Greit sueis treji metai, kai imperialistinė Rusija užpuolė Ukrainą. Ji ginasi ir siekia tapti suverenia, nepriklausoma valstybe, priklausančia Vakarų, o ne rusiškam pasauliui.
Būtent jos noras sujungti savo likimą su demokratiniu Vakarų pasauliu ir tapti NATO nare buvo viena priežasčių Rusijai pradėti karą prieš Ukrainą ir vienokia ar kitokia forma padaryti ją priklausomą nuo Rusijos.
Beveik dvejus metus Ukrainos kariuomenei, remiamai Vakarų ir tiekiant jai ginkluotę, neblogai sekėsi atremti žymiai gausesnes priešo pajėgas. Nuolat tikintis gauti iš Vakarų efektyviausių ir moderniausių ginklų. Deja, didžiosios Vakarų valstybės, kurios disponuoja moderniausiais ginklais, dėl įvairių priežasčių tokios ginkluotės negalėjo arba nenorėjo perduoti Ukrainai.
Ilgą laiką po Antrojo pasaulinio karo vakarų europiečiai karams apskritai nesiruošė. Daugelio Vakarų valstybių karo pramonė tiesiog merdėjo. Europa apie pusę amžiaus gyveno taikų bei ramų gyvenimą.
Pagrindinė tokio elgesio su Ukraina priežastis buvo įvardijamas noras neeskaluoti karo ir nesukelti Trečiojo pasaulinio karo, kurio galimybę dalis Europos valstybių tiesiog ignoruoja. Tačiau JAV, Kinija, Indija ir Rusija – didžiausios pasaulio branduolinės šalys, turinčios dešimtis tūkstančių branduolinių galvučių, – gana atsargiai vertina branduolinio ginklo panaudojimą ir rimtai vertina Trečiojo pasaulinio karo galimybę.
Branduolinis karas nė vienai šaliai negarantuoja pergalės. Jis garantuoja tik abipusį susinaikinimą. Branduolinis ginklas buvo išbandytas tik kartą, baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Tai padarė amerikiečiai 1945 m. rugpjūtį ant Japonijos miestų Nagasakio ir Hirošimos. Jo naikinamoji galia buvo tokia milžiniška, kad daugiau jis nebuvo naudojamas ir atliko tik atgrasomąjį vaidmenį. Todėl tikėtina, kad jo žmonijai pavyks išvengti.
Artėjant JAV prezidento rinkimams, tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje, tiek Briuselio koridoriuose buvo dedamos viltys į Demokratų partijos kandidatę Kamalą Harris. Apie respublikonų kandidatą Donaldą Trumpą Lietuvoje, kaip ir Briuselyje, buvo pateikiama daugiau neigiamos informacijos nei teigiamos. O apie Respublikonų partiją ir ypač apie jų visuomeninį protrampinį judėjimą MAGA („Make America Great Again“ – „Padarykime AMERIKĄ vėl didžią“), kuris atliko ypač svarbų vaidmenį per JAV prezidento rinkimų kampaniją, informacijos tikrai nebuvo per daug. D. Trumpo pergalė prezidento rinkimuose kai kurių apžvalgininkų buvo pavadinta totalia. Turint omenyje ne tik asmeninę jo pergalę, bet ir respublikonų pergalę Kongrese ir Senate.
JAV prezidento rinkimus laimėjo tas kandidatas, kurio nelaukė nei Europos Sąjungos (ES), nei Lietuvos politinis elitas. Džiaugėsi tik Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas ir Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, palaikę gerus santykius su JAV respublikonų kandidatu į prezidentus D. Trumpu dar iki prasidedant prezidento rinkimų kampanijai.
Matyt, galima teigti, kad rinkimus Amerikoje laimėjo antiglobalistinė kryptis, kuriai nesvetimas nacionalizmas bei racionalus konservatyvumas, kurio Europoje nedaug yra likę.
Pirmose savo kalbose po rinkimų išrinktasis prezidentas D. Trumpas pabrėžė, kad Amerika nedalyvaus karuose. Tačiau tai nereiškia, kad D. Trumpas nebus suinteresuotas, kad baigtųsi karas Ukrainoje. Tik ar greita baigtis bus palanki Ukrainai? Panašu, D. Trumpo formuojame komandoje vyrauja asmenys, kurie nėra Ukrainos draugai ar kuriems Ukraina būtų svarbiausia. Greičiau yra priešingai.
Panašu, D. Trumpo formuojame komandoje vyrauja asmenys, kurie nėra Ukrainos draugai ar kuriems Ukraina būtų svarbiausia. Greičiau yra priešingai.
D. Trumpui, ko gero, svarbiau gerus santykius palaikyti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, o ne su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Tai liudija ne tik ankstesni D. Trumpo kontaktai su V. Putinu, bet ir faktas, kurį patvirtino ir žinomiausi Ukrainos politologai, kad Amerikos prezidentas D. Trumpas jau po sėkmingų rinkimų kalbėjo telefonu su Rusijos prezidentu V. Putinu. Tuo tarpu su Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu pokalbis numatytas jau tik po oficialios D. Trumpo inauguracijos 2025 m. sausį.
Apskritai, JAV užsienio politikoje Ukraina neatlieka ir, matyt, neatliks pirmaeilio vaidmens.
Toks vaidmuo atitenka Izraeliui ir Artimiesiems Rytams. Tai yra žydų valstybės ir arabų pasaulio konfliktams.
Antra JAV užsienio politikos vieta atitenka Kinijai, Taivanui ir Pietų Azijai.
Trečia vieta paliekama Europai ir Ukrainai, kuria ir teks rūpintis ES bei Jungtinei Karalystei, nes JAV yra linkusi Europos reikalus, ypač karinius, palikti spręsti patiems europiečiams, kurių laukia nelengvi laikai. Ar Europa sugebės ir norės, ar jai užteks savų resursų tinkamai pasirūpinti Ukraina, pamatysime ateityje.
