Lietuvos valstybės atgimimas 20 a. pradžioje šiek tiek panašus į lietuvišką pasaką su ne visai aiškia pabaiga. Nors lietuviai jau daugiau nei 100 metų kiekvieną vasario 16-ąją švenčia savo modernios tautinės valstybės gimtadienį, toje lietuviškoje politinėje pasakoje ir po šimtmečio vis dar galima atrasti tam tikrų paslapčių.
Lietuvių istoriografijoje iki šiol beveik įprasta teigti, kad vietos lenkai, skirtingai nuo žydų, gudų, totorių ar karaimų, tautinės Lietuvos kūrimo ankstyvojoje stadijoje nedalyvavo. Tokiam teiginiui patvirtinti nesunkiai galima rasti ir norimų faktų. Pavyzdžiui, paminėti, kad nuo 1918 m. lapkričio pabaigos–gruodžio pradžios Lietuvos Taryboje jau dirbo ir lietuvišką valstybingumą lygia greta su lietuviais kūrė į ją kooptuoti gudų ir žydų atstovai, tačiau vietos lenkų bendruomenė savo delegatus į Tarybą tuomet siųsti atsisakė. Tačiau toks teiginys būtų tik iš dalies teisingas ir tik užmiršus telšiškių brolių Stanisławo ir jaunėlio Gabrieliaus Narutowiczių kino filmo vertą šeimos sagą.
Šeimos gūžta
Broliai Stanisławas ir Gabrielius Narutowicziai gimė 19 a. viduryje: vyresnėlis Stanisławas 1862 m. rugsėjį Brėvikuose, o jaunėlis Gabrielius – 1865 m. kovą šeimai jau apsigyvenus Telšiuose. Taigi vaikystę abu praleido Žemaitijoje. Krašte, kuris tada dažnai tapatintas su Žemaičių (Telšių) vyskupija, kuri anuomet diekėsi nuo Palangos vakaruose, Skuodo šiaurėje, Kauno pietuose ir Trakų rytuose. Krašte, kuris nuo Vytauto Didžiojo, karaliaus Jogailos-Wladislovo ir metraštininko Jano Długoszo laikų lenkams buvo paslaptinga ir mistinė žalčių, vėlių ir šiaip neaiškios jėgos didvyrių žemė. 19 a. šį žėrintį misticizmą lenkų istorinėje atmintyje ir savimonėje dar labiau sustiprino Adomo Mickevičiaus poezija, Henryko Sienkiewicziaus romanai ir Stanisławo Moniuszkos kantatos lietuviška tematika.
Broliai gimė pačiame Žemaitijos viduryje – tuomečiame Telšių paviete. Tėvas Janas Narutowiczius buvo Brėvikų dvaro (šalia Alsėdžių) su 500 ha žemės savininkas ir vietos (pavieto) teismo teisėjas. Ūkiu beveik neužsiėmė – dvarą nuomojo. Tačiau buvo tvirtas lenkų patriotas, įsitikinęs šviesuolis gerbiamas kaimynų dvarininkų ir žemaičių valstiečių. Motina Wiktoria – ne mažesnė patriotė, stipriai paveikta 18–19 a. pr. prancūzų švietėjų idėjų. Bendrai paėmus šeima buvo giliai patriotiška, demokratiška, bet mažai religinga. Joje tvirtai puoselėtos Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikų idėjos, kultūrinė dvasia ir tradicijos.
Berniukų tėvas Janas – 1863-iųjų sukilimo civilis dalyvis (priklausė sukilėlių civilinei valdžiai Telšiuose) mirė anksti, kai mažajam Gabrieliui buvo vos metukai, o Stasiukui – dveji su puse. Todėl berniukų auginimas ir auklėjimas beveik išimtinai gulė ant motinos pečių. Ji dėl sūnų išsilavinimo ir ateities aukojosi. Mirus vyrui tapo pirmąja vaikų mokytoja ir didžiausiu autoritetu.
Vėliau berniukų lavinimui namuose buvo pasamdytas garsus to meto žemaitiškų kalendorių leidėjas, pasakų rinkėjas ir, šiuolaikiškai sakant, vienas garsiausių to laiko žemaičių „influencerių“ Laurynas Ivinskis. Iki 1873-iųjų rudens šeima gyveno Telšiuose. Vėliau, patriotiniais sumetimais, persikraustė į carinės valdžios tik ką pastatytą naują miestą-uostą prie Baltijos jūros šiandieninėje Latvijoje – Libau (Liepoją).
Priežastis paprasta. Po 1863-iųjų sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje pralaimėjimo carinė valdžia Lietuvoje pradėjo kietą rusinimo programą. Ypač tai pasireiškė mokyklose ir mokymo programose. Tačiau motina lenkė nepanoro atiduoti savo vaikų į caristinės ideologijos kalvę. Todėl berniukų labui buvo apsispręsta iš Telšių keltis į Libau-Liepoją ir atiduoti vaikus į modernią vokišką mokyklą su atitinkama kultūrine ir ideologine aplinka.
Tuometėse Kuršo ir Lifliandijos gubernijose buvau jausti stipri vokiečių kolonistų kultūrinė įtaka, kurios carinė valdžia rimčiau nelietė. Tiesa, į carinės imperijos ekonominį audinį jau spėję įaugti ir maištų nekėlę latviai savo mokyklose taip pat laisvai mokėsi gimtąja kalba. Taigi aplinka čia buvo pastebimai gaivesnė ir liberalesnė.
Baigę vidurinę Libau-Liepojoje, broliai Narutowicziai aukštojo mokslo siekė Sankt Peterburgo ir Kyjivo universitetuose bei Ciuricho politechnikos institute. Vyresnėlis Stanisławas tapo diplomuotu teisininku, advokatu, o jaunėlis Gabrielius Ciuriche įgijo tiems laikams modernią inžinieriaus profesiją.
Žemaitijos lenkas Lenkijos prezidentas
1922 m. gruodžio 9 d. telšiškį inžinierių Gabrielių Narutowiczių Lenkijos Seimas iš penkto karto išrinko pirmuoju atgimusios Lenkijos Respublikos prezidentu. Priesaiką Lenkijos Respublikai jis davė jau po dviejų dienų – gruodžio 11-ąją. Kad pasiektų tokias politines aukštumas, Gabrielius nuėjo ilgą profesinės sėkmės kelią. Po techninių mokslų baigimo Ciuricho politechnikos institute į Rusijos imperijos valdomą Lietuvą ar Lenkiją negrįžo – liko Šveicarijoje. Tapo Šveicarijos konfederacijos piliečiu ir čia praleido apie 30 savo gyvenimo metų. Tapo europinio masto hidroelektrinių projektuotoju, statytoju, inžinieriumi, alma mater Ciuriche profesoriumi ir dekanu.
Vėliau, atgimus Lenkijai, nuo 1920-ųjų Lenkijos viešųjų darbų ministru, 1922-ųjų birželį – užsienio reikalų ministru, kuriam buvo lemta inkorporuoti Vilnių ir Vilniją į Lenkiją, dalyvauti vienoje pirmųjų Baltijos šalių konferencijų Taline bei pakloti pamatus lenkų ir rumunų politiniam ir kariniam bendradarbiavimui.
Vienok Lenkijos prezidento poste dirbo trumpai. Jau gruodžio 16 d., praslinkus vos penkioms dienoms po priesaikos Respublikai, jis Varšuvoje buvo nušautas. Dailininkas modernistas ir meno kritikas, aršus dešinysis nacionalistas Eligiuszas Józefas Niewiadomskis pirmąjį Lenkijos prezidentą nužudė trimis revolverio šūviais į krūtinę.
Tai buvo klasikinė grynai politinė, ideologinė ir simbolinė žmogžudystė. Žudikas nebėgo, nesislapstė, nesipriešino suimamas ir iškart sau pareikalavo mirties bausmės. Jo dvigubas pageidavimas – veiksmu ir žodžiu – Varšuvoje buvo įvykdytas bylą visiškai ir greitai ištyrus. Mirties bausmė dailininkui, meno kritikui ir prezidento žudikui įvykdyta 1923 m. sausio 31 d.
1922 m. gruodžio 9 d. telšiškį inžinierių Gabrielių Narutowiczių Lenkijos Seimas iš penkto karto išrinko pirmuoju atgimusios Lenkijos Respublikos prezidentu.
Ir nors simbolinis keršto ratas tądien užsidarė, ideologinė praraja tarp Lenkijos dešiniųjų ir kairiųjų tada liko neįveikta ir su nauja jėga prasiveržė 1926-ųjų gegužės pirmomis dienomis, kai po trumpų mūšių Varšuvos gatvėse pirmasis Lenkijos maršalas Józefas Piłsudskis jėga nuvertė dešiniųjų vyriausybę ir ėmėsi Lenkiją valdyti autoritarine ranka. Jo žodžiais tariant, „gydyti“ įvesdamas vadinamąjį „sanacinį“ režimą.
Lenkijos pirmojo prezidento telšiškio G. Narutowicziaus mirtis tapo Lenkijos Antrosios Respublikos (1918–1939) savotiška pirma „gimtąja nuodėme“. Vos gimusi lenkų Antroji Respublika demokratiškai išrinktą savo prezidentą tuoj pat nužudė. Senajame Testamente pasakyta, kad Dievas pasaulį sukūrė per šešias dienas, o septintąją ilsėjosi. G. Narutowiczius prezidento poste išbuvo diena trumpiau ir, suprantama, Lenkijos, apie kokią svajojo, sukurti nespėjo. Tačiau neabejotina, kad jo išrinkimas ir mirtis lenkų istorinėje savimonėje paliko ženklą ir randą. Ženklą Lenkijos, kokia tarpukaryje jau niekada nebuvo sukurta. Ir randą su kuriuo lenkams tenka gyventi iki šiandien.
Ta tragiška istorija puikiai iliustruoja Lenkijos ir bendrai visos Centrinės, Rytų Europos postimperinę padėtį 20 a. pirmoje pusėje. Kada tautoms vaduojantis iš imperinės Europos gniaužtų, kuriantis nacionalinėms valstybėms nacionalizmas išsiliejo pačiomis radikaliausiomis formomis. Galima sakyti, jog tam tikra prasme prezidento G. Narutowicziaus žūtis ir „dviejų Lenkijų“ susidūrimas Varšuvoje 1922 m. gruodį kartu yra ir savotiškas Kaino ir Abelio mitologinis atspindys modernios Lenkijos politinėje istorijoje.
Nužudymo priežastis banali: lenkų dešiniesiems (tautiniams demokratams ir jų smulkesniems sąjungininkams) kliuvo G. Narutowicziaus politinis humanizmas ir pliuralizmas, liberalizmas ir demokratiškumas. Jiems atrodė, kad kažkur toli „kresuose“ – Dievo užmirštuose Telšiuose gimęs tautietis, kuris bičiuliaujasi su masonu, socialistu „valstybės viršininku“ Józefu Klemensu Piłsudskiu, kurį remia gausios Lenkijos tautinės mažumos ir kurio tikras brolis, be to, dar yra ir „separatistinės“ maištingosios „Kauno Lietuvos“ Nepriklausomybės deklaracijos signataras, negali būti tikru, geru lenku ir Lenkijos patriotu. O juo labiau – iš pelenų ir skausmo atgimusios tautinės Lenkijos valstybės vadovu – prezidentu. Nes jis ne vėliava, o greičiau jau grėsmė valstybei.
Kiek vėliau, panaši situacija vos neištiko ir Lietuvos, kai 1926-ųjų gruodžio 17-osios naktį panašioje situacijoje buvo atsidūręs Lietuvos Respublikos trečiasis prezidentas, varpininkas-socialistas Kazys Grinius, su kuriuo susidoroti buvo pasišovę kai kurie lietuvių kraštutiniai dešinieji.
Socialistų demokratija
Tuo tarpu po studijų Sankt Peterburge ir Kyjive į Lietuvą grįžusio vyresnėlio Stanisławo gyvenimo istorija susiklostė kitaip. Pradžia buvo daug žadanti. Jis tapo vienu lietuviškos teisinės sistemos kūrėjų. Žemaitijoje plačiai žinomu šviesuliu – gimnazijų Telšiuose steigėju. 1905 m. Didžiojo Vilniaus seimo dalyviu ir vienu iš istorinės Lietuvių konferencijos Vilniuje 1917 m. rugsėjį organizatoriumi. O nuo 1917-ųjų rugsėjo 22-osios – Lietuvos Tarybos dvidešimtuko nariu. Dar po kelių mėnesių – Nepriklausomybės deklaracijos signataru.
Tiesa, nors jo šuolis į atgimstančios Lietuvos valstybės politinį olimpą buvo natūralus, su kliūtimis. Istoriniuose Lietuvos Tarybos rinkimuose, kurie paskutinę Lietuvių konferencijos Vilniuje dieną 1917 m. rugsėjo 22 d. vyko Didžiojoje Pohuliankoje esančiuose miesto teatro rūmuose S. Narutowiczius gavo 94 balsus už, 108 prieš ir bendrame sąraše liko 24-as. Nors tai nebuvo blogas rezultatas – panašų gavo ir socialdemokratas Jonas Vileišis, tačiau patekti su juo į Lietuvos Tarybą šansų nebuvo, nes ją formuoti konferencija tvirtai jau buvo nusprendusi tik iš 20 narių.
Žemaitijos bajoras, socialistas dėl tokių rezultatų, panašu, protestuoti nebuvo nusiteikęs. Neleido garbė. Tačiau pūgą pakėlė jo politiniai bendražygiai – kiti socialistai ir socialdemokratai, kurie pasijuto dešiniųjų, ypač kunigų, kurių pagal demokratinių rinkimų rezultatus Lietuvos Taryboje turėjo būti net šeši, t. y. beveik trečdalis, skriaudžiami.
Kiek ironiška, tačiau galima sakyti, kad S. Narutowicziui ir J. Vileišiui vietą Lietuvos Taryboje tada iškovojo jų politinis bendražygis, šaltkalvis Pranas Eidukevičius – būsimasis būsimos Lietuvos kompartijos vienas kūrėjų ir lyderių. Būtent jis pirmasis užprotestavo rinkimų rezultatus ir kairiosioms jėgoms pareikalavo daugiau vietų Taryboje.
Greitai jį parėmė Steponas Kairys ir Mykolas Biržiška, kurie, jų naudai nepakeitus Tarybos sudėties, pagrasino boikotuoti Tarybą. Reiškia sužlugdyti ir visą kolegialų visų politinių srovių Lietuvos valstybės kūrimo kolegialų darbą. Antanas Smetona ir jo šalininkai linko laikytis sutartų sąlygų ir rinkimų rezultatų. Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos valstybės kūrimo darbas galėjo pasibaigti net neprasidėjęs.
Lietuvos valstybės kūrimo pradžią tada išgelbėjo lietuvių katalikų kleras. Kunigai, kurių frakcija Lietuvių konferencijoje Vilniuje buvo viena didžiausių, tarpusavyje pasitarę nusprendė, kiek atsitraukti – du iš šešių į Tarybą jau išrinktus savo atstovus atšaukti. Taip kairiesiems grasinant revoliucija dar nesukurtoje valstybėje iš Tarybos demonstruodami gerą valią ir artimo meilę idėjiškai svetimiems socialistams pasitraukė šeštas pagal rinkimų rezultatus kun. Juozas Stankevičius ir aštuonioliktas – kun. Pranciškus Urbanavičius. O į jų vietas buvo kooptuoti jau minėti S. Narutowiczius ir J. Vileišis.
Lietuvos valstybės kūrimo pradžią tada išgelbėjo lietuvių katalikų kleras.
Tai buvo pirma, bet ne paskutinė lietuvių socialistų-socialdemokratų revoliucinė pergalė Lietuvos Taryboje. Kita vertus, vertinant abiejų brolių Narutowiczių politinės karjeros trajektorijas, turime gana paradoksalią konfigūraciją: tuo metu, kai lenkų kraštutiniai dešinieji Varšuvoje 1922 m. gruodį Gabrieliaus politinę karjerą žiauriai nukirto, Vilniuje 1917 m. rugsėjį lietuvių dešinieji kelią Stanisławui į politinę karjerą atvėrė.
Įdomu, kiek Lietuvos patriotų šiandien dar žino tuos du lietuvių kunigus, savanoriškai pasiaukojusius ant politinio kryžiaus, kurie 1917-ųjų rudenį kilniai užleido savo vietą Lietuvos Taryboje socialistams, bet patys save pasmerkė nebūčiai Lietuvos istorijoje. Ar tai nepanašu į ankstyvąją katakombų krikščionybę?
Trys lenko žemaičio vaizdiniai Lietuvos Taryboje
Tolimesnį žemaičio-lenko Stanisławo Narutowicziaus politinį kodą ir svorį 1917–1918 metais atsikuriant lietuviškam valstybingumui bene geriausiai iliustruoja trys istorinės nuotraukos – trys nepaneigiami faktai: 1917 m. rugsėjį Vilniuje daryta Lietuvių konferencijos prezidiumo nuotrauka; Lietuvos Tarybos dvidešimtuko nuotrauka iškart po Vasario 16-osios nutarimo pasirašymo ir Vasario 16-osios nutarimo faksmilė.
Lietuvių konferencijos prezidiumo nuotraukoje žemaitiškai mokančio Brėvikų dvaro savininko tiesmukai žiūrint nėra. Jo ten neieškokite – jis ten nesėdi. Tačiau atidžiau pažiūrėję virš prezidiumo galvų pamatysite raudoną istorinę su Vyčiu centre LDK vėliavą, o jai iš kairės ir dešinės du (dviejų tautų?) herbus: kairėje LDK Vytį, o dešinėje – Žemaitijos kunigaikštystės herbą su Meška. Veik neabejotina, jog tai gal daugiausia S. Narutowicziaus ir jo „komandos“ iš Žemaitijos nuopelnas.
Esmė ta, kad į Lietuvių konferenciją Vilniuje Brėvikų dvarininkas atvyko ne plikas ir ne vienas, o su stipria politiškai susipratusių ir žemaitiškai tautiškai angažuotų Alsėdžių apylinkių pasiturinčių žemaičių deputacija, kuri konferencijos metu reikšmingai prisidėjo ne tik rengiant ir / ar redaguojant jos istorines rezoliucijas, bet ir politiškai „teisingai“ apipavidalinant konferencijos erdvę. Kas rodytų, kad valstybingumo kūrimosi aušroje žemaičiai pretendavo būti antrąja Lietuvos tauta ir vietos lenkai šią jų ambiciją, regis, suprato?
Ir dar nežinia, kaip ši tautinė-politinė emancipacija 20 a. pr. būtų pasibaigusi, jei ne vėlesnis Lietuvos konfliktas su lenkais ir Lenkija. Ilgas, gilus ir daugiaplanis lietuvių konfliktas su vietos lenkais ir / ar senlietuviais, greitai peraugęs į platesnį politinį, teritorinį Lietuvos konfliktą su Lenkija, žemaičių tautinės-politinės emancipacijos pradus užgožė ir jie greitai politiškai susitapatindami su lietuviais Lietuvos respublikoje asimiliavosi.
Ne mažiau iškalbinga ir 1918-ųjų vasario fotografija, kurioje įamžinta Nepriklausomybės deklaraciją pasirašiusi Lietuvos Taryba. Šios fotografijos centre sėdi pats modernios lietuvybės patriarchas ir lietuviškojo nacionalizmo tėvas dr. Jonas Basanavičius, o greta jo, jam iš dešinės – krikščioniškos kultūros ir etiketo požiūriu garbingiauioje vietoje, mūsų čia aptarimas herojus Brėvikų dvarininkas bajoras S. Narutowiczius. Tuo tarpu tikrasis, realusis Lietuvos Tarybos pirmininkas Antanas Smetona, ant savo pečių vilkęs pagrindinį Tarybos organizavimo darbą, taip pat šalia dr. J. Basanavičiaus, bet jam jau iš kairės.
Žvelgiant per socialinės hierarchijos ir viešosios komunikacijos prizmę – žingsneliu žemiau. Ir tai ne atsitiktinumas. Lietuvos valstybę pasišovusi atkurti Lietuvos Taryba tam tikra prasme ir apimtimi pretendavo į LDK istorinį-civilizacinį paveldą. Todėl jai buvo svarbu, kad visuomenei skirtoje fotografijoje būtų ne tik „teisingai“ atspindėta vidaus politinė hierarchija Taryboje, bet ir „teisingai“ išrikiuoti socialinius luomus / klases Taryboje reprezentuojantys asmenys.
Ir reikia pripažinti, kad ši anų laikų Lietuvos Tarybos socialinė komunikacija daro įspūdį ir šiandien. Ir ne tik tie trys centre sėdintys asmenys – J. Basanavičius, S. Narutowiczius, A. Smetona, kurie savo povyza, žvilgsniais, apranga bei mokėjimu ją dėvėti palieka neišdildomą įspūdį. Bet, sakytume, kone visa anuometė Lietuvos Taryba in corpore, visi jos nariai šia socialinės reprezentacijos ir komunikacijos prasme mažiausiai dvigubai, o gal trigubai lenkia visus šių dienų Lietuvos pirmuosius asmenis.
Šiuo atveju iškalbinga ir tai, jog abiejų aukščiau aptartų istorinių nuotraukų autorė irgi iš Žemaitijos – Tryškių apylinkėse ant Virvytės krantų jaunystę praleidusi Aleksandra Jurašaitytė. Tais laikais moteris profesionali fotografė buvo retenybė ir beveik egzotika. Galima sakyti, kad retą profesiją Aleksandra paveldėjo iš anksti mirusio tėvo Aleksandro Jurašaičio. Vėliau, ištekėjusi už signataro ir bankininko Jono Vailokaičio, nuo profesijos nutolo.
S. Narutowicziaus anuomet turėtą politinį svorį bei autoritetą svariai papildo ir trečia iliustracija – 1918-ųjų Vasario 16-osios nutarimo faksmilė (prof. Liudo Mažylio 2017 m. gale Berlyne atkapstyto dokumento – notifikacijos kaizerinės Vokietijos valdžiai faksmilė), ant kurios puikuojasi ne lietuviškas, bet lenkiškas mūsų aptariamo herojaus parašas. Kas puikiai parodo, ne tik jo tautinę ar etnopolitinę tapatybę, bet bendrą asmenybės kodą ir mastą. Kitaip tariant, tam tikrą istorinę, civilizacinę senosios Lietuvos jungtį su lenkais ir Lenkijos Karalyste.
Lenkiškas pėdsakas modernios Lietuvos valstybės gimimo metrikoje
Taigi nežiūrint, kad tiek 1917 m. gruodžio 11-osios Lietuvos Tarybos pareiškimas (iš anglų declaration – deklaracija, pareiškimas), tiek ir jo politinis tęsinys – 1918 m. Vasario 16-osios nutarimas skelbė atkuriamos Lietuvos valstybės „atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis / tautomis“, t. y. Lenkija ir Rusija, vis dėlto žvelgiant giliau gana akivaizdu, kad per signataro telšiškio S. Narutowicziaus asmenybę tam tikras minimalus politinis, civilizacinis ryšio su Lenkija tęstinumas išliko. Prisimenant 1385 m. Jogailos Krėvos personalinę uniją su Lenkija ir laisvai ją interpretuojant, čia išeitų lyg ir tokia savotiška S. Narutowicziaus „asmeninė unija“.
Tokią Narutowicziaus politinės veiklos Lietuvos Taryboje interpretaciją galima pagrįsti dar dviem faktais. 1917 m. gruodžio pradžioje Lietuvos Tarybai su vokiečių administracija Kaune ir Vilniuje suderinus Gruodžio 11-osios pareiškimo (deklaracijos) apie Lietuvos valstybės atkūrimą turinį, kur dokumento antroje pastraipoje geopolitiniais sumetimais buvo deklaruojama atkuriamos Lietuvos valstybės „amžina, tvirta sąjunga su Vokietijos valstybe“ bei jai įgyvendinti numatytos karinė, susisiekimo, muitų ir monetarinė konvencijos, S. Narutowiczius kartu su dar dviem socialdemokratais Steponu Kairiu ir Jonu Vileišiu balsavo prieš tokią nepriklausomybės formulę ir dokumentą pasirašyti kategoriškai atsisakė.
Žiūrint socialistiškai, tai jau buvo antra kairiųjų revoliucija Lietuvos Taryboje. Tačiau vertinant geopolitiškai tai buvo ne politiko lietuvio, bet labiau politiko lenko pozicija, kuris jokiu būdu negalėjo sutikti, kad buvusios ATR rytinėje dalyje dominuojančią padėtį staiga įgytų Vokietija – pagal anuometį lenkišką politinį supratimą, vienas iš dviejų didžiausių Lenkijos geopolitinių priešų.
Šia prasme abiejų brolių telšiškių lemtis panaši: lenkas Gabrielius neprisijaukino Lenkijos, o Stanisławas, regis, taip ir liko svetimas tautinei Lietuvai, kurią pats kūrė.
Tiesą sakant, tokia S. Narutowicziaus ir jo kolegų iš LSDP laikysena istorinėje perspektyvoje demokratijai Lietuvoje išėjo į naudą, nes nemažai lėmė Gruodžio 11-oios pareiškimo (deklaracijos) tęsinį – 1918 m. Vasario 16-sios nutarimą, kur atkuriamos Lietuvos valstybės politinių santykių su kaimynais (pirmiausia – Vokietija) klausimas jau buvo išimtas iš Lietuvos Tarybos kompetencijų ir paliktas būsimam „kiek galima greičiau sušauktam Steigiamajam Seimui“.
Veik neabejotina, kad toks turinio pokytis galėjo įvykti tik dėka S. Narutowicziaus ir jo draugų iš LSDP aktyvaus politinio lobizmo bei veiklos. S. Narutowicziaus požiūriu tai turėjo reikšti, kad didžioji kliūtis eventualiai vienokio ar kitokio turinio Lietuvos ir Lenkijos sąjungai dabar pašalinta. Redaguodamas ir pasirašydamas Vasario 16-osios nutarimą Žemaitijos bajoras lenkas S. Narutowiczius galėjo turėti viltį, kad po šimtmečio naujam gyvenimui atgimstančios Lietuva ir Lenkija vėl bus kartu.
Vasario 16-osios nutarimo gimimą vertinant apibendrintai galima pažymėti, kad lietuviškai socialdemokratijai tada pirmiausia rūpėjo kairiosios vertybės – darbininkų teisės, rinkimai, seimas ir demokratija, o S. Narutowicziui – dar ir geopolitika. Žemaitijos, Lietuvos ir Lenkijos bendra ateitis.
Tačiau 20 a. pirmoje pusėje Lietuvą ir Lenkiją užliejęs staigus nacionalizmų pavasaris didžiąsias brolių Narutowiczių viltis sugriovė. Ne pagal epochą plačiai mačiusius ir mąsčiusius brolius pakirto dešinysis ekstremizmas. Lenkiškasis, kaip jau minėta, Gabrielių 1922 m. gruodį Varšuvoje, o Stanisławas ištiktas šeimos tragedijos ir pavargęs nuo lietuvių ir lenkų santykių depresijos tragiškai gyvenimą pabaigė 1932-ųjų gruodžio 31-osios vakarą. Savo likimu lyg ir paliudydamas paskutinę senosios ATR pabaigą. Šia prasme abiejų brolių telšiškių lemtis panaši: lenkas Gabrielius neprisijaukino Lenkijos, o Stanisławas, regis, taip ir liko svetimas tautinei Lietuvai, kurią pats kūrė.
