Atrodytų naivus klausimas, kai visi aplink kalba apie Seimo narį antisemitą ir valdančiąją daugumą, kurią ištikęs toks, sakyčiau, pusiau nėštumas – kvailokai atrodo deklaracijos, kad nesi antisemitas, kai renkiesi gyvenimą laikinoje santuokoje su antisemito vadovaujama partija. „Partija (pavadinimą įrašyti) .... nėra antisemitinė“.
Na, lyg ir ne. Bet kaip tada paaiškinti politinę santuoką su antisemitu? Kaip paaiškinti jo partijos vėliavnešių ištikimybę jo iškeltai rudai vėliavai? Galai nesueina, ir sueiti negali. „Myliu žydus, bet...“. Ir to „bet“ niekaip neatsikratoma.
Vis dėlto, manau, kad antisemitizmo problema Lietuvoje daug sudėtingesnė nei vieno antisemito išrinkimas Seimo nariu ir jo virsmas žydus mylinčios koalicijos partneriu.
Drįsčiau teigti, kad p. Remigijus Žemaitaitis, net ne jis, o jo fenomenas, yra ne priežastis, o pasekmė. Ir kaip nors atsikračius sąsajų su R. Žemaitaičiu, ar nuo jo atsiribojus, antisemitizmo problemos neišspręsime.
Mano galva, p. Žemaitaitis ir jo fenomenas – dėsningas ilgamečio istorinės tiesos iškraipymo, nuslėpimo ir manipuliacijos ta tiesa proceso rezultatas.
Graudžią šypseną kelia politinio elito apsimestiniai mėginimai kovoti su p. Žemaitaičiu. Su juo daug lengviau kovoti, negu pasakyti tiesą apie Lietuvių aktyvistų frontą, Laikinąją vyriausybę, Birželio sukilimo antisemitų ideologiją – tiesa, juk Birželio sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietus. Tačiau sąmoningai nutylima, kad to sukilimo dar ir šiandieną garbinami ideologai kaip priešus pažymėjo ir žydus. Visus. Ir pasirinko sąjungininkus – nacius. Apie ką galvoja valstybės vadovai, kai „pagerbia“ tą sukilimą?
Mano galva, p. Žemaitaitis ir jo fenomenas – dėsningas ilgamečio istorinės tiesos iškraipymo, nuslėpimo ir manipuliacijos ta tiesa proceso rezultatas.
Daug patogiau „kovoti“ ar „atsiriboti“ nuo p. Žemaitaičio, nei nukabinti Jono Noreikos portretą iš buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko kabineto, ar pasidomėti, kas paskatino Jono Žemaičio karo akademiją išleisti ir tiražuoti to paties veikėjo antisemitinio veikalo „Pakelk galvą, lietuvi“ paskvilį. Ir ne tik pasidomėti, bet ir sudrausti. Čia panašu, jei Vokietijos brigadai Lietuvoje kas nors imtų dalyti „Der Sturmer“. Šitaip auginame p. Žemaitaičio rinkėjus.
Kaip man pasitikėti nūdienos antisemitizmo kritikais, jei jie tai aiškina ne rūpesčiu moraline visuomenės sveikata, o Vokietijos brigados (ne)atėjimu? Kaip man tikėti ir pasitikėti tais, kurie smerkia p. Žemaitaičio antisemitizmą, bet būtinai nulekia ryškiai nusifotografuoti prie Kazio Škirpos nelegaliai pakabintos lentos. Kaip man pasitikėti kova su antisemitizmu, jei Genocido centro išduodamos pažymos ją viešai ir sistemingai profanuoja, iš esmės tyčiojasi iš Holokausto Lietuvoje? Kodėl po devyniais užraktais laikomas Holokauste dalyvavusių sąrašas? Krikštaponis? Kaip pasakytų poetas, o jis tebestovi dar vis. Kaip ir konvejeriu devinto dešimtmečio pradžioje be jokių faktų patikrinimų generalinių prokurorų mūsų prezidentams pakištos pažymos, kur apstu ir krištaponių, ir noreikų. Prisikūrėme nebūtų didvyrių.
Ne, Lietuvoje nėra institucinio antisemitizmo. Ačiū Dievui. Bet Lietuvoje viešai toleruojami, o kartais ir heroizuojami praeities antisemitai. Viešai. Ir tai daro ne p. Žemaitaičio rinkėjai ir ne jų išrinktieji – taip daroma jau keletą dešimtmečių. Ir tai daro politinis elitas. Vadinasi, nieko blogo nėra, jei galvoji taip, kaip R. Žemaitaitis, – kad Lietuvą kažkada neva išdavė keturiasdešimt žydų razbaininkų, kad jie mus vežė, o mes juos šaudėm, todėl taip jiems ir reikėjo anuomet. Na, dar nekalta folklorinė dainelė. Taip tiems žydams reikia ir dabar.
Ne, Lietuvoje nėra institucinio antisemitizmo. Ačiū Dievui. Bet Lietuvoje viešai toleruojami, o kartais ir heroizuojami praeities antisemitai.
Ak, tiesa, dar Izraelis. Modernusis antisemitizmas jau seniai maskuoja neapykantą žydams, pateikdamas ją kaip „kritiką“ Izraelio valstybei. Tiesa, kartais tenka prisipažinti mylint ir ją. Kad ir su J. Noreikos portretu kabinete – ko nepadarysi, kad turėtum galimybę pasinaudoti žydų valstybės pasiekimais gynybos srityje...
Yra vienintelis kelias – pasakyti tiesą, eiti aukštai iškėlus galvą, auklėti kartas, kurios nebalsuos už antisemitinius stereotipus. Joks teismas, nagrinėjantis p. Žemaitaičio bylą, nenugalės antisemitinių stereotipų. Juos gali nugalėti tik moralūs politikai ir stipri visuomenė. Stereotipai sukuriami per akimirką. Juos nugalėti prireikia dešimtmečių. Ir reikia, kad kas nors parodytų pavyzdį. Tik, deja, nėra kam.
Mums visiems reikia tiesos. O ne tik antisemitizmo „kankinio“ politinio kracho, kuris, tikiuosi, neišvengiamas.
Ir nesvarbu, kad Lietuvoje beveik neliko žydų. Jų amžiams liko po Lietuvos žeme. Ir jie nurims tik tada, kai nustosime toleruoti melą. Kai tapsime žmonėmis. Ir atgaline tvarka nevadinsime jų „bendrapiliečiais“, nes bendrapiliečiai bendrapiliečių nežudo.
O gyvi žydai, manau, man pritars – istorinė tiesa nėra išmalda, o mes nesame jos laukiantys elgetos.
Neliečiamybės statusą turi prarasti ne priesaiką sulaužęs Seimo narys. Pirmiausia ją turi prarasti istorinio melo prižiūrėtojai ir globėjai.
