Kartais atrodo, kad Lietuva jaučia Ukrainos skausmą. Kas slypi už šio ūmaus emocinio tapatinimosi su kova prieš Rusijos agresiją?
„Vikarinis susitapatinimas“ – psichologams gerai žinoma sąvoka. Jis pasireiškia situacijose, kai priimame kitų žmonių tapatybę ir išgyvenimus kaip savo, todėl jie tampa mūsų gyvenimo ir biografijos dalimi. Pavyzdžiu gali būti Rachel Dolezal istorija. Pilietinių teisių aktyvistė laikė save afroamerikiete ir tapatinosi su juodaodžių bendruomene, nepaisant to, kad abu jos biologiniai tėvai buvo baltieji. R. Dolezal istorija sukėlė viešą diskusiją apie „rasės“ reikšmę ir tai, ką reiškia būti juodaodžiu. Panašu, kad trauminė R. Dolezal patirtis, įskaitant smurtą artimoje aplinkoje, paskatino jos siekį tapatintis su juodaodžių kultūra.
Neseniai pasirodžiusioje knygoje, analizuojančioje taip pat ir R. Dolezal istoriją, politologai Christopheris S. Browningas, Pertti Joenniemi ir Brentas J. Steele teigia, kad „vikarinio susitapatinimo“ sąvoka gali būti taikoma ir tarptautiniuose santykiuose. Jie išskyrė tris sritis, kuriose gali pasireikšti vikarinis susitapatinimas.
Visų pirma jis reiškiasi visuomenėje, kai individai tapatinasi su valstybe ir tauta, pavyzdžiui, traumuojančių įvykių metu susitapatina su aukomis. Antra, vikarinio susitapatinimo apraiškų galima pastebėti nacionaliniu lygmeniu, kai individai demonstruoja palaikymą savo tautinėms valstybėms, išgyvena nacionalizmą ir susitapatina su tautinių valstybių kariuomene. Trečia, vikarinio susitapatinimo procesų galima pastebėti ir tarp valstybių, valstybėms kuriant kolektyvines tapatybes.
Šie procesai yra susiję su trauminiais išgyvenimais, nes trauminės patirtys iš naujo apibrėžia tapatybes ir verčia valstybes permąstyti savo naratyvus. Ch. Browningo ir kitų knygos autorių teigimu, vikarinis susitapatinimas su kita valstybe gali sukurti stabilumo ir saugumo jausmą, padėti šaliai iš naujo įtvirtinti savo biografinį tęstinumą neapibrėžtame pasaulyje.
Tokie pastebėjimai suponuoja galimybę, kad 2014 m. prasidėjusi ir 2022 m. vasarį į plataus masto karą peraugusi Rusijos agresija prieš Ukrainą paskatino Lietuvos vikarinį susitapatinimą su Ukraina.
Lietuva buvo pirmoji valstybė, perdavusi Ukrainai kovinės ginkluotės dar prieš Rusijos plataus masto invaziją. Lietuvos gyventojai surinko lėšų Ukrainos kariuomenei reikalingam bepiločiam orlaiviui įsigyti. Tūkstančiai lietuvių atvėrė savo namus Ukrainos pabėgėliams, o pabėgėlių skaičius Lietuvoje yra didžiausias Baltijos šalyse (2022 m. rugsėjo 16 d. „Lietuvos statistikos“ duomenimis – 65 451 asmenys).
Visoje Lietuvoje plevėsuoja Ukrainos vėliavos, o šūkis „Būk drąsus kaip Ukraina“ yra vienas populiariausių Vilniuje. Be to, Lietuva, kartu su kitomis Baltijos valstybėmis, tapo bene garsiausiu balsu Europoje, remiančiu Ukrainą ir jos narystę ES ir NATO bei pasisakančiu už griežtesnes Vakarų sankcijas Rusijai. 2022 metų balandį Lietuva tapo pirmąja ES valstybe, sustabdžiusia bet kokį rusiškų gamtinių dujų importą.
Ir visa tai nepaisant to, kad Lietuva ir Ukraina, 1991 m. atgavusios nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, pasuko gana skirtingais keliais – Lietuva užsitarnavo narystę ES ir NATO, o Ukraina, kovodama su pereinamojo laikotarpio ir tapatybės iššūkiais, liko už transatlantinės bendruomenės ribų.
Tad kaip paaiškinti šį tapatinimąsi? Ar jis išliks karui užsitęsus? Kokių platesnių padarinių jis gali turėti Europos tapatybei?
Iš dalies į šį klausimą atsako kolektyvinė atmintis.
Svarbu tai, kad Baltijos valstybės (taip pat ir Lietuva) ir Ukraina turi panašių kolektyvinių prisiminimų apie sovietinę praeitį, ypač Stalino represijas. Jos sukūrė panašius atminties režimus, kurie išryškėjo 2014 m., susiformuodami aplink ankstesnę trauminę patirtį, įskaitant Holodomorą – 1932–1933 m. Sovietų Sąjungos vykdytą genocidą badu (Ukrainos atveju) ir stalininius trėmimus (visais atvejais).
Šie dalykai paaiškina betarpišką Lietuvos tapatinimąsi su Ukraina ir emocinį Ukrainos siekio gintis priėmimą. Tai ypač pasakytina apie vikarinį susitapatinimą individo lygmeniu.
Kaip pasakojama 2022 metų vasario 24 dieną „ABC News“ pasirodžiusiame reportaže, 2022 metų vasarį prasidėjus invazijai, 50-metis vilnietis mokytojas Jaunius Kazlauskas sakė: „Mano seneliai buvo ištremti į Sibirą. Mano tėvą persekiojo KGB. Dabar gyvenu laisvoje demokratinėje valstybėje, bet panašu, kad nieko negalima laikyti savaime suprantamu dalyku“. Šis egzistencinio nerimo jausmas būdingas daugeliui lietuvių, o ir pačiai Lietuvos valstybei.
Trauminių prisiminimų mobilizavimas turi stiprų poveikį tapatybėms, ir šis poveikis bus jaučiamas dar ilgai, karui tęsiantis ir net jam pasibaigus.
Kaip pranešė LRT, 2022 metų liepą, penktą karo mėnesį, trečdalis Lietuvos gyventojų prisipažino paaukoję pinigų Ukrainos kovai su Rusija paremti. Buvo paskaičiuota, kad karas daugumą lietuvių palietė emociškai – ypač smarkiai karo poveikį pajuto tie, kurie nuolat sekė naujienas iš Ukrainos. Tačiau ar Lietuvos ir daugelio kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių jaučiamas „vikarinis tapatinimasis“ su Ukraina tęsis? Ar jis taps vienu iš veiksnių, paskatinsiančių Europos ir net viso pasaulio skilimo linijų išryškėjimą?
Agresyviam karui tęsiantis, ima ryškėti tam tikri empatijos nuovargio požymiai.
BNS žiniomis, 2022-ųjų liepą paaiškėjo, kad aukų organizacijoms, teikiančioms pagalbą Ukrainai, apimtys sumažėjo, taip pat sumažėjo savanorių Ukrainai pagalbą teikiančiose organizacijose, pavyzdžiui, Raudonajame kryžiuje. Šokas, kurį sukėlė 2022 m. vasarį prasidėjusi invazija, atslūgo, iš žiniasklaidos antraščių dingo Bučoje ir Mariupolyje užfiksuotus genocidinius karo nusikaltimus smerkiančios antraštės.
Visgi, nepaisant šių nuovargio ženklų, karas jau padarė neišdildomą įtaką Lietuvos tapatybei. Jos biografinė istorija, pasakojama kitoms pasaulinės bendruomenės valstybėms, buvo susieta su Ukrainos istorija, o nuo 2014 m. vykstantis vikarinis tapatinimasis artimiausiu metu niekur nedings. Pastarojo meto Ukrainos atsakomojo puolimo sėkmė tik sustiprina šį tapatumo jausmą.
Šiame biografiniame naratyve Lietuva tapo viena pirmųjų šalių Europoje, išsakiusių viltis dėl Ukrainos narystės NATO. 2022 metų rugsėjį Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė Ukrainai, jog Lietuva darys viską, kad 2023 m. Vilniuje vyksiančio NATO viršūnių susitikimo metu Ukraina taptų transatlantinės bendruomenės dalimi, jei tik jai pavyks pasiekti reikšmingą pergalę kare. O Lietuva ir toliau teikia įvairią pagalbą, reikalingą pergalei pasiekti.
Vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu vikarinis susitapatinimas su Ukraina, kurį jaučia Lietuva ir kitos Vidurio ir Rytų Europos valstybės, gali turėti reikšmingų pasekmių Europos tapatybei. Ne paslaptis, kad „senosios Europos“ valstybės (pirmiausia Vokietija ir Prancūzija), kaip 2003 m. jas pavadino JAV valstybės sekretorius Donaldas Rumsfeldas (kai „naujosios Europos“ valstybės palaikė JAV invaziją į Iraką, o „senosios Europos“ šalys – ne), daug lėčiau nei Vidurio ir Rytų Europos valstybės pajuto Ukrainos skausmą ir suteikė jai reikšmingą karinę pagalbą.
Šiose šalyse tikimasi susitarimo, pagal kurį Ukraina turėtų atsisakyti dalies savo teritorijos, ir toliau bandoma „kalbėtis“ su Rusija (Prancūzija). Nors vasarį ir kovo pradžioje karo paskatintas „Vakarų atsigavimas“ ir Vakarų vienybė atrodė tikra, skirtumai tarp „senųjų“ europiečių ir „naujųjų“ europiečių išliko ir karui tęsiantis dar labiau išryškėjo.
Vieninga Europa išlieka svarbi Lietuvos ir Ukrainos saugumui. Tačiau vienas dalykas lieka aiškus – Vakarų Europos reakcijos į karą Ukrainoje nepavadinsi „vikariniu susitapatinimu“. Istoriniai skirtumai, skirtingi trauminiai naratyvai ir skirtingi atminties režimai jam nėra palankūs.
Tačiau Rusijos kaip grėsmės suvokimas, taip pat būtinybė kartu su Ukraina stiprinti Europos saugumą gali padėti spręsti nenumatytas vikarinio susitapatinimo pasekmes ir išsaugoti Europos vienybę.
Dovilė Budrytė yra JAV Džordžijos Gvineto koledžo (GGC) politikos mokslų ir tarptautinių studijų profesorė. Straipsnyje išsakyta jos asmeninė nuomonė, kuri neatspindi oficialios GGC pozicijos.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
