2019 m. Helsinkyje organizuotos LGBT bendruomenės eitynės „Pride“ – įprastas įvykis demokratinio pasaulio miestuose. Mažiau įprasta, kad eitynes parėmė ir oficialiai jose dalyvavo Suomijos evangelikų liuteronų bažnyčia. Jos narė Suomijos parlamentarė ir buvusi vidaus reikalų ministrė Päivi Räsänen dėl to Bažnyčios vadovybę sukritikavo.
2019 m. birželio 17 d. socialinio tinklo „X“ (Twitter) paskyroje ji nufotografavo Biblijos eilutę (iš Pauliaus laiško romiečiams, 1, 26-28), kurioje homoseksualaus pobūdžio lytiniai santykiai vadinami gėdingais. Po nuotrauka ji parašė retorinį klausimą: kaip ši eilutė derinasi su vyskupų nuostata „laikyti vertais pasididžiavimo gėdingus dalykus ir nuodėmę“? Angliškai pride reiškia pasididžiavimą.
Įrašas sukėlė dalies Suomijos visuomenės pasipiktinimą ir generalinė prokurorė politikei iškėlė baudžiamąją bylą už neapykantos prieš mažumos grupę kurstymą. 2022 m. apygardos teismas P. Räsänen išteisino – jos įraše nerado neapykantos kurstymo elementų. Tačiau prokurorai išteisinamąjį nuosprendį apskundė Helsinkio apeliaciniam teismui. Šis 2023 m. lapkričio 14 d. paliko galioti apygardos teismo nutarimą. Tuo parlamentarės vargai nesibaigė, nes 2024 m. sausio 12 d. Helsinkio prokuroras kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą, siekdamas apeliacinio teismo nutarties panaikinimo.
Procesas tebevyksta ir kelia audringas diskusijas visame pasaulyje. Ar šiandien paprasčiausias Biblijos citavimas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę? Ar asmeninės nuomonės raiška viešoje erdvėje – nusikaltimas vien dėl to, kad gali žeisti kai kurių žmonių jausmus? Apie kokių jausmų ir kokių sužeidimų pobūdį kalbame (juk įsižeisti galima ir dėl grynai subjektyvių priežasčių)? Kur riba tarp laisvės reikšti kritiškas mintis ir neapykantos skleidimo?
P. Räsänen pavardė iki tol buvo žinoma tik Suomijoje, šiandien ji cituojama visame pasaulyje, ypač krikščioniškoje medijoje: konservatyvusis kardinolas Gerhardas Mülleris politikę yra pavadinęs kankine, panašiai ji apibūdinta ir Lietuvos katalikiškoje žiniasklaidoje. Galbūt kankinystės sąvoka per stipri, bet politikė yra prisipažinusi, kad psichologiškai išgyvena ypač sunkų laikotarpį.
Sunkų laikotarpį, nes jaučiasi neteisingai kaltinama. Augminui Petroniui duotame interviu politikė tvirtino, kad „X“ įraše išsakė asmeninę nuomonę, skirtą Bažnyčios hierarchams. Kalbėjo viešai, tačiau kaip privatus, savo tikėjimą išpažįstantis žmogus, turintis konstitucinę teisę taip kalbėti. Jokios neapykantos LGBT asmenims ji ne tik neskatina, bet ir nejaučia, jų atžvilgiu puoselėja žmogišką pagarbą, net jeigu homoseksualius lytinius santykius laiko nesuderinamais su krikščionišku mokymu.
Ypač pabrėžtina, kad kalbėdama apie šiuos santykius ji jų neišskiria iš kitų Biblijoje minimų veiksmų, laikomų nuodėme, ir save pačią laiko nusidėjėle, kaip tokiu save laikyti turėtų kiekvienas krikščionis, kiekvienas žmogus. Tobulų nėra. Pasak jos, pirminė Biblijos žinia – meilė, apimanti visus ir niekaip LGBT narių neišskirianti, ir ji pati kaip krikščionė siekia šia žinia gyventi.
Mane P. Räsänen įtikino. Nematau pagrindo manyti, kad Suomijos politikė jaučia ar savo viešais veiksmais, linksniuotais šimtus kartų pasaulio žiniasklaidoje, sąmoningai skatina neapykantą LGBT žmonių atžvilgiu. Neturiu pagrindo abejoti ir Suomijos teismais.
Tačiau kodėl generalinė prokurorė taip užsispyrusiai kelia jai baudžiamąją bylą, netgi tada, kai du teismai paskelbė nematantys jokios nusikaltimo sudėties? Klausimas tampa dar įdomesnis, turint omenyje, kad ta pati generalinė prokurorė atsisakė kelti bylą musulmonų imamui, televizijose laidoje pareiškusiam, kad pagal Koraną homoseksualias poras reiktų užmėtyti akmenimis. Iš kur kyla tokia griežta nuostata viešai reiškiamoms krikščioniškoms pažiūroms, į kitų religijų nepalyginamai radikalesnius teiginius nekreipiant dėmesio? Ir kodėl LGBT nariai, cituojant šią prokurorę, jaučiasi įžeisti vien dėl to, kad jų santykius kas nors pavadina „nuodėme“?
Kalbėdamasi su A. Petroniu, P. Räsänen išsakė pastebėjimą, vertą gilios analizės juridiniu, politiniu, ypač psichologiniu požiūriu: „Sėdėjau policijos nuovadoje, turėjome pasidėję Bibliją ant stalo, policininkas manęs klausinėjo: „Kokia yra Laiško romiečiams žinia?“, „Kokia pirmojo šio laiško skyriaus žinia?“, „Ką, jūsų supratimu, reiškia nuodėmės sąvoka?“ ir pan. Iš tiesų apklausos klausimai buvo apie teologiją.“ Po pirmosios instancijos išteisinamojo nuosprendžio politikė taip pat pabrėžė tai, kad šioje byloje centrinę vietą užėmė nuodėmės sąvoka ir jos prasmė: „Džiaugiuosi galimybe pristatyti Evangelijos žinią apie Jėzaus atperkamąjį darbą, kuris įnešė aiškumo, kaip vertinti žodį „nuodėmė“, į kurią buvo sutelktas Teismo dėmesys.“ (https://www.bernardinai.lt/byloje-del-biblijos-citavimo-isteisinta-suomiu-politike-sis-teismo-sprendimas-istorinis/)
Čia ir aiškėja giluminė Vakarų visuomenės problema. Tai – neurotinio kaltės jausmo problema, kuri pasijunta, kai ištariamas žodis „nuodėmė“. Šis žodis įgavo liguistą krūvį, nes ilgus amžius jis vartotas siekiant manipuliuoti žmogaus kaltės jausmu. Ilgus amžius Vakarų visuomenės kolektyvinė vaizduotė audrinta įvaizdžiais, kurie žmonėms kėlė baimės, pasmerkimo, kaltės išgyvenimus. Tai buvo žiaurus žaidimas mirties, o tiksliau, pomirtinės būsenos įvaizdžiais – pragaro ir jo siaubingų amžinų kentėjimų.
Čia ir aiškėja giluminė Vakarų visuomenės problema. Tai – neurotinio kaltės jausmo problema, kuri pasijunta, kai ištariamas žodis „nuodėmė“.
Dar ir šiandien vyksta šie žaidimai: neseniai gavau žinutę iš „doros katalikės“, kad už straipsnius eisiu į pragarą. Nuo šios baimės esu išsigydęs. Bet krikščioniškoje civilizacijoje žmonės buvo auklėjami taip, kad realiai bijojo. O baimę kondensavo nuodėmės sąvoka, vertusi jaustis kaltu, blogu ir pasmerktu. Be abejo, pirminis šių psichologinių manipuliacijų laukas – žmogaus seksualumas, iš prigimties lengviausiai pasiduodantis tokiems dalykams. Seksualumo reiškinys buvo iš esmės susietas su kalte ir amžinu pasmerkimu – su „mirtina (neretai ir „gimtąja“) nuodėme“.
Kolektyvinėje Vakarų visuomenės vaizduotėje bei daugybės konkrečių žmonių sąmonėse vien žodžio „nuodėmė“ ištarimas vis dar provokuoja pasąmoninį nerimą, dvasinį paralyžių, asocijuojasi su neviltimi. Ne vienas, apibūdintas nuodėmingu, pasijunta daugiau nei įžeistas: jis pasijunta pasmerktas. Racionalumo čia neieškokime, tai – kolektyvinė neurozė, kurią individai jaučia kaip vieną iš slaptingiausių ir aštriausių psichologinio ir dvasinio gyvenimo skausmų.
Kartais tenka pasikalbėti su žmonėmis, kurie paliko Bažnyčią. Beveik visada išgirstu tą patį: širdyje nuoširdžiai trokštame gėrio, laukiame palaikymo, bet būdami Bažnyčioje imame jaustis kalti dėl dalykų, kurių net nelabai suprantame. Ir šis pasąmoninis liguistas kaltės fonas visada siejasi su tuo pačiu žodžiu „nuodėmė“. Pats būdamas krikščionis, privalau pasakyti: krikščionybė turi prisiimti istorinę atsakomybę už tai, kad ištisoms kartoms kėlė kaltės neurozę ir skausmą, ji turi prisiimti atsakomybę ir už tai, kad tūkstančius žmonių atbaidė nuo Kristaus.
Į neurotinę kaltę – neurotinė reakcija. Čia nėra laiko ir vietos išsamiai analizei, kuri atskleistų visuomenės ir atskiro žmogaus daugybines pastangas, kartais itin destruktyvias, atsikratyti neurotinės kaltės būsenos ir realios kančios. Tačiau išskirsiu vieną tokių pastangų – vadinamąją seksualinę revoliuciją, impulsyviai ir chaotiškai atmetusią visa, kas „draudžiama“ (jos šūkis buvo: „Draudžiama drausti!“), taigi visa, kas susiję su „nuodėmės“ sąvoka.
Pats būdamas krikščionis, privalau pasakyti: krikščionybė turi prisiimti istorinę atsakomybę už tai, kad ištisoms kartoms kėlė kaltės neurozę ir skausmą, ji turi prisiimti atsakomybę ir už tai, kad tūkstančius žmonių atbaidė nuo Kristaus.
Pabrėžiu, kalbėdamas apie „seksualinę revoliuciją“, turiu omenyje ne sveiko proto balsą, pasisakiusį už moters ir vyro lygybę, už darnų seksualumo integravimą į bręstančio žmogaus psichiką, už adekvatų socialinį teisingumą be jokių žaidimų pragaro įvaizdžiais ir kaltės jausmais. „Seksualinės revoliucijos“ fenomenas iš dalies reiškia ir šiuos sveikus raginimus, bet čia ne apie tai. Turiu omenyje tą spontanišką, neracionalų, pykčiu pulsuojantį judėjimą, kilusį Vakarų visuomenėje po Antrojo pasaulinio karo kaip neurotinis bandymas atsikratyti neurotinio kaltės jausmo.
Turiu omenyje tą procesą, kurį psichiškai patiria žmogus, kai pernelyg ilgai užspaustas staiga išsprogsta ir ima elgtis nemąstydamas nei apie tikrovės tiesą, nei apie savo laimę: dabar jam atrodo, kad bet koks raginimas su atgauta laisve elgtis atsakingai, su atsikovotu malonumu – išmintingai, yra raginimas grįžti į niūrią kaltės kankynę. Taip visa karta Vakarų jaunuolių, žaviųjų hipių ir studentų revoliucionierių, mėgaudamiesi atgautais sparnais, aistringai skrido nežinia kur ir krito į savas kančių bedugnes.
Šiandien Vakaruose vykstantis „cancel cultureׅ“ (liet. atšaukimo kultūra) sąjūdis – šio judėjimo tęsinys. Visa, kas asocijuojasi su krikščionybe ir nuodėme, kurios tebeneša neurotinės kaltės krūvį, visa, kas susiję su tam tikromis ribomis seksualumo srityje, smerkiama taip, kad draudžiama net susimąstyti, net kelti klausimą apie krikščionybę ir seksualumą. Naujieji inkvizitoriai savuoju aršumu nesiskiria nuo senųjų, nes mąstymo būdas tas pats. P. Räsänen tapo liguistos reakcijos į liguistą kaltės jausmą auka.
Už ką teisiama P. Räsänen? Ne už tai, kad pasidalijo įrašu „X“. Ji teisiama, nes jos įrašas kondensuoja neurotinę kaltės energiją, į kurią neurotiškai reaguoja nuo jos neišgijusi visuomenės dalis. Visa tai – daugiau nei P. Räsänen, nei Helsinkio prokurorai, nei šimtai už ir prieš pasisakiusių Vakarų visuomenės piliečių. Visa tai – istorinis procesas, tai kolektyviniai įvaizdžiai, jausmai, patirtis, tradicija ir kolektyvinis bandymas nevykusiai susidoroti su tradicijos palikta dvasine kančia.
Vakarų visuomenei reikia krikščionybės. Krikščionybė – geriausia instancija neurotiniam kaltės jausmui išrauti, vis dar išgyvenamam pokrikščioniškos visuomenės pasąmonėje, kaip tik todėl, nes tą jausmą įskiepijo. Bažnyčios turėtų ieškoti būdų, kaip žmonėms parodyti Tikrovę – tą žodžiais neišsakomą Dievo meilę, kuri gaubia kiekvieną žmogaus ląstelę kiekvieną jo gyvenimo akimirką, ir be mažiausios intencijos sukelti kaltės jausmą. Jei krikščionybei pavyktų nuversti savo pačios pastatytą stabą, tą baudžiantį ir mūsų nuodėmes sadistiškai skaičiuojantį Dievą, ir vietoj jo įtvirtinti tikrojo Dievo, realios meilės, įvaizdį, jei visuomenė šį pokytį priimtų, abi – ir krikščionybė, ir visuomenė – gimtų iš naujo.
