Europa yra laikoma tolerancijos erdve, atvirumo kitam (kitokiam) bastionu. Tačiau stebėdami europiečių mentalitetą ir veiksmus galime klausti: ar atvirumas nėra virtęs savidestrukcija? Ar Europos atvirumas nėra tapęs atvirumu bet kam? Kai kas perspėja, kad tai, kas vadinama atvirumu, yra virtę „skystumu“ (angl. liquid, Zygmunt Bauman) ar „kiaurumu“.
Atviroji Europa nesugeba adekvačiai reaguoti į ją sunaikinti pasiryžusias jėgas. Tai galime identifikuoti Europos šalių užsienio ir vidaus politikoje. Pavyzdžius tik paminėsiu. Kiekvienas jų nusipelno atskiros analizės, bet visi jie rodo, kad Europa yra praradusi pajėgumą apsiginti ir apginti tuos, kurie išpažįsta laisvę, demokratiją, kūrybą, žmogaus teises. Jeigu pacifizmas virsta nepajėgumu suvaldyti destrukciją ir sudaro sąlygas karui, argi jis nėra tyčiojimasis iš savęs paties, pseudopacifizmas? Jeigu „atviros visuomenės“ leidžia naikinti save, įsileisdamos destruktyviausias uždarų, antidemokratinių, totalitarinių visuomenių vertybes, argi jų atvirumas nėra liguistas?
2020–2024 m. Europos Parlamente veikė specialioji komisija, kurios tikslas – tirti destruktyvų užsienio jėgų kišimąsi į demokratinius procesus Europos Sąjungoje (ES). Komisijos išvados – žiaurios. Tarptautinės islamistų organizacijos, Šiaurės Korėja, Kinija yra įsismelkusios į daugybę valstybinių ir pilietinių Europos visuomenių organizmų, siekdamos jais manipuliuoti pagal savus interesus. Tačiau jų poveikis nė iš tolo neprilygsta Rusijos vykdomai agresijai, ES teritorijoje kol kas nekarinei (tačiau Afrikoje jau žudė prancūzų karius), bet ilgus metus ruošiančiai karinę.
Aktyvus kišimasis į rinkimus (Prancūzijoje, Moldovoje, Sakartvele, Rumunijoje ir kitur), referendumus („Brexit“), neįsivaizduojamo klastingumo ir talento propagandinės operacijos per „Sputnik“ ir „Russia Today“, sėkmingai paveikusios milijonų europiečių mąstymo turinį, nuolatinės ir itin destruktyvios kibernetinės atakos prieš daugybę Europos institucijų, įskaitant vyriausybines įstaigas, bankus, mokslines laboratorijas ir ligonines, masinis (!) ministrų ir ministrų pirmininkų, deputatų, partijos šulų, aukštųjų biurokratų, mokslininkų, kultūros ir meno veikėjų, verslininkų papirkinėjimas, fantastiško intensyvumo šnipinėjimas, sabotažo aktai, pasirinktų aukų žudymas, partijų ir įvairių socialinių judėjimų finansavimas nusiperkant prieš Europą nukreiptus jų veiksmus – visa tai buvo vykdoma sistemiškai, metodiškai, strategiškai.
Koks buvo Europos, jos šalių vyriausybių atsakas? Iki 2022 m. vasario – jokio. Minėtos komisijos pirmininkas Raphaëlis Glucksmannas savo knygoje „Didžioji konfrontacija: kaip Putinas kariauja su mūsų demokratijomis“ (orig. „La Grande confrontation, comment Poutine fait la guerre à nos démocraties“, 2023) bando ieškoti Europos nepajėgumo pasipriešinti Rusijos destrukcijai priežasčių ir jas įvardija dviem žodžiais: korupcija ir naivumas. Šio „naivumo“ kilmę vėliau aptarsiu, nepriklausomai nuo R. Glucksmanno minčių.
Tik Rusijai užpuolus Ukrainą 2022 m. Europa susizgribo. Nors iš pradžių Olafas Scholzas su kitais „pacifistais“ žadėjo Ukrainos kariams nusiųsti tik keletą šalmų ir liemenių, o Emmanuelis Macronas intensyviai rūpinosi, kad Putinas „neprarastų veido“, galiausiai buvo nutrauktas „Nord Stream 2“ projektas, uždrausta „Sputnik“ ir „Russia Today“ veikla, įvestos sankcijos agresoriui ir net pradėti tiekti ginklai Ukrainai. Tai buvo didelis netikėtumas: Rusija manė, ir ši viltis buvo logiška, kad ES šalys reaguos taip, kaip jos reagavo į 2015 m. karą Sirijoje, 2014 m. Ukrainoje, 2008 m. Sakartvele, 2000 m. Čečėnijoje: įteisins Rusijos veiksmus, sudarydamos sąlygas kitiems karams. Šis netikėtumas reiškia daug: Putinui – kad jis kažką praleido, mums – kad dar turime vilties.
Tiesa, dabartiniai ES veiksmai, tiksliau, jų nebuvimas, tiesiog atiduodant į Rusijos rankas Sakartvelą, vėl primena Europos, didžiausios pasaulyje ekonominės galios, legendinį politinį silpnumą. Ar pasaulio akyse traukant jos kabelius ir dujotiekius ji ir toliau liks bedante?
Vidinėje ES šalių politikoje atvirumas reiškėsi besąlygišku kitokio priėmimu. Europai yra būtina ekonominė imigracija: sunku kvestionuoti šį teiginį iš ekonomikos perspektyvos. Tačiau moraliniai imigracijos motyvai taip pat galingi: Europa negali palikti nuošalyje žmonių, bėgančių nuo gyvybei gresiančių pavojų. Kitas klausimas yra ne mažiau svarbus: kaip išvengti, kad kartu su geranoriškai nusiteikusiais imigrantais Europoje neatsirastų antieuropietiškai, antidemokratiškai, destruktyviai nusiteikusių stiprių kultūrinių grupuočių?
Šis klausimas nebuvo keliamas. Todėl didžiųjų Europos miestų – Paryžiaus, Briuselio, Londono, Marselio, Malmės ir kt. – aglomeracijose susikūrė getai, kuriuose ne tik gyvenama pagal griežčiausius uždaros ir antidemokratiškos visuomenės principus, bet ir brandinami teroristinio pobūdžio projektai, kuriais siekiama sunaikinti europietiškąją visuomenę. Ir nors po jau įvykusių teroro aktų saugumo tarnybos ėmėsi prevencinių veiksmų, iki šiol Europa nedarė nieko, kad spręstų šios problemos priežastis. Teikdama socialinę pagalbą nuoširdžiai integracijos siekiantiems imigrantams, ją teikia ir atvirai destrukciją sėjantiems asmenims: nesugebėjimas atskirti vienų nuo kitų, kitaip tariant, tikro integracinio modelio nebuvimas, kyla iš to, kad yra nemokama reaguoti į destrukciją. Atvirumas virto nepagarba sau, tolerancija – destrukcijos ir genocido toleravimu.
Todėl didžiųjų Europos miestų – Paryžiaus, Briuselio, Londono, Marselio, Malmės ir kt. – aglomeracijose susikūrė getai, kuriuose ne tik gyvenama pagal griežčiausius uždaros ir antidemokratiškos visuomenės principus, bet ir brandinami teroristinio pobūdžio projektai, kuriais siekiama sunaikinti europietiškąją visuomenę.
Susidaro įspūdis, kad Europoje yra įgyvendinamas evangelinis principas: „Nesipriešink piktam (žmogui), bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mt 5, 39). Šiuos Kristaus žodžius būtina suprasti tinkamai. Jais tariama besąlygiška meilė ir atleidimas tam tikrais atvejais išriša sudėtingas dvasinio pobūdžio tarpasmenines situacijas, tačiau jų taikymas socialiniame gyvenime veda į visuomenės pražūtį. Komentuodamas šiuos žodžius, kadaise didelį įspūdį klausytojams daręs kunigas filosofas Jonas Juraitis sakė: „Jėzus neliepia atsukti vaiko, tautos, beginklio skruosto žudikui“ (plačiau apie tai – Gabrieliaus E. Klimenkos straipsnis).
Kodėl europiečiai tapo nepajėgūs tinkamai reaguoti į agresyvumą, kuriuo įvairios pasaulio jėgos siekia ją sunaikinti? Galbūt todėl, kad ji nesugebėjo tinkamai susitvarkyti su savo pačios agresyvumu, kurį rodė pasauliui. Visada nuo Antikos laikų, net ir Viduramžiais (apie tai reikėtų kalbėti atskirai, išsklaidant begalę klišių), Europos visuomenė pasižymėjo atvirumu ir tolerancija, polinkiu į laisvę ir kūrybą. Bet visada jos atvirumą lydėjo jai būdinga priešinga tendencija – karai, persekiojimai, genocidai ir kolonializmas. Du prieštaringi polėkiai kūrė jos istoriją, ir kuo labiau stiprėjo vienas, tuo įnirtingiau su juo kovojo kitas. Kuo stipresnės žudynės, tuo galingesnis sąžinės balsas: tokia yra Europa.
Būtų įdomu peržvelgti visą jos istoriją pagal šią prieštaringą dialektiką bei jos perspektyvoje interpretuoti dabartį. Čia galime tik nurodyti paskutinius dramos aktus. Kai Europoje tvirtinosi demokratija, socialinis teisingumas ir žmogaus teisės, ji žiauriai kolonizavo pasaulį ir sukėlė kruviniausius pasaulinius karus, vykdydama neregėto masto genocidus. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Europa išgyveno moralinį nubudimą. Buvo imtasi konkrečių priemonių karams ir persekiojimams ateityje išvengti: kuriama Europos šalių sąjunga. Bet ar dalis Vakarų Europos visuomenės nepasidavė moralistiniam kraštutinumui, kai pareigą permąstyti savo nusikaltimus pakeitė savęs neigimas?
Žmogaus teisės ir pacifizmas, lygybės siekis ir tolerancija Europoje progresavo pasiekdamos iki tol nematytą lygį: uždrausta drausti! – skandavo 1968 m. prieš buvusį pasaulį sukilę Vakarų universitetų studentai. Jiems atliepė naujas europietiškas mentalitetas, nekenčiantis visko, kas jo atstovų vaizduotėje meta bet kokį išorinės ar vidinės prievartos šešėlį. Čia turime suklusti ir paklausti: ar šio pokarinio europietiškojo mentaliteto formavimasis, padedamas postmoderniosios filosofijos, kilo iš brandaus istorijos ir jos blogio apmąstymo ar tebuvo neurotinė reakcija į prieš tai Europoje vykdytus žiaurumus?
Rašytojos Susan Sontag frazė, ištarta 1967 m. kalbantis su „Partisan Review“ (t. 34, p. 57) žurnalistu, puikiai reprezentuoja šį moralizmą, peraugusį į imperatyvą nekęsti savęs pačių: „Tiesa yra ta, kad Mozartas, Paskalis, Būlio algebra, Shakespeare‘as, parlamentinis režimas, baroko bažnyčios, Newtonas, moterų emancipacija, Kantas, Marksas, baletas ir t. t. neatperka to, ką ši civilizacija padarė pasauliui. Baltoji rasė yra žmonijos vėžys“ (žodis „yra“ publikacijoje buvo paryškintas pačios S. Sontag reikalavimu). Neurotiškai išgyvenama kaltė tapo latentine dalies europiečių būsena. Geras tonas – žvelgti su įtarumu, niekinti visa, kas sava – europietišką bei nacionalinę tradiciją ir kultūrą, o ypač – krikščionybę. Savęs neigimas tapo inercine praktika kitų tapatybių, bet kokio „kito“ akivaizdoje: bijant „įžeisti“ kitą, atsisakoma savosios tapatybės raiškų bent jau viešojoje erdvėje. Draudžiami kryžiai ir kalėdinės eglutės, o mokytojai instruktuojami vengti demonstruoti didžiavimąsi savo tautos istorija ir kultūra.
Universalių bendražmogiškų vertybių aukštinimas visada buvo Europos atvirumo, originalumo, stiprybės variklis. Tačiau 20 a. antrojoje pusėje šis aukštinimas tapo lydimas savęs žeminimo. Šią europiečių nuostatą, bandymą „iškiaurinti“ save, nekritiškai įsileidžiant bet ką, Pierre‘as Manent‘as yra apibendrinęs taip („Demokratija be tautų“, p. 77–78): „Europiečių savitumas tas, kad jie nepaprastai kilniai ir didžiadvasiškai atviri žmogiškajam bendrumui arba universalumui. Kad ir ką kas galvotų apie tokį begalinį mūsų didžiadvasiškumą, akivaizdu, jog mes minime Europą tik tam, kad ją panaikintume. Juk mes pripažįstame tik žmoniją! Mes neturime saviškos egzistencijos, netrokštame saviškos būties.“
Ar ši nuostata nekilo iš kaltės pajautos, kuri buvo išgyventa ne brandžiai mąstant, kas buvo padaryta praeityje ir kaip to išvengti ateityje, o vaikiškai ėmus nekęsti visko, kas buvo, lyg viskas, kas buvo, vedė tik į genocidą ir į karą? Ar neapykanta savo padarytiems nusikaltimams neperaugo į neapykantą savo istorijai ir kultūrai, savo praeičiai – sau pačiai? Ar Europa, pasibaisėjusi savo nusikaltimais, nepradėjo nekęsti ne tiek jų, kiek pačios savęs? Tokia yra Europos neurozė, netinkamai reflektuotos kaltės išgyvenimas.
Paaiškinti Europos nesugebėjimą pasipriešinti iš kitur kylančiai destrukcijai galima kaip tik tuo, kad europiečiai išgyvena kompleksą dėl savo pačių kadaise vykdytos destrukcijos: jiems atrodo, kad griežtai priešintis destrukcijai – tai patiems atkristi į destrukciją. Šiandien kaip tik šie europiečiai, dažnai einantys aukščiausias pareigas, kalba apie taiką su Rusija, pritardami ypač populiariai dainelei, pasaulinės rusiškosios propagandos produktui, esą visus šiuo metu vykstančius karus išprovokavo Vakarai. Tokie savęs kaltinimai surišo rankas, neleisdami apsiginti ir apginti.
Perdėta savikritika, peraugusi į savosios tapatybės neigimą, yra žalinga ir dar vienu rakursu: ji skatina grįžti uždaros, antidemokratinės visuomenės nuostatas, išpažįstamas kraštutinių dešiniųjų. Daugybė europiečių suvokia egzistencinę grėsmę, kurią kelia „atvirumas bet kam“, sudarantis sąlygas terorizmui. Daugybė europiečių jaučiasi viduje tušti ir sutrikę, nes yra netekę psichologinių gyvenimo gairių, kurias jų seneliams teikė tradicinė kultūra, nacija arba religija. Tačiau susikurti naujas gaires, brandžiai mąstant, yra sunku. Kur kas lengviau – susigrąžinti jas pasidavus lėkštam, tačiau aiškiam uždaros tapatybės diskursui: keistai manipuliuojant „tradicinėmis vertybėmis“ ir praeitimi, skatinti įdiegti unifikuotą nacionalinę, kartais ir religinę, kultūrą ir pasaulėžiūrą, kuri, eliminavusi visokius kitokius, esą garantuos saugumą, taiką ir gerovę. Taigi, esame lyg rate: vienas kraštutinumas, neigiant save, veda į kitą – užsidarymą savyje.
Europos nesugebėjimas gintis nuo vidinės destrukcijos į valdžią gali sugrąžinti kraštutines dešiniąsias partijas. Tačiau tai nepadės kovoti su išorine destrukcija, kylančia iš Rusijos. Šios partijos kovoja ne su Rusija, o su ES (Viktoras Orbanas ar partija „Alternatyva Vokietijai“ – tipiški pavyzdžiai). Todėl dalį jų Rusija remia, nes jai ES žlugimas atrištų rankas Europą okupuoti iš naujo. Kodėl dalis Europos kraštutinių dešiniųjų partijų aktyviai kovoja su grėsme, kurią kelia imigracija, tačiau sudaro sąlygas realizuotis išorinei grėsmei, keliamai Rusijos? Korupcija čia neabejotinai atlieka savo misiją, ir minėta Europos Parlamento komisija tai pabrėžė. Tačiau kraštutinių dešiniųjų judėjimų klausimą reikėtų gvildenti atskirai: ten pernelyg daug painiavos, keistų dinamikų, vidinių konfliktų. Aišku tik tai, kad ne jų pasirinkimas atneštų Europai sprendimą. Jie yra problemos dalis, ir Europos istorija tai be užuolankų liudija.
Ką daryti?
Europiečiams būtina iš naujo pamilti Europą: jos istoriją, kultūrą, tautas, gyvenimo ir mąstymo būdą. Tik mylėdama save, ji bus pajėgi tinkamai įvertinti savo kaltę ir užkardyti kelią ateities karams ir genocidams. Kad europiečių (pa)sąmonėje vis dar rusena meilė Europai, liudija visus juos, net ir priklausančius kraštutinumams, apėmęs egzistencinio praradimo jausmas, žvelgiant į degančią Paryžiaus katedrą, ir tyras entuziazmas, be diskusijų remiant jos atstatymą.
Europiečiams būtina iš naujo pamilti Europą: jos istoriją, kultūrą, tautas, gyvenimo ir mąstymo būdą. Tik mylėdama save, ji bus pajėgi tinkamai įvertinti savo kaltę ir užkardyti kelią ateities karams ir genocidams.
Meilė Europai – tai meilė tikrai atvirai visuomenei. Tai sugebėjimas domėtis kitomis kultūromis ir tautomis, mokytis iš jų klaidų ir integruoti iš jų tai, kas gera, stiprinant savą, europietiškąją, Europos tautų tapatybę ir jų kultūrą (šia tema verta paskaityti Leonido Donskio knygą „Didžioji Europa“). Meilė kitam visada yra meilė sau. Iš tiesų atvira visuomenė – tai toks santykis su kitu, kuris pažadina naują potencialą ir kūrybą visų šio santykio dalyvių sąmonėse. Atvira visuomenė – tai rūpinimasis kiekvieno jos nario fizine ir psichologine gerove, jo teisių realizavimu, protingai (kiek mes sugebame būti protingi – štai klausimas) diskutuojant apie visus ypatingus poreikius ir originalias situacijas.
Bet tikras atvirumas nenaikina griežtumo. Priešingai, autentiškai atvira visuomenė yra reikli, griežta, sugebanti apsiginti ir apginti. Atvira visuomenė yra kvietimas į atvirumą. Tačiau tiems, kurie šio kvietimo nepriima ir graso nusikaltimais, atvira visuomenė sugeba atsakyti griežtais veiksmais. Kartais mylėti kitą – tai neleisti jam vykdyti nusikaltimų, net jeigu tai reiškia teisingą karą su juo.
