Prieš metus, 2023 m. liepą, Vilniuje vykusiame NATO valstybių vadovų susitikime JAV prezidentas Joe Bidenas savo kalboje universiteto kieme žadėjo remti Ukrainą kovoje prieš imperialistinę Rusiją, užgrobusią dalį Ukrainos teritorijos. Tai Amerika ir darė, smerkdama Rusiją ir V. Putiną, įvesdama ekonomines ir finansines sankcijas, tiekdama ginklus kovojančiai šaliai prieš okupantą, telkdama iš demokratinių valstybių proukrainietišką koaliciją.
Žinoma, ji tai darė vadovaudamasi pirmiausiai savo interesais, kurie apima ne tik Ukrainos ginamas suverenias teises, ne tik Europą bei Europos Sąjungą, bet ir Artimuosius Rytus su išskirtiniu sąjungininku – Izraeliu. Rytų Aziją, kurioje stengiasi dominuoti Kinija, Globalių pietų regioną, Taivaną ir kitas Amerikai svarbias pasaulio vietas.
Lietuva ir Ukraina daug tikėjosi iš Vilniaus susitikimo. Būta daug entuziazmo, pažadų ir nepagrįstų vilčių laukiant Ukrainos kvietimo į gynybinę Šiaurės Atlanto organizaciją. Matyt, galvojant ir tikintis, kad su Ukrainos kvietimu bus greičiau nugalėtas agresorius, o NATO šalys parems Ukrainą ne tik ginklais, bet ir kariais. Tokiu būdu Rusija bus nugalėta, o Ukraina atgaus rusų užimtas žemes – beveik 20 proc. šalies teritorijos. Tačiau, anot vieno amerikiečių diplomato, politikų pažadai yra „labai pigūs“.
Per pustrečių metų vykstantį karą JAV prezidentas ir jo administracijos atsakingi pareigūnai ne kartą skelbė, jog Amerika visokeriopai rems Ukrainą, bet savo karių į Ukrainą nesiųs ir į NATO priims tik karui su Rusija pasibaigus ir visoms NATO šalims sutikus.
Visai neseniai JAV prezidentas J. Bidenas ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas tiesiogiai kreipėsi į Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį nekelti NATO plėtros klausimo būsimame vadovų susitikime Vašingtone šių metų liepos mėnesį. Tokiu būdu svarbiausios NATO valstybės leido suprasti, kad Šiaurės Atlanto aljansas kol kas nėra pasirengęs tolesnei jo plėtrai, nors neatsisako toliau remti Ukrainos ir neleis Rusijai laimėti karo.
Kita vertus, J. Bideno administracija vis labiau siekia, kad pagrindinė našta remiant Ukrainą tektų ne Jungtinėms Valstijoms, o Europos Sąjungai. Amerikai spaudžiant, Europos šalys skiria Ukrainai vis didesnę finansinę paramą ir didina savo karinius biudžetus, kuria arba atnaujina karinę pramonę, kuri po šaltojo karo buvo gerokai apleista, o jos pajėgumai neadekvačiai sumažinti, nes buvo nesitikima karinių konfliktų.
Nemaža dalis Europos šalių vadovų baiminasi D. Trumpo pergalės per ateinančius JAV prezidento rinkimus. D. Trumpo požiūris į Rusijos karą prieš Ukrainą galimai gali radikaliai skirtis nuo dabartinės J. Bideno politikos.
Įtakingas Lenkijos dienraštis „Rzeczpolita“ nurodo, jog neprognozuojamo vadovo ir gana konservatyvaus, greičiau izoliacionisto ir antiglobalisto D. Trumpo pergalės atveju prezidento rinkimuose pagrindine Vakarų atrama Europoje taps Vokietija, o ne Jungtinės Valstijos.
JAV Harvardo profesorius Danielis Ziblattas neseniai išleido knygą apie gilioje krizėje atsidūrusią JAV visuomenę. Jo manymu, laimėjus D. Trumpui, krizė Amerikoje dar labiau padidės. Pasak vokiečių savaitraščio „Stern“, savo rinkiminėje kampanijoje D. Trumpas pastaruoju metu save įvardina kaip krikščionį, kartais net pozuojantį su Biblija rankose. Anot amerikiečių mokslininko, „dabartiniai respublikonai yra krikščioniška, baltųjų, nacionalistinė partija“. Gal vertinimas ir per stiprus, bet, matyt, yra arti tiesos ir suprantamas jo rinkėjams.
Panašių pažiūrų kaip D. Trumpo tarp Europos vadovų būtų nelengva surasti. Nebent labiausiai tiktų Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas? Matyt, todėl ES vadovai, atsižvelgdami į D. Trumpo krikščioniškos ideologijos propagavimą bei Italijos premjerės Giorgios Meloni pageidavimą, į pasaulio turtingiausiųjų septintuko susitikimą pirmą kartą pakvietė popiežių Pranciškų, su kuriuo susitiko ir Ukrainos prezidentas V. Zelenskis. Nors popiežius Pranciškus išsakė kitokią nuomonę dėl taikos siekio Ukrainoje klausimu.
