tačiau drakoniškomis sąlygomis. Kreditoriai pareikalavo nedelsiant sumažinti socialines išlaidas, privatizuoti valstybės turtą, nutraukti subsidijas dujoms ir kitaip „racionalizuoti“ šalies išlaidas.
Po reformų, naujoji valdžia ne tik apkarpė pensijas ir valstybės tarnautojų atlyginimus, pakėlė pensinį amžių, sumažino išlaidas švietimui. Kaip teigia Brėmeno universiteto tyrėjas Jakobas Frizellas su kolegomis iš Ukrainos parengtoje studijoje, sveikatos apsaugos finansavimas sumažėjo 71 proc.; būsto finansavimas – 98 proc. Tai reiškia, kad sveikatos apsaugos sistema ir visos su ja susijusios paslaugos staiga neteko lėšų, reikalingų infrastruktūrai, naujai įrangai, medicininio personalo atlyginimų kėlimui, naujų darbuotojų atlyginimams. Medicinos personalas ėmė masiškai emigruoti į Vakarus, o tie, kurie pasiliko, dažnai balansuodavo ant perdegimo ribos.
Medicinos paslaugos tapo ne tik mažiau prieinamos, bet ir brangesnės: po tokių priverstinio taupumo priemonių šalies gyventojai iš savo kišenės padengdavo daugiau nei 42 proc. su gydymu susijusių išlaidų. Skurdas Ukrainoje išaugo iki 58,6 proc., todėl gydymo kaštai pasidarė dar neįperkamesni. Dar prieš prasidedant karui visuomenės sveikatos situacija buvo gąsdinanti: užkrečiamumo AIDS / ŽIV rodikliai šalyje buvo didžiausi visoje Europoje; tik trečdalis vaikų buvo visiškai paskiepyti nuo tymų; trečdalis suaugusiųjų turėjo hipertenzinių sutrikimų, kurie buvo prastai kontroliuojami.
Toks socialinio ir medicininio sektoriaus išsekinimas dabar, plataus masto invazijos kontekste, dar labiau apsunkina rūpestį civiliais ir sužeistaisiais. Trūksta modernios įrangos, psichiatrinė ir psichologinė pagalba nukentėjusiesiems yra sunkiai prieinama. Šalyje, kur dar prieš plataus masto invaziją jau trūko medicinos darbuotojų, daug gydytojų ir slaugių yra nukreipiami karo sužeistiesiems slaugyti, tad dar labiau sumažėja lėtines ligas, medicinos patikras, planines procedūras galinčių atlikti specialistų skaičius. Nors medicinos sistema negriūna, ji laikosi ant dotacijų, aukų, užsienio organizacijų suteikiamos pagalbos ir ukrainiečių medikų ryžto.
Kadangi socialinių paslaugų sektoriuje taip pat katastrofiškai trūksta darbuotojų, dažniausiai civiliai, kurių dauguma moterys, pačios ima organizuoti tokias paslaugas kaip, pavyzdžiui, neįgaliųjų evakuacija iš karo zonų, vaikų globa, vandens ir netgi elektros tiekimo atnaujinimas. Kadangi infrastruktūros atnaujinimui lėšų prieš karą taip pat buvo skirta labai nedaug, daugelis infrastruktūros pažeidimų yra daug didesni, nei galėtų būti: seni vamzdžiai, laidai, šilumos trasos po antpuolių dažnai tiesiog visiškai suyra. Griūvanti infrastruktūra socialinį rūpestį sergančiais ir pažeidžiamais dar labiau apsunkina. Tikrieji šio karo kaštai, mokami žmonių gyvybėmis, paaiškės tik vėliau, tačiau jau šiandien žinome, kad nors už juos atsakomybę turi prisiimti Rusija, priverstinės taupymo politikos pasekmės juos dar labiau padidino.
Kalbėdama su ukrainietėmis, kurios pačios aktyviai prisideda prie pagalbos nukentėjusiems ir socialinės infrastruktūros išlaikymo, labai aiškiai matau du dalykus. Pirmasis yra tai, kad kovojantieji fronte moka gyvybėmis, o namų fronte – savo gyvenimais. O pastarajame dažniausiai pasilieka moterys. Antrasis – kad visuomenės atsparumas, ypač jei kalbame apie socialinį atsparumą, apima ne tik karo metą, bet ir taiką ar paliaubas, kai reikia atkurti tai, kas sugriauta. O kuo didesnis socialinės rūpybos deficitas prieš karą, tuo daugiau nemokamo ir nematomo darbo bei išteklių reikia palaikyti karo metu ir tuo didesnis tokių išteklių trūkumas po karo.
Ar išties „suveržti diržai“ veržia vyrus ir moteris vienodai?
Dažniausiai valstybės vadovų prašymuose solidarizuotis mažinamų socialinių išmokų akivaizdoje užkoduotas supratimas, kad visi diržų suveržimą pajus vienodai. Tačiau taip nėra. Socialinių išlaidų – švietimo, sveikatos priežiūros, psichologinės pagalbos, socialinių paslaugų, paramos maistu, ilgalaikės slaugos – apkarpymas dažniausiai daug stipriau paliečia moteris. Būtent joms dažniau tenka perimti rūpestį už vaikų užklasinę veiklą, slaugą, lankymą, o neretai ir atsisakant savo karjeros, laisvalaikio, poilsio ir miego. Jei, Lygių galimybių plėtros centro ir „Boys in Care Work“ organizacijos parengtos ataskaitos duomenims, taikos ir bent jau neutraliomis ekonominėmis sąlygomis moterys Lietuvoje praleidžia 22 valandas per savaitę atlikdamos rūpestinius – namų ruošos, vaikų priežiūros, maisto gaminimo, slaugos – darbus, (palyginti su 8 valandomis, kurias praleidžia vyrai), tai „suveržtų diržų“ sąlygomis šis skaičius dar labiau išauga.
Čia labiausiai nukenčia nepasiturinčios moterys, kurios turi rūpestinių atsakomybių. Jei šeimos, kuriose yra pinigų, kuriuos galima nukreipti tam, kad valstybės paliktas skyles užkamšytų privačiai samdomos auklės, korepetitoriai, namų valytojos ar slaugos specialistai, namų ūkiuose, kuriuose tokių atliekamų lėšų nėra, šias spragas dažniausiai užpildo pačios moterys.
Jei taikos metu į moterų saugumą ir atsparumą nėra investuojama pakankamai, karo metu tokios nelygybės dar labiau išryškėja. Investicijų į švietimą, sveikatos apsaugą, reprodukcinę sveikatą, kovą prieš prekybą žmonėmis trūkumas taikos metu reiškia, kad karo metu, kai moterys tampa pažeidžiamesnės ne tik karo lauke ar konflikto zonose, bet ir namuose, jų pažeidžiamumas dar padidėja, o galimybės apie tai kalbėti viešai ir gauti pagalbos, dar sumažėja. Moterų prieglobsčių, kuriuose jos galėtų saugiau apsigyventi, jei prieš jas smurtaujama, trūkumas taikos metu reiškia, kad jos visai neturi kur slėptis karo metu, kai dėl įtampos, traumų, sumažėjusio policijos ir visuomenės dėmesio, prieš jas dažniau smurtauja ir jų pačių vyrai. Ukrainoje karo metu smurto prieš moteris atvejų padaugėjo daugiau nei 50 proc., o menkai išvystyta prieglobsčio sistema ir sugriauta infrastruktūra reiškia, kad jos neturi kur eiti. Menkai kontroliuojami prekybos moterimis srautai tapo dar masiškesni. Karo metu padaugėja ir seksualinės prievartos, ir iš seksualinio smurto atsiradusių nėštumų, ir kitų su reprodukcine sveikata susijusių problemų. Jei trūksta žinių, supratimo, nemokamų konsultacijų taikos metu, karo metu jų trūksta dar labiau.
Sumažinti išlaidas socialinei rūpybai, sveikatai, ar kitoms programoms, kurios gerina moterų gerovę taikos metu, reiškia palikti jas visiškai be nieko karo metu.
Saugi šalis – aprūpinta kariuomenė ir stipri visuomenė
Kovo 8-oji ir Kovo 11-oji atsiduria šalia viena kitos kalendoriuje – viena tarsi simbolizuoja lyčių lygybę ir rūpestį silpniausiais, kita – valstybės nepriklausomybę ir atsparumą. Tačiau šiandien akivaizdu, kad negalima iš tiesų švęsti valstybės stiprumo ir atsparumo Kovo 11-ąją, ignoruojant lyčių lygybės klausimus, kuriuos mums primena Kovo 8-oji.
Tikroji nepriklausomybė, tikrasis atsparumas ir tikroji valstybės jėga priklauso ne tik nuo kariuomenės pajėgumo, bet ir nuo to, kiek mes, kaip valstybė, rūpinamės tais, kurie dažniausiai pasilieka „namų fronte“ ir ant kurių laikosi pilietinis pasipriešinimas, civilinė sauga, ekonomika ir rūpestinis darbas. Galiausiai, patys kariai yra tiek stiprūs, kiek jie turi tvirtą užnugarį šeimose, namuose, pilietinėje visuomenėje. Jei pastarieji yra stiprūs, nes į juos buvo stabiliai investuojama taikos metu, stipri yra visa tauta. Moterys nėra ir negali būti valstybės saugumo aukomis, jos yra nepakeičiama saugumo ir visuomenės atsparumo dalis.
Taigi, kurdami šalies saugumą ir stiprindami savo nepriklausomybę, prisiminkime, kad Kovo 8-oji ir Kovo 11-oji viena kitai neprieštarauja, o viena kitą papildo. Šalis, kurioje moterys jaučiasi saugios, palaikomos ir finansiškai užtikrintos, yra šalis, kuri sunkiausiomis dienomis gebės išlikti vieninga, atspari ir laisva.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
