Teisme šią savaitę peržiūrėti vaizdo įrašai moterį nušovusio policininko byloje atrodo liūdnai. Palieka įspūdį, jog policija nėra pasirengusi tokioms ypatingoms situacijoms nei techniškai, nei morališkai. Tai tarsi pagrindžia griežtą prokuratūros poziciją.
Kaltas. Viršijo įgaliojimus. Peržengė būtinosios ginties ribas. Nužudė. Toks yra prokuroro žodis Specialios parengties skyriaus policininko Dariaus Šerpyčio baudžiamojoje byloje. Byloje dėl tarnybos metu nušautos sergančios agresyvios moters.
Teismui pritarus, tai reikštų kalėjimą, dideles kompensacijas pinigais, iki pamatų nubrauktą iki šiol kurtą gyvenimą. Teisingumas švęstų pergalę?
Šie nufilmuoti vaizdai – tik dalis tiesos, dalis kraupios realybės. Sekant šios liūdnos bylos faktus, kiekvieną kartą sugrįžta jausmas, jog kažkas čia ne visai taip, tarsi slystama paviršiumi, taip ir nepagaunant esmės.
Pareigūną nuteisti paprasta. Nušovė, tai ir kaltas. O kas kaltas dėl to, kad pareigūnai nėra pakankamai aprūpinti, neturi, regis, tokio paprasto daikto kaip skydas.
Kas kaltas, kad demonų apsėstas ligonis liko vienas namuose? Kodėl tokios būklės žmogus galėjo laisvai išeiti iš namų ir stoti į žūtbūtinį mūšį su jam vienam pažįstamais jo pavargusių smegenų sugeneruotais priešais?
Gal medikas, kuris nenumatė ir neįspėjo. Ligoninė, kuri paleido į namus. Ar sūnus, kuris žinojo, bet nepajėgė pasirūpinti, kad vaistai būtų išgerti, ir neskubėjo atvykti vėl prasidėjus agresijos priepuoliui?
Jeigu šioje istorijos dalyje būtų tvarka, tai policijos vietoj medicinos ir priežiūros nereikėtų. Policija šioje grandinėje buvo paskutinė, atvykusi likviduoti negydymo ir nepriežiūros pasekmių.
Įsivaizduokim atvirkštinį variantą. Straipsnių antraštės „Psichikos ligonė nudūrė pareigūną“.
Kaltų nebūtų. Ir teismo nebūtų. Nė kompensacijų pagal civilinį ieškinį policininko šeimai. Tik tylus apmaudas su patyčios priemaiša – ko ji verta, ta policija. Net savęs apginti negali.
Psichiatrai sako, priepuolio metu tokius ligonius užvaldo milžiniška jėga, neįveikiama tam, kurio jėga normali.
Kažkaip taip ir buvo. Piktųjų dvasių apsėsta psichikos liga serganti moteris puolė medikus, atakavo jų automobilį. Tada – jų gelbėti atvykusius policininkus. Su kastuvu, peiliu. Jai tramdyti naudotos specialios priemonės – dujos, elektros prietaisas, įsiūčio nenumalšino.
Ar tai žinant galima sakyti, kad teisiamojo baudžiamojoje byloje poelgis yra vertas belangės?
Nuteiskim policininką, paskui dar gaisrininką, kuris nešoko į atvirą ugnį ar neužduso dūmuose. Tai paprasta ir lengva. Nereikia ieškoti priežasčių. Ieškoti to siauro takelio, kur susiduria sergančio žmogaus teisės spręsti, ar nori gydytis, jo artimųjų teisės ir pareigos su aplinkinių teise į saugumą.
Bet turėsim priimti ir pasekmes. Jeigu savo kolegas, save, medikus gynęs pareigūnas sės į kalėjimą, o išėjęs privalės likusį gyvenimą dirbti, kad sumokėtų aukos sūnums kompensaciją, policijos šaunamuosius ginklus galima surinkti ir užrakinti sandėlyje.
Norinčių juos panaudoti nebus. Priepuolio ištiktus psichikos ligonius, maniakus, prievartautojus ar kontrabandininkus tramdysime patys.
Ši tragiška istorija atveria didelę problemą, o ant teisingumo svarstyklių – ne tik tie nelemti, bet lemtingi šūviai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
