Praeitais metais Lietuva pražiopsojo istorinį įvykį. 2024 metų rugsėjo 4 dieną Harvardo universitetas paskelbė, kad iš Lietuvos kilusiai medicinos mokslų daktarei Ūlai Višomirskytei-Jurkūnas suteiktas profesorės vardas. Tai – didžiulis pasiekimas, nes Harvardo universitete profesoriaus laipsnį užsitarnauja tik nedaugelis. Tai ypač sunku pasiekti moterims. Jų Harvardo profesūroje, turinčių vadinamąjį „tenure“ (pastovią poziciją) tėra tik 30 proc. Harvardo medicinos fakultete, kuriame Ūlai buvo suteiktas profesoriaus laipsnis, pirmąkart moteriai profesorės laipsnis buvo suteiktas 1961-aisiais, nors Harvardas įkurtas 1636-aisiais.
Apskritai, moterims JAV akademiniame pasaulyje prasimušti tebėra ypač sunku. Dauguma jų dirba nepastovius darbus, turi didelius dėstymo krūvius. Net ir toms, kurios dėl nepaprastų pastangų tampa docentėmis ar profesorėms, mokama mažiau nei vyrams. Priežasčių tam – daugybė. Tai ir dar vis paplitusi mizoginija (stiprus neigiamas nusistatymas moterų atžvilgiu), moterims neretai tenkanti dviguba našta (darbo ir šeimos) ir studentų nusiteikimas prieš moteris dėstytojas, kurių įvertinimai vis dar žemesni nei vyrų dėstytojų vien tik todėl, kad jos moterys.
Dar sunkiau užsienietėms, moterims, kalbančioms su akcentu. Jų studentų įvertinimai paprastai būna dar žemesni nei tų, kurios kalba be akcento. Pasak Ūlos Jurkūnas, cituojančios savo kolegą, „moterys, kopiančios į tą Everesto viršūnę (t. y. mėginančios įsitvirtinti JAV akademiniame pasaulyje), turi sunkesnę kuprinę ir deguonies gal joms pritrūksta greičiau, nes neša jos vaikus ir šeimą kartu su akademine našta.“ Nenuostabu, kad JAV tik 44 proc. moterų akademikių, turinčių ilgalaikį darbą, turi vaikų (palyginti su 70 proc. vyrų).
Ūla savo sėkmę JAV akademiniame pasaulyje aiškina tuo, kad ją entuziastingai palaikė šeima; jos vyras Andrius skatino ją eiti į priekį, nestabdė. Pakeliui į Harvardą ji turėjo daug išmintingų patarėjų. Jos sėkmė nebūtų įmanoma be jos mamos, kuri 1989 metais drauge su Ūla ir dviem lagaminais paliko šeimą ir traukiniu išvyko į Maskvą, o po to išskrido į JAV, rizikuodama viskuo, bet trokšdama sėkmės savo dukteriai.
Ūlos sėkmės istorija – ne vienintelė. Yra ir kitų vadinamosios „trečiosios bangos“ (išvykusių per Sovietų Sąjungos subyrėjimą ar po jo) išeivių iš Lietuvos moterų mokslininkių, dėl įvairių priežasčių atsidūrusių JAV akademiniame pasaulyje ir jame įsitvirtinusių. Paminėsiu tik kelias, su kuriomis teko susipažinti per Baltijos studijų asociaciją (Association for the Advancement of Baltic Studies) – organizaciją, jungiančią Baltijos regionu besidominčius mokslininkus ir mokslininkes. Šios „trečiabangininkės“ moterys mokslininkės ypatingos tuo, kad rašo apie Lietuvą bei platesnį Rytų ir Centrinės Europos regioną. Būnant JAV tai ypač nelengva, nes mažosios valstybės Rytų bei Centrinėje Europoje vis dar marginalizuojamos JAV akademiniame pasaulyje, kuriame fokusuojamasi ties Rusija.
Tai Neringa Klumbytė, Majamio universiteto antropologijos profesorė, ką tik išspausdinusi knygą apie „Šluotą“ (sovietmečio humoro žurnalą) prestižinėje JAV leidykloje; Aušra Park, Sienos universiteto politologijos profesorė, ką tik nominuota aukščiausiam apdovanojimui už tiriamąjį darbą savajame universitete; plačiai akademiniame pasaulyje cituojama Asta Zelenkauskaitė, komunikacijos profesorė Drekselio universitete Filadelfijoje, bei Diana Mincytė, Niujorko Technologijos kolegijos (New York City College of Technology) sociologijos docentė, daug rašanti apie aplinkosaugos politiką bei globalias problemas, susijusias su maistu. Drįstu teigti, kad jų sėkmės istorijos Lietuvos viešojoje erdvėje, deja, dar nėra žinomos.
Visoms šioms „trečiabangininkėms“ teko išmokti nerašytas akademijos taisykles, galiojančias anapus Atlanto. Reikėjo susirasti žmones, kurie taptų kelrodžiais ir padėjėjais. Teko susipažinti su naujais terminais, naujais diskursais, nauja literatūra. Pasak Neringos Klumbytės: „Nemokėjau nei studijuoti, nei rašyti kurso darbų pagal amerikietiškas akademines tradicijas. Atsimenu, atvykus į JAV gyvenau pusrūsyje ir ten atsisėdus prie mažos stalinės lempos išsamiai sukonspektavau 800 psl. James George Frazer „The Golden Bough“, vieną iš Amerikos 19 a. antropologijos klasikos veikalų. Tačiau taip studijuoti buvo neįmanoma, nes per savaitę užduodavo perskaityti po kelias tokias knygas.“
Teko įdėti daug darbo ir rasti savo vietą akademinėse bendruomenėse. Tuo pat metu žavėjo galimybės gauti prieigą prie gausios informacijos turtingose JAV bibliotekose, rasti atsakymus į rūpimus klausimus. Pasak Astos Zelenkauskaitės: „Nuo pradžios mano varomoji jėga buvo ir išliko klausimai, į kuriuos man magėjo atsakyti.“ Noras žinoti, noras įsitvirtinti savojoje disciplinoje padėjo kovoti su mizoginija, kurios JAV akademiniame pasaulyje tikrai netrūko. Pasak Aušros Park: „Aš tokia feministė dabar, tokia tapau Amerikoje, nors Lietuvoje tokia nebuvau.“ Netrūko ir ksenofobijos, nusiteikimo prieš atvykėles, kurios kalbėjo su akcentu ir dėstė amerikiečiams studentams. „Kaip ji drįsta kritikuoti Amerikos užsienio politiką? Tegul važiuoja sau atgal į savo Rusiją!“ – taip savo atsiliepimuose rašė kai kurie vienos iš Lietuvos „trečiabangininkių“ moterų mokslininkių studentai.
Neretai manoma, kad dauguma „trečiabangininkų“ JAV – tai ekonominiai migrantai, Lietuvą palikę dėl geresnio duonos kąsnio ir ne ką ten pasiekę. Lietuvių moterų mokslininkių „trečiabangininkių“ pasiekimai JAV akademiniame pasaulyje neatitinka šių stereotipų. Nors neretai atrodo, kad iš Lietuvos išvykę ir užsienyje įsitvirtinę mokslininkai ir mokslininkės gyvena tarsi kitoje planetoje, jų pasiekimai ir ryšiai gali būti labai naudingi Lietuvai. Laikas, kad šios istorijos būtų išgirstos ir Lietuvoje.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
