Juodasis penktadienis. Jo pristatyti nereikia. Tuo pasirūpina ir ant žemės stovinčios, ir interneto debesis užvaldančios parduotuvės.
Bet kodėl jam prisiūta tokia niūri spalva?
Neretai ši didžioji globali pirkdienė tampa juoda dar neišaušus kibernetiniam pirmadienio rytui, kai paaiškėja, kad spintos ir namai nėra juodoji skylė, galinti praryti viską, ką tik nukauna medžiotojo instinktas, pažadintas pigumo gundytojos. Ir dar juodesnė, jeigu, atgavus sąmonę, kyla noras visą laimikį sukišti ne kur kitur, o į tą pačią juodąją skylę.
Sparnuotų istorijų gerbėjai duria pirštu į Filadelfijos (JAV) policininkus. Tai jie sugalvojo, kad penktadienis po Padėkos dienos yra juodas. Mat sudoroję kalakutą ir šventinę nuotaiką pasigavę žmonės iš visų pakampių plūsdavo į miestą pirkti, taip keldami sumaištį.
Darbdaviams jis juodas, nes tomis dienomis nėra kam dirbti. Bet labiau už juos šiam pavadinimui yra nusipelnę buhalteriai. Nuostolių eilutes jie žymėdavo raudonai, pelno – juodai. Chaoso penktadienis, pagal policininkus ir darbdavius, buvo ta diena, kai prekybininkams blogosios raudonos eilutės džiaugsmingai pajuoduodavo. Liekanų atsikratę sandėliai pritemdavo laukti kito sezono naujienų.
Šios pasaulį užkariavusios daiktų šventės gerbėjai turėtų atkreipti dėmesį – pavadinimas iš pradžių neturėjo nieko bendra su Kalėdų pirkiniais ir jiems skirtomis nuolaidomis. Jis reiškė finansų krizę, kilusią vieną 19 amžiaus penktadienį JAV. Dėl jos kalti du apsukrūs spekuliantai, mėgę pirkti auksą. Kartą dėl Džėjaus ir Džeimso gudrybių išpūstos aukso kainos nėrė žemyn, sužlugdė rinką ir pakirto Amerikos ekonomiką.
Finansų krizės turėjo ir juodąjį ketvirtadienį, ir tokį pat pirmadienį – iki šiol didžiausią biržų krachą ir visas kitas savaitės dienas. Dėl gražių sutapimų laimėjo penktadienis. Jo simboliu galėtų būti tulpė. Gėlė, kurios svogūnėlis patyrė neaplenktą kosminės paklausos euforiją ir tokį pat kosminį išpardavimą.
Olandiją kadaise apėmusi tulpių manija vadinama visų finansinių krizių motina. Prieš ketvertą amžių šios šalies elitas buvo pamišęs dėl tulpių. Svogūnėlių kainos viršijo metų pajamas, dėl jų buvo įkeičiamas turtas.
Burbulas sprogo – Olandijos ekonomika smigo į prarają. Taip sakant, prasidėjo didysis išpardavimas. Mokslininkai vis dar tyrinėja šį fenomeną. Yra Nyderlandų dailininko tam skirtas paveikslas, kur mūsų rūbu apvilktos beždžionės prekiauja tulpių svogūnėliais.
Šią dieną pagimdė konkurencija. Kartais juoda, iliustruojanti kovą ne tik tarp pardavėjų, bet ir tarp pirkėjų.
Daiktų perpildytame, vienkartinio šlamšto užkimštame pasaulyje parduoti viską vis sunkiau. Viena pigybės diena virsta savaitėmis, mėnesiais, nuolatiniu gundymo žaidimu. Pajungiant algoritmus, kurie seka mūsų įpročius, polinkius, poreikius, skaičiuoja silpnybes.
Kai ko nors yra per daug, įvyksta atmetimas. Tokiu būdu gimė Nieko nepirkimo diena – alergiją besaikiam vartojimui patyręs menininkas iš Kanados paragino ne pirkti, o dalintis. Metė pirštinę kvailybei, tuštybei, godumui. Naivu? Žmogaus noras turėti neįveikiamas? Vartojimas yra mūsų dievas. Pagal jį vertinama ekonomikos galia, verslo efektyvumas. Tikriausiai. Bet kitoks požiūris plinta panašiu greičiu kaip kadaise augo tulpių kainos.
Nežinau, kaip jums, man neteko pamatyti masinio prabangių jachtų, tankų ar kovinių dronų išpardavimo. Ar tai patvirtina – kuo didesnė nuolaida, tuo menkesnis jos objektas?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
