2022-aisiais, Rusijai užpuolus Ukrainą ir šiai įnirtingai besipriešinant, šis karas buvo įvertintas kaip „dekolonizuojantis įvykis“, parodantis, kad tarptautiniuose santykiuose daug lemia ir vadinamieji „periferiniai veikėjai“ (Ukraina daugelio ekspertų laikyta daug silpnesne už Rusiją, „periferine“ veikėja). Atrodė, kad vėl atgimsta tarptautinės bendrijos pasiryžimas ginti tarptautines normas ir silpnesnių valstybių teisę į suverenitetą.
Buvo baisimasi Ukrainoje vykdomais karo nusikaltimais. Ukraina kalbėjo, kad jos kariai gina demokratiją visame pasaulyje. O pasaulyje lyg ir buvo pradedama įsiklausyti ir į mažesniųjų valstybių, tokių kaip Ukraina ir Lietuva, balsą.
Tačiau, laikui bėgant, ima atrodyti, kad šis „dekolonizuojantis įvykis“ tebuvo trumpa akimirka. Netrukus paaiškėjo, kad nėra plataus tarptautinės bendruomenės sutarimo dėl paramos Ukrainai. Nemažai valstybių, ypač globaliuosiuose Pietuose (Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje), susilaikė nuo atviros paramos Ukrainai. Netgi tokia valstybė kaip Pietų Afrika, kuri sakosi kovojanti prieš kolonializmą ir už žmogaus teises, demonstravo palaikymą Rusijai, susilaikydama balsavimuose, smerkiančiuose Rusijos agresiją Jungtinėse Tautose bei stiprindama diplomatinius, ekonominius ir politinius santykius su Rusija. Ukrainos bei jos sąjungininkų mėginimai ieškoti palaikymo globaliuosiuose Pietuose nebuvo sėkmingi, nors kai kurios šalys, tokios kaip Peru ar Argentina, išreiškė palaikymą Ukrainai.
Daugelis priežasčių, tokių kaip tamprūs ekonominiai santykiai su Rusija ir Kinija bei istorinė atmintis, nulemia skirtingą globaliųjų Pietų šalių požiūrį į Rusijos karą prieš Ukrainą. Štai Pietų Afrikoje Rusija gerbiama kaip Sovietų Sąjungos palikuonė. O Sovietų Sąjunga prisimenama kaip padėjusi progresyvioms jėgoms kovoti prieš apartheidą. NATO matomas kaip Vakarų kolonializmo įrankis, o Vakarų parama Ukrainai vertinama kaip vakarietiško kolonializmo įtaka. Tokius požiūrius pakeisti nėra ir nebus lengva.
Tikėtina, kad Trumpo atėjimas į valdžią dar padidins atskirtį tarp daugelio globaliųjų Pietų ir Vakarų valstybių (taip pat ir Rytų bei Centrinės Europos), kurių dauguma vis dar palaiko Ukrainą. Nors Trumpas yra sunkiai nuspėjamas politikas, visgi galima prognozuoti, kad stiprės įtampa su Kinija, kuri turi didelę įtaką daugelyje globaliųjų Pietų valstybių. Trumpas neslepia, kad planuoja palaikyti Izraelį, o daugelis globaliųjų Pietų valstybių linkusių palaikyti palestiniečius. Transakcinė Trumpo užsienio politika remsis principu „tu man – aš tau“. Tokia politika bus nenaudinga globaliesiems Pietums, kuriems rūpi tokios problemos, kaip pasaulinio skurdo mažinimas, kova su klimato kaita bei visuotinė prieiga prie modernių technologijų. Nenaudinga ji ir mažesnėms valstybėms, tokioms kaip Lietuva, nes silpnina didžiųjų valstybių norą ginti tarptautines normas ir kovoti su globaliomis problemomis.
Ką joms daryti? Nejaugi tai reiškia, kad reikia pamiršti pastangas ieškoti dialogo su globaliaisiais Pietumis? Mėginti visais būdais įtikti Trumpui (dabar Lietuvoje pasigirsta tokių balsų)? Žinoma, mažosios valstybės Rytų ir Centrinėje Europoje stengsis kiek įmanoma palaikyti gerus santykius su Trumpo Amerika. Tačiau tuo pat metu dar per anksti atsisakyti dialogo su globaliaisiais Pietumis paieškų. Ne tik daugeliui valstybių globaliuosiuose Pietuose, bet ir daugeliui valstybių Rytų ir Centrinėje Europoje, taip pat ir Lietuvai, rūpi tarptautinės normos, tokios kaip suvereniteto išsaugojimas. Verta neužmiršti globalių problemų, esminių žmonijos išlikimui – kovos su klimato kaita, visuotinės prieigos prie modernių technologijų, pasaulinio skurdo mažinimo. O tam būtinas platus tarptautinis bendradarbiavimas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
