Stalino „den pobedy“ – dieną, kuri Lietuvai reiškė dar 45-erius metus baisios okupacijos, – švenčiantis socialdemokratų finansų viceministras V. Gavrilovas po trumpo spyriojimosi, pačiu laiku paprotintas, sutiko perkelti feisbuke savo patriotinį įkarštį iš gegužės 9-osios į gegužės 8-ąją.
Taip, ne, o kaip jums patogiau. Jei esat tokie durni ir jums, labusai, to užtenka, vardan svarbaus posto galiu trumpam kiek paploninti liežuvį. Šiurpiai simboliška, kad tą formalią persidažymo akciją socialdemokratų politikas surengė Sausio 13-ąją.
Jei spręstume iš to paties feisbuko, kuriame V. Gavrilovas džiaugėsi ir Kremliaus skatintu Katalonijos separatizmu, paaiškėjo, kad naujasis finansų viceministras Sausio 13-osios kaip Lietuvos pergalės dienos prieš rusų okupantus neminėjo.
Nors V. Gavrilovas dėl gegužės 9-osios formaliai ir persidažė, jo įrašai apie „den pobiedy“, kaip ir įrašai apie aistringą norą, kad Lietuva pirktų nešvarią atominę elektrą iš Astravo ar ir raginimai nedidinti finansavimo gynybai, liko.
Kuris finansų viceministras yra tikrasis? Tas, kuris su šauktukais mini Rusijos pobiedobiesijos dieną, ar tas, kuris šiaip ne taip išstenėjo, kad tą patį švęs gegužės 8-ąją?
Premjeras G. Paluckas sako, kad tai nesvarbu. Maždaug, ką namie daro ir ką mini finansų viceministras, – ne valstybės reikalas. Turbūt galėtų ir rusų surengtas Bučos skerdynes švęsti, jei, pasak premjero, paliktų tai namie. Svarbiausia Paluckui, kokią naudą šis veikėjas gali sukurti dirbdamas finansų viceministru.
Taip sutapo, kad tuo pat metu vidaus reikalų ministras V. Kondratovičius pranešė, jog kultūriškai Lietuvai artimiausia šalis yra Baltarusija. Turbūt reiktų pasakyti ačiū bent už tai, kad ne Rusija?
Lietuvai, skirtingai nei Rusijai ir Vakarų Europai, Antrasis pasaulinis karas baigėsi tik 1993 m. rugsėjo 1-ąją, kai išsinešdino paskutinis Rusijos marodierių armijos kareivis, užgrobęs Lietuvą po Molotovo–Ribbentropo pakto, taigi, po dviejų tą baisų karą sukėlusių sąjungininkų – Vokietijos ir Sovietų Sąjungos – slapto susitarimo.
Jau trejus karo metus Rusija drauge su savo sąjungininke Baltarusija bando sunaikinti Ukrainą, kuri nei V. Gavrilovui, nei V. Kondratovičiui, regis, nėra kultūriškai artima. Pafrontės valstybė, turinti valdžioje tokį finansų viceministrą ir tokį vidaus reikalų ministrą, elgiasi lengvabūdiškai.
Norėtųsi sakyti, kad Lietuva nežino, ką daranti. Bet tai būtų saviapgaulė.
Seimo daugumoje yra antisemitas, kuris Krymą priskyrė Rusijai, trykšta neapykanta savanoriams, padedantiems Ukrainai. Premjeras prieš pat karą ragino neduoti ginklų Ukrainai ir pirkti Astravo elektrą. Varnas varnui akies nekirs.
„Nežinia, ar daug kam ten iš tikrųjų rūpi valstybė. Paaiškės“, – Sausio 13-ąją palingavo galva V. Landsbergis. Viena seniai aišku: meilė Trojos arkliams, begalinis atlaidumas kolaborantams ir rusiška neapykanta Landsbergiui artina šalį prie Trojos griuvėsių.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
