Vienas labiausiai stulbinančių JAV prezidento rinkimų rezultatų – padidėjusi JAV mažumų, ypač ispanakalbių (angl. „Spanish-speakers“, „Hispanics“ arba „Latinos“) vyrų, parama respublikonams ir Trumpui. Nepaisant ksenofobiškos ir netgi fašistinės Trumpo retorikos, tiesmukai siejančios imigrantus iš Lotynų Amerikos su nusikaltimais ir kitoniškumu, daugiau nei pusė ispanakalbių vyrų, turinčių balsavimo teisę, balsavo už Trumpą.
Ispanakalbiai – sparčiausiai didėjanti JAV mažuma. Manoma, kad ateityje ši demografinė grupė paveiks ne tik JAV vidinę, bet ir užsienio politiką, privers JAV pagaliau skirti daugiau dėmesio Lotynų Amerikai. Todėl jų balsas yra itin svarbus.
Šis „siurprizas“ paskatino Demokratų partijos, tradiciškai remiančios mažumas bei jų remiamos, o taip pat praktikuojančios politikos įvairovę mažumų atžvilgiu, kritiką. Ši politika glaudžiai susijusi su vadinamuoju progresyviu mąstymu apie įvairovę, paremtu „intersectionality“ (liet. „persidengiančių identitetų“) ir pasipriešinimo rasinei ir etninei neapykantai idėjomis. Šis mąstymas skatina įgalinti grupes, kenčiančias nuo struktūrinių priespaudų, tokių kaip patriarchatas ir kapitalizmas. Mažumos, tokios kaip ispanakalbiai, patiria diskriminaciją, nes yra siejamos su nelegalia migracija ir nusikaltimais. Kas atsitiko? Kodėl nemažai mažumų atstovų balsavo už Trumpą? Ar tikrai JAV kairės mažumų politika pasmerkta žlugti?
Šįkart apsiribosiu vienos mažumos – JAV gyvenančių ispanakalbių atvejo analize. Iškart turiu pasakyti, kad ši mažuma labai nevienalytė; yra skirtumų kiekvienoje bendruomenėje ir net kiekvienoje šeimoje. Tačiau negalima paneigti fakto, kad per šiuos rinkimus sustiprėjo jų palaikymas Trumpui.
Manoma, kad rekordinis skaičius ispanakalbių šįkart balsavo už respublikonus. Apklausos rodo, kad ispanakalbių palaikymas Trumpui išaugo nuo 35 proc. 2020 metais iki 42 proc. šiais metais, ir buvo ypač stiprus Floridoje ir Teksase. Floridoje Trumpas buvo pirmasis respublikonas, kandidatuojantis į prezidentus, nuo 1988 metų, kuris laimėjo Majamio-Deido grafystę, kurioje gyvena daug ispanakalbių ir kitų imigrantų. Žiniasklaidos aiškinimas gana paprastas ir primityvus – atseit, ispanakalbiams rūpėjo ekonominė gerovė, todėl jie pasirinko Trumpą, kuris ją žadėjo įtaigiau nei Harris. Tačiau viskas yra kur kas sudėtingiau.
Paprasti paaiškinimai palieka daug neatsakytų klausimų. Ar tikrai daliai ispanakalbių nerūpėjo tai, kad Trumpas žadėjo deportuoti milijonus žmonių, tarp kurių galimai yra net jų šeimos narių? Ar nerūpėjo diskursas, siejantis imigrantus su nusikaltimais ir išžaginimais? Kodėl jų balsų nepritraukė demokratų retorika, žadanti pagalbą šeimoms su vaikais ir kitas socialinės pašalpos programas?
Pasak Patricko Ruffini, kuris darė ispanakalbių apklausą Teksase, pati didžiausia problema, kurią tenykščiai ispanakalbiai sieja su Demokratų partija, yra šios partijos noras padėti tiems, kurie „nedirba ir nenusipelno pagalbos“ (angl. „welfare“). Šiai visuomenės grupei nesvetimas noras kuo daugiau pasiekti kapitalistinėje visuomenėje, būti sėkmingiems, taip pat netgi išsiskirti iš kitų, ir Demokratų partijos siūloma pagalba visiems mažiau pasiturintiems yra nepriimtina. Kai kurie ispanakalbiai yra panašiai linkę manyti ir apie tuos žmones, kurie gyvena JAV be leidimo (angl. „undocumented migrants“).
Kodėl šiems žmonėms turėtų būti lengviau gauti leidimą gyventi JAV, negu jiems, kurie perėjo kančių kelius iki tol, kol įsitvirtino šioje šalyje? Todėl daliai ispanakalbių patraukliai atrodo Trumpo kalbos apie tai, kaip reikia kovoti su „nelegalia“ migracija ir stiprinti sienos apsaugą. Pasak vieno imigranto, didžiausia kova ir konkurencija yra ne tarp ilgalaikių amerikiečių ir imigrantų, bet tarp pačių imigrantų – tarp tų imigrantų, kurie neseniai atvyko į JAV ir tų, kurie atvyko dar vėliau ir stengiasi čia įsitvirtinti.
Šiai daliai ispanakalbių taip pat imponuoja Trumpo nacionalizmas, jo retorika apie tai, kad jis vėl padarys Ameriką „didžią“. Tiems ispanakalbiams, kurie balsuoja už respublikonus, yra be galo svarbi „amerikietiška svajonė“, kurią jie sieja su pinigais ir Trumpo „verslumu“. Negalima paneigti ir bravūrinio mačizmo įtakos. Kaip ir visose kitose visuomenės grupėse, tarp dalies ispanakalbių vyrų jis yra gajus. Trumpo mizoginistinė retorika ir jo nusikaltimai prieš moteris šiuo atveju nėra traktuojami kaip neigiamas dalykas.
Tačiau reikia prisiminti, kad dauguma ispanakalbių visgi balsavo už Harris, o ne už Trumpą. Kai kuriose valstijose, kaip, pavyzdžiui, Džordžijoje, kurioje gyvena truputį daugiau nei milijonas ispanakalbių (9.77 proc. visų gyventojų, 6 proc. balsuotojų), 53 proc. ispanakalbių vyrų balsavo už Harris, o 45 proc. už Trumpą. 60 proc. ispanakalbių moterų balsavo už Harris ir tik 39 proc. balsavo už Trumpą. Palyginti su 2020-aisiais, balsavusiųjų už Trumpą skaičius pakilo palyginti nedaug – 5 proc. Tiesa, Džordžija neturi sienos su Meksika (daugiausia apylinkių, balsavusių už Trumpą, yra ant Meksikos ir JAV sienos) ir šioje valstijoje veikia daug energingų nevyriausybinių organizacijų, tokių kaip GALEO (Georgia Association of Elected Officials), taip pat „We Are Mas.“, kurios kovoja su dezinformacija, skatina ispanakalbių politinį aktyvumą ir ugdo politinius lyderius tarp ispanakalbių.
Pasak Evelyn Perez-Verdia, „We Are Mas.“ įsteigėjos, viena JAV kairės problemų – tokių terminų kaip „Latinx“ vartojimas („gender neutral“ terminas, neįvardijant lyties). Daugumai (net 98 proc.) ispanakalbių šis terminas nepriimtinas. Taip pat nepadeda tai, kad Demokratų partija dažnai siejama (ir vadinama) su progresyviu judėjimu. Tokiose valstybėse kaip Venesuela ar Kuba šis terminas vartojamas diktatorių. Šių terminų vartojimas yra susijęs su platesne Amerikos kairės problema – Demokratų partija vis labiau darosi išsilavinusių ir gana pasiturinčių žmonių (daugiausia baltųjų) partija, kuri sunkiai užmezga ryšį su darbininkų klase ir mažiau pasiturinčiais žmonėmis.
Tam, kad ateityje nepasikartotų 2024 metų fiasko ir būtų išlaikyta mažumų parama, demokratams teks permąstyti ne tik komunikacines strategijas, bet ir įvairovės politiką. Pagrindinis šios politikos tikslas – įgalinti nuo struktūrinių priespaudų kenčiančias grupes – kilnus ir svarbus, ir norisi tikėtis, kad jis išliks nepakitęs. Tačiau reikės keisti priemones ir diskursą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
