Įtampa ir šokas dėl valdančiosios koalicijos sudarymo būdo šiek tiek nuslopo. Jeigu neapykantos kurstymo tvaiką į ją atsinešusi „Nemuno aušra” pristabdys arklius, galbūt viešasis gyvenimas suras daugiau ar mažiau normalias vėžes, nors gerklėje įstrigusi ašaka niekur nedings.
Tačiau šie rinkimai ir porinkiminiai manevrai paliko neatsakytų klausimų, kurie taip pat niekur nedings, kol nebus aiškiai įvardyti, aptarti, kol nebus sutarta, ar tai, kaip ir kam atiduodame savo valstybės vairą, yra normalu.
Per šiuos rinkimus kaip norma buvo priimtas faktas, kad Konstitucinio Teismo žodis, švelniai tariant, nėra svarbus. Nors šis teismas pripažino Remigijų Žemaitaitį sulaužius Seimo nario priesaiką ir pažeidus Konstituciją, keli šimtai tūkstančių rinkėjų atidavė balsus jam ir jo partijai, o rinkimus laimėję socialdemokratai uždėjo tvirtą antspaudą – pakvietė į valdančiąją koaliciją.
Teisinėje valstybėje pralaimėjo sprendimą priėmęs teismas. Arba teisė. Kas tuomet laimėjo? Manipuliacija? Kvailumas? Demagogija? Kas tai bebūtų, ši pergalė kasa po vienu iš kertinių akmenų, ant kurių statome savo bendrą gyvenimą.
Ar tai jau naujoji norma? Jeigu taip, tai gal ateityje balsuosime ir dėl sprendimų baudžiamosiose bylose. Patiksi publikai – laisvas, nepatiksi – pats kaltas, tada tau galioja teismai.
Per kiekvienus rinkimus sukasi stebuklines pasakas gaminantis ir priešų, dažniau sugalvotų, galvas kapojantis malūnas. Šie išsiskyrė nedozuojamu vulgariu melu, tarsi tikslas pateisintų bet kokias priemones.
Jeigu šiandien sąmoningas apgalvotas melas yra politinės kovos norma, tai kas bus naujoji norma rytoj, pagal principą, kad tikslas paimti valdžią pateisina bet kokias priemones.
Kaip tik todėl dabar, o ne rytoj yra laikas pagalvoti – kas yra politika be moralės, be etikos stabdžių. Lyg moralės apribojimo nekaustoma pramoga, už kurią dosniai susimoka publika. Ar nelegalios naktinės lenktynės, kai taisyklės negalioja, o laukinę aistrą kaitina prizas – milijardai biudžete ir žmonių likimų ruletė.
Politinės kovos strategija, kai žaidžiama kuklaus intelekto publikai jai suprantamais būdais, vadinama populizmu. Savaime tai nėra nei gerai, nei blogai. Viską nulemia dozės.
Maža – kai kalbama paprastai ir įtaigiai apie tai, kas rūpi ir atitinka lūkesčius. Vidutinė – kai pažadai peršoka realybės ribas. Čia jau vaikšto apgaulė ir manipuliacija.
Nuodinga – jeigu prasideda priešų paieška, skatinama neapykanta, budinami žemiausi instinktai.
Kuo didesnė ta dozė, tuo mažiau vietos lieka tam, kas turėtų būti politika.
Kai padorumas velkasi uodegoje, pokalbis su visuomene apie geresnius gyvenimo tvarkymo būdus pavirsta tiesiog muštynėmis dėl darbo vietos. Patogios, įtakingos, tradiciškai laikomos garbinga. Pavirsta ciniškomis peštynėmis be skrupulų – tinka ir veidmainystė, ir klasta, ir melas. Dėl asmeninės naudos, kokia ji ten bebūtų.
Paradoksas, kad taip elgtis tarsi leidžia atviros visuomenės principai, o taip elgiantis atvira visuomenė pasmerkiama lėtai agonijai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
