Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Donaldo Trumpo inauguracijos dienomis atkreipiau dėmesį į labai keistą fenomeną, susietą su naujo šalies vadovo išrinkimu: tikėjimą kaip tarptautinės politikos fenomeną.
Viešai pripažįstama, kad šis valstybės vadovas yra vienas mažiausiai nuspėjamų savo veiksmais, lyginant su kitų demokratinių šalių vadovais. Iki šiol neaišku, kai Trumpas ėmė spausti Daniją, kad ji nesipriešintų prarasti Grenlandiją, ar spaudė Panamą, grasindamas atimti iš jos strateginį kanalą, tai buvo derybų taktika, atėjusi dar iš Trumpo nekilnojamojo turto magnato praktikos, kai reikia ką nors užspausti siekiant išmušti palankesnį sau rezultatą, ar tai jo tarptautinių santykių vizija 21 amžiuje, bet lyg atėjusi iš 19 amžiaus, o gal ir ankstesnių laikų.
Kai tokia vizija gyvena, paremdamas savo aneksijos ir okupacijos politiką, Vladimiras Putinas, ją suprantame kaip autoritarinės valstybės vadovo, atėjusio iš KGB laikų ir sujungusio savo politikoje Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos praktiką. O kaip paaiškinti tada Trumpo politiką?
Praėjus mėnesiui nuo D. Trumpo inauguracijos, ir toliau tą politiką paaiškinti buvo labai sunku, o kai žmogus negali kažko paaiškinti, tada įsijungia ne žinojimas, bet tikėjimas.
Iki šiol remiantys Trumpą žmonės dėl visai kitų jo žingsnių (pavyzdžiui, dėl pripažinimo, kad yra tik dvi lytys, o ne daug kitų) pateisino šiuos jo pareiškimus dėl Panamos, Grenlandijos ar dėl Gazos, laikydami tai derybų taktika.
Be to, matydami vis didesnį Vakarų pasaulio silpnumą grėsmingo autoritarinių valstybių iššūkio akivaizdoje, jie tiki taip pat dar ir tuo, kad Trumpas pažadins užmigusią Europą, sustabdys Putiną, padės Ukrainai ir sutvarkys pasaulį taip, kad jis bus daug geresnis, nei dabar yra.
Kadangi yra kalbama praktiškai apie vieną asmenį, o net ne apie jo komandą, tai toks tikėjimas tam asmeniui suteikia vos ne dievybės požymių. Tik Trumpas viską žino, ko jo šaliai ir pasauliui reikia. Beje, tai neseniai pripažino ir Jungtinių Valstijų gynybos ministras po to, kai keletą kartų teko jam tikslinti savo teiginius dėl taikos Ukrainoje.
Tik Trumpas gali pasakyti, koks Jungtinių Valstijų taikos planas. Kiti priduria, kad tik jis įvertins, palaikys tuos, kurie gerai elgsis, nubaus kaltuosius, pamokys neišmanėlius.
Bet yra ir tokių, kurie Trumpo žingsnių nesupranta, negali paaiškinti. Jo sprendimą pripažinti, kad pasaulyje yra tik dvi žmonių lytys, jie laiko grėsme tam, ką dešimtmečiais siūlyta laikyti lakmusu žmogaus teisių klausimais, o norą įvesti 25 proc. dydžio muitus Kanadai ir partneriams Europoje, kritiką Europos Sąjungai, juo labiau tokią griežtą, kaip nuskambėjo šį savaitgalį Miuncheno saugumo konferencijoje, jie laiko Trumpo noru keisti vertybes pasaulyje, diktuoti savo valią, sugriauti ES.
Akivaizdu, kad taip dėliodami argumentus šie žmonės Trumpui priskiria priešingų dievybei šėtono savybių.
O tada ir visuomenės nuotaikų atspindys: socialiniai tinklai vos ne kasdien kunkuliuoja tos dienos emocijomis.
Palaikantieji Trumpą dėjo nuorodas į straipsnius, kurie rodė, kad jis, pavyzdžiui, įves labai griežtas sankcijas Rusijai, bet ignoruoja kitus Trumpo žingsnius. Trumpo nepalaikantieji, priešingai, dėjo nuorodas, komentuoja tai, kas, jų nuomone, rodo Trumpą kaip neišmanėlį, piktavalį.
Bet iki šiol kalbėti apie Trumpo galimą politiką buvo lyg burti iš kavos tirščių. Daug dalykų skendėjo migloje, kol įvyko Jungtinių Valstijų ir Putino Rusijos aukšto rango pareigūnų susitikimas Saudo Arabijoje. Iki jo žinojome tik faktus, kad į susitikimą kalbėti apie Ukrainą nebuvo pakviesti Ukrainos atstovai. Ir tai, aišku, blogai.
Galėjome daryti prielaidą, kad bus kalbama apskritai apie Europos saugumą, bet Europos šalys irgi nepakviestos.
Tai irgi yra labai blogai. Gali kiek nori kas nors aiškinti, jog Europos šalys pačios nusipelnė neryžtingais veiksmais tokio Trumpo požiūrio, bet pokalbis už nugaros kitai šaliai ar šalims nėra geras ženklas tarptautinėje politikoje. Ir vien remtis tikėjimu, kad toliau bus kitaip, irgi nėra gerai.
Po šio susitikimo pasirodžius informacijai, kad Maskva ir Vašingtonas, nedalyvaujant Kyjivui ir ES šalių sostinėms, sutarė dėl vadinamojo taikos plano Ukrainoje kontūrų, griuvo ir Trumpo kaip stabo ir dievybės įvaizdis. Net ir vakarykščiai Trumpo šalininkai Lietuvoje vienas po kito Trumpą keikia, kalba apie Trumpo–Putino paktą, bet dar nežinau, ar suvokta, kad tarptautinėje politikoje tikėjimas nėra geras dalykas. Juk tarptautinė politika tai ne religija.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
