Neseniai užsienio akademiniame žurnale pasirodė Lietuvos diasporos politikai svarbus Lietuvos mokslininkių Ingos Hilbig, Eglės Kačkutės ir Vitalijos Kazlauskienės straipsnis apie „nedarniąją dvikalbystę“ – situaciją, kai mišriose šeimose augantys vaikai neįgauna pakankamai mažumos (lietuvių) kalbos įgūdžių arba išvis tampa vienakalbiais.
Pasak mokslininkių, emigracijoje gyvenančios iš Lietuvos kilusios motinos paprastai dėl šios situacijos linkusios kaltinti save, nes Lietuvoje jau nuo devynioliktojo amžiaus yra įsigalėjęs tikėjimas, kad kalbos perdavimas yra mamų atsakomybė. „Nedarnioji dvikalbystė“ gali tapti įtampų šeimoje, nepritapimo lietuvių bendruomenėse ir pačių motinų psichologinių sunkumų priežastimi, o motinų jaučiama kaltė ir toliau gali skatinti „nedarniąją dvikalbystę“ šeimoje.
Šios įžvalgos prieštarauja Lietuvos užsienio ministerijos parengtoms Lietuvos diasporos strateginėms gairėms „Globali Lietuva 2022–2030 m.“, kuriose rašoma, kad „nemaža dalis lietuvių kilmės asmenų yra nemotyvuota arba mažiau motyvuota vaikams perduoti lietuvišką tapatybę, nes save laiko pasaulio piliečiais ir nesureikšmina tautinės tapatybės vertės“.
Mokslininkių tyrimas parodo, kaip taip nėra – kaip tik tapatybės vertė yra labai sureikšminama, ir tai gali tapti emocinių problemų šaltiniu. Ankstesni Ingos Hilbig tyrimai atskleidžia, kad yra daugybė „nedarniosios dvikalbystės“ priežasčių, tokių kaip noras pritapti emigracijos šalyje, stipri dominuojančios kalbos įtaka, laiko trūkumas bendrauti lietuvių kalba ir vaikų nenoras girdėti lietuvių kalbą.
Panašu, kad „nedarniųjų dvikalbių“ iš Lietuvos kilusių emigrantų šeimose („netikrų“ lietuvių) gali būti nemažai. Pasak URM gairių, tik apie 7,5 proc. vaikų užsienyje „sistemingai“ mokosi lietuvių kalbos ir lanko lituanistines mokyklas. Lietuvių kalbos mokėjimą šios gairės laiko „lietuvių kilmės asmenų jungiamąja grandimi“. Taigi, kalbos nemokėjimas siejamas su nesugebėjimu tapti integralia Lietuvos diasporos dalimi ir „globaliosios Lietuvos“ dalimi.
Laikas atskleisti paslaptį: mano šeimoje Atlantoje irgi auga „nedarnus“ dešimtmetis dvikalbis. Jis lietuviškai šiaip ne taip susikalba, ypač kai vieši Lietuvoje du kartus per metus, tačiau dažnai man atsakinėja angliškai. Mokykloje, namuose, sporto treniruotėse – visur dominuoja anglų kalba. Prieš pandemiją lankėme lituanistinę mokyklą, tačiau po pandemijos visą laisvą laiką suryja futbolo treniruotės ir choro repeticijos. Iki Atlantos lietuvių bendruomenės lituanistinės mokyklos – beveik valanda kelio mašina, pamokos ten trunka keletą valandų. Radome kompromisą – kiekvieną sekmadienį mokomės lietuvių kalbos nuotoliu Pasaulio lietuvių mokykloje. Sūnaus mokytoja gyvena Italijoje, taigi mokydamasis lietuvių kalbos, jis šiek tiek išmoksta ir apie Italiją, kur yra jo mokytoja. Tai tik sustiprina jo domėjimąsi geografija, istorija ir tarptautinėmis studijomis, tačiau lietuviškai sklandžiai kalbėti jis vis dar neišmoko ir nežinau, ar kada nors išmoks.
Nepaisant to, kad sūnaus lietuvių kalba prasta, jis labai domisi Lietuvos istorija, ypač jos tarptautiniais ir tarpkultūriniais aspektais. Jam patinka lankytis Lietuvos muziejuose ir keliauti po Lietuvą (tiesa, prieš keliaujant į Lietuvą užsukant į kitas šalis). Mėgsta juodą lietuvišką duoną. Vasarą lanko stovyklas Lietuvoje ir džiaugiasi, kad jose yra kitų tautybių ir kitų šalių atstovų.
Sūnaus atvejis parodo, kad kalba nėra vienintelė grandis, kuri gali sujungti „nedarniuosius dvikalbius“ su Lietuva. Kovodama su kaltės jausmu, kad sūnus sklandžiai nekalba lietuviškai, neretai prisimenu Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkės Vilmos Bijeikienės paskaitą apie daugiakalbystę ir daugiakultūriškumą, skaitytą Atlantoje prieš porą metų. Įsiminė viena paskaitos tezė – geriau mokėti nors ir kelis žodžius kita kalba nei visiškai nieko. Net ir keli žodžiai gali tapti „raktu“ į kitą kultūrą ir atverti daug durų.
Lietuvos minkštoji galia yra didesnė nei kalba. Daug ką reiškia kultūra, istorija, maistas, daugiakultūriškumas... „Netikrieji“ lietuviai gali rasti savo santykį su Lietuva, ir reikia tikėtis, kad Lietuva jų neatstums.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
